www.silutesetazinios.lt archyvo.

Birželio 24-ąją minima ilgiausios dienos šventė, vadinama įvairiais pavadinimais – Rasos, Kupolės, Saulės, Krešės, o vėliau krikščionybės tradicijoje jos sutapatintos su šv. Jono diena ir pavadintos Joninėmis. Tačiau už šių pavadinimų slypi viena iš seniausių ir paslaptingiausių lietuvių švenčių, susijusi su vasaros saulėgrįža – momentu, kai Saulė pasiekia aukščiausią savo tašką danguje.

Skaityti toliau

Tai metas, kai diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia, todėl laikomas gyvybės, brandos ir gamtos jėgų suklestėjimo laikotarpiu.

Rasos – gilių tradicijų šventė, kurios tikslas buvo užtikrinti gamtos klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, blogųjų jėgų…

Vandens reikšmė buvo ypatinga. Žmonės tikėjo, kad Rasų rytą rasa, lietus ir vanduo turi gydomųjų galių. Todėl anksti rytą prieš saulėtekį būdavo maudomasi, voliojamasi rasoje, maudomi gyvuliai. Sakydavo, kad taip galima sustiprinti sveikatą, grožį ir gyvybinę energiją. Rasa net buvo įasmeninama – dainose ji vaizduojama kaip deivė, vaikščiojanti po laukus ir laiminanti žemę.

Ypatinga vieta šventėje skiriama augmenijai. Pats pavadinimas „Kupolės“ siejamas su žolynų rinkimo papročiu – kupoliavimu. Tikėta, kad būtent trumpiausios nakties išvakarėse ar rytą surinkti augalai įgauna stebuklingų galių.

Kupolėmis vadintos įvairios žolės – jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydintys augalai. Pasak tautosakos, tokių žolynų esą yra net devynios rūšys. Merginos pindavo iš jų vainikus, puošdavo namus, o vainikai tapdavo ne tik grožio, bet ir likimo simboliu.

Vienas paslaptingiausių Rasų mitų – paparčio žiedas. Tikėta, kad jis pražysta vidurnaktį, o jį radęs žmogus gali įgyti ypatingų galių: suprasti gyvūnų kalbą, matyti paslėptus turtus, net skaityti kitų mintis. Nors paparčiai iš tiesų nežydi, šis pasakojimas simbolizuoja žinių, išminties ir paslapties ieškojimą.

Rasos neįsivaizduojamos be laužų. Vakare bendruomenės rinkdavosi prie ugnies, kuri degdavo iki pat saulėtekio. Ugnis turėjo apvalančią, gydančią galią – per ją šokinėdavo, tikėdami apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Senas paprotys – deginti ant aukštų karčių iškeltus ratus ar stebules. Šie degantys ratai simbolizavo Saulę arba jos kelią dangaus skliaute. Tai buvo tarsi ritualinis Saulės pagerbimas ir būdas sustiprinti jos gyvybinę galią.

Rasos šventę ypač prasminga suvokti platesniame kontekste – per Rėdos rato sampratą. Rėdos ratas – tai senovinis baltų pasaulėvaizdžio simbolis, vaizduojantis nuolatinį gamtos ir laiko ciklą. Rasos šiame rate žymi aukščiausią Saulės galią – tai viršūnė, kai gamta pasiekia didžiausią klestėjimą. Po jos dienos pradeda trumpėti, ir ratas po truputį suka link rudens bei žiemos.

Ratas, deginamas Rasų metu, yra neatsitiktinis simbolis – jis tiesiogiai susijęs su Rėdos rato idėja. Tai priminimas, kad viskas gyvenime juda ciklais: gimimas, augimas, branda ir nykimas, o po tamsos visada vėl ateina šviesa.

Nors laikai keitėsi, daugelis Rasų papročių išliko iki šiol. Žmonės vis dar pina vainikus ir leidžia juos į vandenį, kūrena laužus ir švenčia iki aušros, ieško paparčio žiedo, puošiasi žolynais ir mini gamtos pilnatvę.

Rasos – tai ne tik kalendorinė šventė. Tai akimirka, kai sustoja laikas, kai žmogus susitinka su gamta, o ugnies, vandens ir žolynų simboliai primena apie amžiną Rėdos rato sukimąsi.

www.silutesetazinios.lt archyvo.

Etninės kultūros globos taryba, kaip ir kasmet, kviečia visus Lietuvos žmones, bendruomenes, savivaldybes, švietimo ir kultūros įstaigas, šeimas bei jaunimą jungtis prie „Gerumo, atminties ir bendrystės akcijos“, skirtos artėjančioms Vėlinėms.

Tikslas – puoselėti lietuviškus papročius, atminti išėjusius artimuosius, stiprinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, skleisti šviesą ir šilumą.

Skaityti toliau

Taryba primena, kad Vėlinių laikotarpis nuo seno apima ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį – vadintą Vėliniu – kai buvo minimi protėviai, dėkojama gamtai ir dalijamasi gerumu.

Šiemet Taryba kviečia spalio–lapkričio mėnesiais imtis atgaivinančių šio laikotarpio prasmę veiklų, įtraukiant į jas vaikus ir jaunimą:

Pagerbti protėvius ir Lietuvai nusipelniusius žmones – aplankyti kapus, partizanų atminimo vietas, sutvarkyti apleistas kapavietes, surengti žygius ar atminimo renginius.
Kurti aplinkos papuošimus ir simbolius, atspindinčius padėką Žemei ir protėviams – iš mūsų krašto derliaus gėrybių, vaško žvakių ar kitų gamtos dovanų.
Padėti vargstantiems, vienišiems ir kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos – aplankyti vienišus ir kitus socialiai remtinus žmones, skatinti gerus darbus kasdienybėje.
Atgaivinti senąsias rudeninių turgų tradicijas – organizuoti renginius su prekyba derliaus gėrybėmis, muzika, žaidimais ir bendru pasibuvimu.
Stiprinti bendruomeninius ir šeimos ryšius – rengti vakarones, susitikimus, giminės suvažiavimus, kurti giminės medžius, dalintis prisiminimais.
Gilintis į mirusiųjų pagerbimo prasmę, ypač ugdymo įstaigose, padedant vaikams ir jaunimui suprasti mirties kaip gyvenimo dalies prigimtį ir jos vietą žmogaus būtyje.
Taryba pabrėžia, kad ši iniciatyva yra atsvara vis labiau plintančiai Helovino šventei, kurios turinys dažnai iškreipia mirties ir anapusinio pasaulio prasmę. Helovino renginiuose paplitę bauginantys vaizdiniai, smurtą imituojantys veiksmai ar agresyvūs garsai gali neigiamai paveikti vaikų ir jaunimo psichinę sveikatą.

Taryba siūlo riboti šiurpių Helovino renginių organizavimą, ypač švietimo ir ugdymo įstaigose, taip pat atsakingai vertinti tokių renginių turinį viešosiose erdvėse, o komerciniuose renginiuose derėtų aiškiai atskirti erdves pagal amžiaus grupes, jų organizatoriai turėtų pateikti informaciją apie renginio tinkamumą vaikams.

Etninės kultūros globos taryba džiaugiasi, kad vis daugiau švietimo ir kultūros įstaigų renkasi puoselėti lietuviškas tradicijas, o ne gąsdinančius Helovino renginius. Tikimasi, kad „Gerumo, atminties ir bendrystės akcija“ taps gražia kasmetine tradicija, vienijančia žmones gerumui, atminčiai ir bendrystei.

2025 m. spalio 15 d. Etninės kultūros globos taryba išsiuntė raštą ir kreipėsi į kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos valdžios institucijas, savivaldybių kultūros ir švietimo skyrius, atkreipdama dėmesį į Lietuvoje senuosius Vėlinių papročius vis labiau užgožiančio šiurpaus Helovino neigiamą įtaką vaikams ir jaunimui, taip pat į prieštaravimą mūsų šalyje galiojančiam Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui.

www.silutesetazinios.lt archyvo.

Šiais metais Velykas švęsime balandžio 20-21 dienomis. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyvybės žadinimą, primena Valstybės saugomų teritorijų tarnyba.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Margučių raštai taip pat turi magišką prasmę ir iki šių dienų išsaugojo senųjų lietuvių tikėjimų simbolių. Tai – saulutės, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, eglutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt.

Nuo seno tikėta, kad margutis turi magiškos galios. Raudona kiaušinių raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.

Yra daug papročių, susijusių su Velykomis… Kiaušinių ridinėjimas, mušimas, lalavimas, laistymasis vandeniu, supimasis sūpuoklėse ir kt. Ridinėjant visi stengiasi kuo toliau nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį pasitikti linksmai. Mušant kiaušinį būtina išsiaiškinti, kieno margutis yra stipriausiu lukštu.

Anksčiau tradicinė Velykų apeiga buvo lalavimas. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą.

Buvo tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus javai. Sūpynes dažniausiai įrengdavo ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Saugomose teritorijose ir šiandien puoselėjamos tradicijos bei nematerialus kultūros paveldas. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose prieš Velykas, Atvelykį vyksta daug renginių ir edukacijų.

Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokykloje balandžio 19 d. vyks margučių marginimas su parko savanorėmis, o balandžio 26 d. – Atvelykio žaidimai. Kuršių nerijos nacionaliniame parke balandžio 24 d. vyks velykinių margučių paieška Raganos kalne. Žemaitijos nacionaliniame parke Tradicinių amatų centre vyksta seminarai ,,Kiaušinių marginimas įvairiomis technikomis”.

Gražutės regioninio parko Lankytojų centre balandžio 19 d. vyks kūrybinė edukacija vaikams „Velykų spalvos“. Balandžio 17 d. vyks kiaušinių marginimo edukacinė popietė Vištyčio regioniniame parke. Pagramančio regioninio parko Lankytojų centre irgi galima užsisakyti specialią Velykinę edukaciją, kur kiekvienas dalyvis nusimargina margutį savo velykiniam stalui. Nuo balandžio vidurio iki Velykų Varnių regioninio parko Gamtos mokykla kviečia į velykines edukacijas – kiaušinių dažymą svogūnų lukštais.

Kviečiame su gražiausiais margučiais pasitikti pavasario šventę Velykas!

www.silutekpc.lt nuotr.

Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su lietuvininkų tradicinio gėrimo – kafijos – gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. II pusėje.

Daugiau – https://www.silutekpc.lt…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Šiemet bus antrosios Velykos, kurias sutiksime karantine. Nors negalime aplankyti artimųjų ir pilnavertiškai puoselėti savųjų tradicijų, prisiminkime, kaip šią šventę anksčiau švęsdavo mūsų tėvai, seneliai ir kiti protėviai, Mažosios Lietuvos gyventojai.

Šia tema straipsnį parengė šaunioji muziejaus savanorė Vidmantė Marcinkevičiūtė. Įdomaus skaitymo!

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Senosios tradicijos

Remiantis istoriniais šaltiniais, Mažojoje Lietuvoje išskiriamos šios tradicijos: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas, lalauninkų kiaušiniavimas ir supimasis sūpuoklėmis.

Pagal 1549 m. Martyno Mažvydo rašytą laišką galima teigti, kad XVI a. Mažojoje Lietuvoje dvasininkai ir bajorai turėjo tradiciją savo bičiuliams dovanoti velykaičių, kurie iki XX a. pr. lietuvininkams simbolizavo magišką vaizdingumą ir gyvybės skatinimo galią. Pranės Dundulienės teigimu, etnografiniai duomenys rodo, kad šio papročio buvo laikomasi net iki Antrojo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau. Su velykaičių dovanojimu taip pat siejosi lalavimas, kuris turėjo apeiginę reikšmę. XIX a. vid. šį paprotį aprašo Vokietijos etnografas K. Kapeleris. Jis rašo, kaip vakare jaunieji su būriu ėjo į kitą kiemą laluoti. Atėję po gaspadoriaus langu jie prašė leidimo laluoti, o šiam leidus pradėjo dainuoti: Labas vakars, pon gaspador! – Ei lalo,/ Labas vakars, pon gaspador!/ Ar jau miegi saldų miegą? – Ei lalo./ Išsibudink, pasijudink! – Ei lalo./ Atsikėlė gaspadorius, – Ei lalo,/ O ir langą atsidarė, – Ei lalo./ Lalauninkai meldžia poną, – Ei lalo,/ Auksinėlį į delmoną, – Ei lalo. Lalavimo dainose aukštinama merginų jaunystė, išvardijami šeimininkų gyvuliai, užsėti laukai, simboliškai nusakomas įvairių darbų atlikimo laikas. Vienoje iš K. Kapelerio užrašytoje lalinkoje dainuojama: Šventas Jurgis rasą krėtė, – ei lalo,/ Šventas Jonas mėšlą vežė, – ei lalo,/ Švents Jokūbas rugius kirto, – ei lalo,/ Šventa Ona pėdus rišo, – ei lalo. Apsilankiusius lalauninkus buvo būtina apdovanoti, nes tuo buvo siekiama apdainuotų linkėjimų išsipildymo. Tai baltų sakralinė apeiga.

XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašė šio krašto žaidimus su margučiais. Lietuvininkai susidauždavo virtais, suodžiais dažytais kiaušiniais, ir pramuštas kiaušinis atitekdavo tam, kuris jį įskėlė. Be to, jie ridinėdavo kiaušinius žeme. T. Lepneris taip pat aprašė paprotį suptis. Jis vyravo ne tik per Velykas, bet ir Sekmines bei Jonines. Sūpynės iš tvirtų karčių ir stipriai susuktų vytelių buvo statomos kiekvienos minėtos šventės proga. Tie, kurie norėdavo pasisupti, sėsdavo ant lentos, o juos iš abiejų šonų stovintys vaikinai išmesdavo aukštai į orą. Šis paprotys buvo gajus iki pat XIX a.

1876 m. K. Kapeleris Stalupėnuose užrašė Jono Adomaičio pasakojimą apie kiaušinių dažymą Mažojoje Lietuvoje. Jis pasakojo, kaip jo mama nudažydavo kiaušinius raudonai, geltonai arba mėlynai. O marginimas būdavo toks: nudažytus kiaušinius su pagaliuku apipaišydavo riebalais, užrašydavo savo vardą, kiemą ir tokį išmargintą kiaušinį dėdavo į augalinį raugą. Kai išimdavo, riebalais išmargintos vietos likdavo baltos, ir buvo galima skaityti užrašus.

Iki XX a. pr. lietuvininkai buvo papratę kiaušinius dažyti tik viena spalva. Dažniausiai naudotos spalvos: juoda, simbolizuojanti žemę, raudona – gėrį, žalia – gyvybingumą. Vėliau kiaušiniai buvo skutinėjami, puošiami vašku. Dažniausiai papuošimuose vyravo taškeliai, rūtos lapeliai, žvaigždutės, taip pat buvo užrašomi linkėjimai, vardas ir kiemas.

Velykos XX amžiuje

XX a. lietuvininkų Velykų šventę galima skirti į dvi dalis – Didžiąją savaitę ir Velykų papročius. Didžiajai savaitei prieš Velykas visoje Lietuvoje buvo būdingas tvarkymasis po žiemos, pjaunama kiaulė, švarinami namai, ruošiami nekasdieniniai valgiai. Paskutinės dienos prieš didžiąją šventę pilnos įvairiausių tikėjimų, susimaišiusių su Jėzaus Kristaus Prisikėlimo tema ir senuoju pavasarinės gamtos žadinimu bei žemės darbais. Mažojoje Lietuvoje Didžioji savaitė vadinta Tykiąja, o svarbiausios dienos taip: Didysis (lietuvininkai) arba Žaliasis (suvalkiečiai) ketvirtadienis (ketvergis, četvergis), Didysis arba Tylusis (lietuvininkai sakė Tykusis) penktadienis arba Tykioji pėtnyčia. Savaitė prieš Velykas taip pat vadinta „Tykiaja nedėle“. Žmonės jos metu vengdavo bet kokio triukšmo, dainų, šokių. Lietuvoje didysis tvarkymasis prasidėdavo trečiadienį, o Mažojoje Lietuvoje – Žaliąjį ketvirtadienį. Žmonės persodindavo kambarines gėles, valydavo langus, šluodavo kiemus, rinkdavo šiukšles iš darželių. Didysis ketvirtadienis lietuvininkams taip pat buvo rimties ir susikaupimo diena. Per ją buvo lankomasi mišiose, einama trumpos išpažinties, ruošiamasi kitai dienai.

Vandens galia

Visoje Lietuvoje buvo tikima Didžiojo ketvirtadienio vandens galia. Manyta, kad jis, ypač tekantis, gali gydyti odą, skaistinti, jauninti veidą. Bet Mažojoje Lietuvoje didelis dėmesys vandeniui buvo skiriamas ne ketvirtadienį, o Tykųjį penktadienį. Buvo tikima, kad jeigu Tykųjį penktadienį prieš saulei tekant apsiprausi upelyje, būsi laimingas ir Dievo apšviestas. Lietuvininkai Tykųjį penktadienį laikė šventa diena, jos metu buvo laikomasi pasninko, einama į bažnyčią ir taip išreiškiama pagarba mirštančio Kristaus kančioms, atliekama išpažintis. Taip pat šią dieną buvo draudžiami bet kokie darbai, vienintelė pareiga – nueiti pasimelsti į bažnyčią. Didysis penktadienis šiame krašte dėl savo šventumo ir rimties vadintas pusiaušvente ir išsiskiria Velykų laukimo nuotaika. Pastebėta, kad vandens galių veika ypač plati. Neabejojama, kad iki Antrojo pasaulinio karo vis dar tikėta Velykų dienos ir paprasčiausio vandens galia. Tai įrodo iki šių dienų kai kuriose Mažosios Lietuvos vietovėse išlikusi tradicija ankstų Velykų rytą eiti prie vandens telkinių ir iš jų neštis vandens į namus, laistyti gėles, tikint, kad toks vanduo yra šventas ir visus metus padės išgyti ligos atveju. Buvo sakoma, kad Velykų rytą, prieš saulei patekant, reikia tekančioj upėj nusimaudyti, tada visus metus neužklups ligos. Neatsitiktinai su vandeniu susiję papročiai dažniausiai buvo vykdomi prieš saulei patekant. Tai, kad tekanti saulė mainosi įvairiausiomis spalvomis, turėjo pabrėžti išskirtinį dienos ir šventės sakralumą. Taigi, apibendrinant, Velykų vandeniui buvo priskiriama gydomoji ir valomoji galia, o saulėtekis buvo geriausias laikas apeigoms Mažojoje Lietuvoje.

Kiaušinių marginimas

Mažojoje Lietuvoje anksčiau nei Didžioje Lietuvoje buvo pradėti naudoti cheminiai dažai – jau XX a. pradžioje. Kiaušinių dažymu užsiimdavo moterys ir paaugę vaikai. Didįjį šeštadienį lietuvininkai kiaušinius dažydavo įvairiomis spalvomis, cheminiais dažais arba svogūnų laiškais. Jie būdavo ne tokie margi kaip Didžiojoje Lietuvoje. Viename pasakojime šitaip apibūdinamas kiaušinių dažymas: paimamas prastas kibirėlis, į jį įdedama geležų, juodalksnių, kai žievė paraudonuoja, įdedama dar juodalksnio, ir visa tai rauginama porą savaičių. Artėjant Velykoms gautas skystis supilamas į medines geldas, į jas sudedami ir palaikomi kiaušiniai. Kiaušiniai gali būti verdami su svogūnų laiškais prieš tai numarginus vašku (arba lajumi) naudojant degtuką, pagaliuką. Piešiamos gėlytės, zuikiai, rašomas vardas, kiemas. Numarginti kiaušiniai buvo dedami į augalinį mišinį ir paliekami porai valandų. Rūgštis nenuėsdavo vašku ar riebalais padengtų vietų, todėl išėmus margutį matydavosi užrašas. Kai kuriose šeimose nebuvo tradicijos marginti kiaušinius, nes dažymas asocijavosi su Kristaus kančia. Buvo sakoma, kad spalvos, kuriomis dažomi margučiai – geltona, mėlyna, žalia – yra Kristaus kančia, mėlynės ir žaizdos nuo to, kad žydai kankino ir mušė Kristų.

Draudimai

Velykų laiko šventumą pabrėžia vyraujantys elgesio draudimai. Šiuo laikotarpiu buvo draudžiama dirbti įprastus darbus ar užsiimti ūkine veikla. XX a. pr. draudimų motyvas dažnai būdavo realiai galintys kilti pavojai – gamtos stichijos, artimųjų mirtys ir kt. Kai kuriose Mažosios Lietuvos vietose pirmąją Velykų dieną nebuvo galima naudoti aštrių daiktų, pvz., peilių, nes jeigu įsipjausi, tai negyvai. Taip pat tikėta, kad bet koks veiksmas, atliktas šventinio laiko metu, vėliau turėjo įgyti tęstinumą. Vienas iš vyravusių papročių pavyzdžių: Velykų rytą, prieš patekant saulei, reikia nuogam iššluoti namus ir tas sąšlavas, vis dar nuogam, permesti per kaimynų tvorą. Tikėta, kad po to blusų nebus visus metus.

Velykų šventinė dienotvarkė

Lietuvininkai stropiai laikėsi tradicijų ir perdavė jas iš kartos į kartą, todėl Velykos Mažojoje Lietuvoje buvo švenčiamos tris, kai kur dvi, dienas. Pirmoji diena buvo švenčiama bažnyčioje, antroji – skirta svečiuotis arba priimti svečius, o trečioji – poilsio bei tvarkymosi diena. Lietuvininkai Velykų rytui suteikdavo ypatingą reikšmę – tikėjo, kad saulė šį rytą teka kitaip – šokinėja ir keičia spalvas. Grįžę iš bažnyčios, eidavo pusryčiauti. Ant stalo padėdavo šieno, jį užklodavo staltiese ir ant viršaus dėdavo po vieną kiaušinį pusryčiams, nors kai kur pirmą Velykų dieną margučių valgyti nebuvo galima, juos palikdavo antrai dienai. Velykiniai pusryčiai prasidėdavo ir nuo karšto pieno. Vėliau į svečius atvažiuodavo giminaičiai, ateidavo kaimynai ir kaimo vaikai užsukdavo velykauti. O pirmąją dieną, kadangi į svečius eiti nebuvo galima, vaikai žaisdavo žaidimus. Velykos – tyli šventė, todėl ir žaidimai buvo ramūs. Vyravo stalo žaidimai, domino, žaidimai su kauliukais, knygų skaitymas ir kt.

Plakimasis kadagių ir beržų šakelėmis

Mažojoje Lietuvoje nebuvo Didžiajai Lietuvai būdingos tradicijos Verbų sekmadienį plaktis šventomis verbomis, bet vyravo paprotys pirmąją Velykų dieną vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Žmonės kelias savaites prieš Velykas pamerkdavo beržų šakeles į vandenį ir jos, laikomos namuose, išsprogdavo ir sužaliuodavo. Tada kiekvienas stengdavosi Velykų pirmą rytą atsikelti kuo anksčiau ir tomis gyvomis rykštelėmis išplakti bemiegančius namiškius ar kaimynus. Plakdami sakydavo: „Kelkis! Jau Velykos.“ Taip pat buvo plakama ir kadagio šakelėmis.

Velykavimas

Dažniausiai lietuvininkai velykauti eidavo antrą Velykų dieną ir sakydavo: Aš mažas vaikelis kaip pupų žakelis, ėjau į darželį, skyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, lelijos pražyda, ne dėl manęs viena. Ale prašau visi linksmi būkit, man velykaičių duokit, kietai išvirtų ir margai rašytų. Kartais tą pati sakydavo ir lalauninkai. Taip pat žinoma, kad lietuvininkai ir kiaušiniaudavo plakdami beržo šakele. Žmonės eidavo pas kaimynų, pasakydavo eilėraštį, gaudavo kiaušinį ir tada plakdavo su beržine šakele per kojas sakydami: „Šmok Oster, band Oster“ („margos Velykos“). Tada į kartu nešiną pintinę kaimynai prikraudavo vaišių – žalių ir margų kiaušinių, lašinių, pyrago. Taip pat reikia paminėti, kad pietrytinėje Mažosios Lietuvos dalyje šis paprotys nebuvo populiarus, nes lietuvininkams buvo gėda eiti pas vokiečių, prašyti. Velykavimas labiau buvo paplitęs Klaipėdos krašte.

Žaidimai su margučiais

Populiariausi žaidimai su margučiais, jų daužymas ir ridenimas senais laikais buvo vieni iš pavasario apeigų. Pirmąjį Velykų rytą su namiškiais mušami kiaušiniai ir žiūrima, kieno stipresnis, – tas ilgiau gyvens ir mažiau sirgs. Šis paprotys išlikęs iki šių dienų. Taip pat Mažojoje Lietuvoje nuo XVI a. vyravo paprotys velykaičius dovanoti vieni kitiems ir linkėti sveikatos, laimės ir džiaugsmo. Dovanotas velykaitis buvo saugomas, kad nesudužtų, ir laikomas visus metus. Buvo tikima, kad toks kiaušinis gali gydyti sergančius, padėti užgesinti gaisrą ir t. t. Taigi, iki XX a. lietuvininkai dovanotiems margučiams teikė maginę vaizdingumo ir gyvybės skatinimo simbolio galią.

Velykų zuikis

Mažojoje Lietuvoje margučiai buvo slepiami sode ar netoli tvarto, prie šiaudų kūgio iš įvairiausių žolelių, samanų padarytuose lizduose. Vaikams buvo sakoma, kad juos atneša Velykų zuikis ir jie eidavo ieškoti išslapstytų kiaušinių. Velykų zuikis atsirado XVII a. Vokietijoje. Kadangi vištos margų kiaušinių nededa, tai margučiai buvo pritaikyti zuikiui. Mielas ir švelnus zuikio įvaizdis leidžia vaikams tikėti juo. Visgi zuikis nebuvo vienintelis margučių nešėjas. Kitose vietovėse tai atlikdavo gandras, gegutė, gaidys, lapė ar varpas, skelbdamas Velykų rytą. Taip pat galimas ir kitas Velykų zuikio aiškinimas. Daugelio tautų tautosakoje kiškiu laikomas mėnulis arba jo šviesios ir tamsios dėmės. Įprotis slėpti tarp vagų kiškį jungia su motina žeme, todėl jis irgi laikomas nuolatinio gyvybės atsinaujinimo simboliu. Pasakojimas apie kiaušinius slepiantį Velykų zuikį sustiprina šį vaisingumo simbolį su kitu simboliu – kiaušiniu.

Sūpuoklės

Visoje Lietuvoje per Velykas buvo statomos sūpuoklės. Pasak etnografės A. Vyšniauskaitės, žmonės supdavosi po vieną, dviese ar keturiese. Šis paprotys aiškinamas žmogaus siekiu paskatinti augalijos augimą ir gyvulių sveikatingumą. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės taip pat buvo neatsiejama šventės dalis. Daugumoje kaimų sūpuoklės buvo įrengtos visą laiką, kitur ten, kur burdavosi jaunimas, jas įrengdavo tik prieš Velykas. Vyrai ir merginos supdavosi ant vienų sūpuoklių, o pusberniai ir piemenys – ant kitų. Dažnai, kai pavasaris būdavo šaltas, sūpuoklės kabintos daržinėse.

Velykos dabar

Šiuolaikinį lietuvininkų Velykų šventimą galima išskirti į kelias formas: edukaciniai užsiėmimai prieš šventę; šeimos šventė namuose ir Atvelykio šventimas viešoje erdvėje. Dabar Velykos visoje Lietuvoje neapsieina be margučių. Be abejo, marginimo būdai keitėsi, tačiau išliko tie patys veiksmai – margučiai yra dovanojami, daužomi ir ridenami. Visgi senoviniai Velykų papročiai – lalavimas, velykavimo tradicijos, supimasis sūpuoklėmis, įvairūs prietarai, burtai ir draudimai – nunyko. Geriausiai išsilaikė šios tradicijos: ėjimas į bažnyčią šventinį rytą, vienas kito plakimas Velykų pirmąją dieną ir jau minėtas kaušinių marginimas, daužymas ir ridenimas.

Savaitė po Velykų švenčiamas Atvelykis, kitaip vadinamas vaikų Velykėlėmis, Mažosiomis Velykėlėmis. Ši diena – tai paskutinė Velykų šventės diena, skirta vaikams. Vėl buvo dažomi, dažnai naujai per šventinę savaitę sudėti, vištų kiaušiniai, bet per Atvelykį juos daužti galėjo tik vaikai. Po šios šventės baigdavosi šventinio svečiavimosi bei poilsio metas. Atvelykis – velykinių tradicijų pakartojimas, tik be apeiginės simbolikos. Jis išpopuliarėjo po 1991 m., kai etnokultūros centrai pradėjo rengti šią šventę, iki tol XX amžiuje pasakojimų apie ją neužfiksuota. Kasmet nuo 1992 m. Mažąsias Velykėles organizuoja Klaipėdos etnokultūros centras. Jų metu veikia vaikų turgelis, gaivinamos senosios tradicijos: ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėmis, žaidžiami piemenukų žaidimai. Vis didesnio dėmesio susilaukia edukaciniai užsiėmimai, kuriuose mokoma marginti kiaušinius, pinti iš šieno lizdus, lipdyti molinius paukščius ir kt. Tokią ar panašią veiklą vykdo ir kiti Mažosios Lietuvos regiono kultūros centrai, todėl galima teigti, kad taip mėginama išsaugoti senųjų Velykų tradicijų tęstinumą, bet tokia šventės forma labiau veikia kaip informacinė priemonė apie seniau gyvavusius papročius.

www.silutesmuziejus.lt inf.

H. Šojaus muziejaus savanorės Vėjūnės Leškytės pagaminta Užgavėnių kaukė.

Šiemet Užgavėnės minimos kartu su valstybės atkūrimo švente – Vasario 16 diena. Apie ją žinoma daug, didžiuojamasi paskelbtu dokumentu, bet ar yra žinoma, kaip tuo metu, kai jis buvo rengiamas, buvo įprasta švęsti Užgavėnes? Kadangi Šilutės kraštas priklauso Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui, straipsnyje pristatysime jo tradicijas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Senosios tradicijos

Rašytiniai šaltiniai apie Užgavėnių šventimą siekia XV a. Galima išskirti pagrindinius šios šventės akcentus: persirengėlių vaidinimai, vaikštynės, važinėjimasis, laistymasis vandeniu.

Paprotį persirenginėti 1428 m. aprašė vienuolis Heinrichas Beringeris. Jis savo stebėjimuose užfiksavo pobūdį moterims persirengti vyriškais drabužiais. Deja, rašytinių šaltinių apie šią tradiciją iki XIX a. pab. išliko nedaug. Manoma, jog jų negausu dėl tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje vyravusio religinio įstatymo, kuris draudė viską, kas nėra vokiška.

Kita gerai žinoma tradicija – važinėjimasis. Juo buvo siekiama geresnio linų derliaus. Tikima, kad kuo didesnį atstumą nuvažiuosi, tuo aukštesni linai užaugs. Pasikinkiusi arklius važinėdavosi visa šeima, tik maži kūdikiai su mamomis likdavo namuose. Šis paprotys buvo labai gajus netgi iki XX a. pirmųjų dešimtmečių. Na, o kas neturėdavo arklių, tas pėsčiomis eidavo į svečius. Galiojo ta pati sąlyga kaip ir važinėjimuisi – kuo toliau nuo namų nueisi, tuo ilgesni linai bus.

Visoje Lietuvoje besivažinėjant buvo įprasta laistytis vandeniu, bet Mažojoje Lietuvoje šis paprotys šiek tiek skyrėsi – lietuvininkai į vežimą įsikeldavo ne tik vandens kubilą, bet ir bičių avilį ir jį kartu vežiodavosi. Kubile susodinti vaikai rėkdavo: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“, o prie kubilo stovintis žmogus samčiu laistydavo pakelėje esančius žmones. Avilius į vežimą įsikeldavo su tikslu juos pravėdinti. Buvo tikima, kad jei vežimas greitai ir toli važiuoja, tai ir bitutės bus sveikos, darbščios ir medaus toli lekios.

Prasidėjus reformacijai ir šiame krašte įsivyravus liuteronybei, pasninko svarba sumenko, dėl linksmybes ribojančio tikėjimo nyko ir Užgavėnių tradicijos. Meškomis ir gervėmis persirengę vaikščiotojai apsilankydavo tik tose gyvenvietėse, kuriose vyravo ir liuteronų, ir katalikų tikėjimai.

Užgavėnės XX amžiuje

XX a. pradžioje visoje Lietuvoje Užgavėnių šventės funkcijas pakeitė pramogos, kartais vaikštynės primindavo karnavalines eisenas. Bet visgi Mažojoje Lietuvoje dar buvo išsaugoti keli senieji vaikščiojimų bruožai. Tai demonstravo lankymasis kiekvienoje gyvenvietėje ir savitos pasikartojančios žodinės formulės, kuriomis vaikščiotojai apsikeisdavo su sodybų šeimininkais, o pastarieji anuos apdovanodavo maistu. Tuo pačiu metu kaimo mokyklose buvo gaji tradicija per Užgavėnes nerengti pamokų. Vaikai išslapstydavo knygas klasėje, ant lentos užrašydavo linksmą reikalavimą nerengti pamokų, o mokytoja eidavo tų knygų ieškoti.

Bėgant laikui važinėjimosi ir laistymosi tradicija nyko, bet XX a. pradžioje dar buvo galima aptikti pakitusią šio papročio formą – žmonės per Užgavėnes važiuodavo pas gimines pasibūti. Tai rodo užmirštą šios tradicijos reikšmę ir jos pakeitimą pramoga.

Šiupinio vakarai

Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje susikuria nauja, miestietiška tradicija – Šiupinio vakarai. Šiupinys nuo seno buvo vienas svarbiausių lietuvininkų Užgavėnių simbolių, bet tuo metu jis įgavo naują reikšmę. Tai buvo naujas, tęstinis ritualas. 1927 m. Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje surengė pirmąją Šiupinio šventę. Nuo tada ji buvo švenčiama kasmet, dažniausiai Šaulių namuose arba „Viktorijos“ viešbutyje. Šioje šventėje žmonės susirinkdavo ne tik pavalgyti ar pabendrauti, bet ir stebėti renginį. Šiupinio vakarams lietuvininkai skrupulingai ruošdavosi iš anksto, todėl juose vyravo aukšto lygio meninė programa: spektakliai, baleto, chorų, pučiamųjų instrumentų orkestro numerių atlikimas. Dalyviai taip pat galėjo įsitraukti į liaudies muzikos, lietuviškų ar kitų tautų šokių, humoristinių kupletų atlikimą. Svarbu prabrėžti, kad viso renginio metu kasmet buvo renkama labdara, kuri vėliau buvo išdalinama tiems, kuriems labiausiai jos reikėjo. Pasibaigus meninei vakaro daliai, žmonės rinkdavosi valgyti šiupinio. Renginys, prasidėjęs vakare, dažniausiai tęsdavosi iki vidurnakčio.

Kaip žinoma, esminis šių vakarų patiekalas – šiupinys – buvo populiarus visoje Lietuvoje, bet jis ne visur vienodas. Įprastai patiekalas verdamas iš kruopų, o Mažosios Lietuvos šiupinyje privalėjo būti žirniai, kiaulės uodega, koja, ausys, palūpis, šnipas. Žinoma, kiekvienoje šeimoje receptas šiek tiek skyrėsi priklausomai nuo giminės tradicijų, socialinės padėties ir t. t., bet esminiai lietuvininkų šiupinio akcentai buvo žirniai ir kiauliena.

Vokiečių okupacijos metu Šiupinio vakarai, kaip ir kiti lietuvių pasilinksminimai, buvo uždrausti, sovietmečiu jie taip pat nebuvo rengiami, todėl ilgainiui ši tradicija baigė sunykti. Būtina paminėti, kad lietuvininkai emigrantai 1952 m. Čikagoje surengė pirmąjį Šiupinio vakarą išeivijoje. Kaip žinia, jie nenutrūkstamai rengiami iki pat šiol. Visgi Čikaga nėra vienintelė vieta, kurioje išeiviai atgaivino šią tradiciją, – ji taip pat prigijo Toronte ir Vokietijoje. Lietuvoje ją po 1990 m. prikėlė Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ir nuo tada Šiupinio šventė organizuojama kasmet, dažniausiai Klaipėdos etnokultūros centre.

Užgavėnės dabar

Po Antrojo pasaulinio karo iš visos Lietuvos į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą atsikėlę gyventojai puoselėjo savas tradicijas, didžioji dalis Mažosios Lietuvos Užgavėnių tradicijų sunyko ir dabar rengiamos Užgavėnės panašios visoje Lietuvoje: deginama Morė, vaidinama Kanapinio ir Lašininio kova, veikia liaudies amatininkų ir prekybininkų mugės, kepami blynai. Visgi Šiupinio vakarų tradiciją toliau puoselėja bendruomenės namai ir etnokultūros centrai, tik su itin kuklesne menine programa: dažniausiai giedamos giesmės, groja liaudies muzikantai. Bet šiupinio valgymas vis dar taip pat vienija žmones, todėl skatiname nepamiršti šios tradicijos ir tęsti ją toliau. Kadangi šiais metais viešos šventės surengti nepavyks, siūlome kiekvienam namuose išsivirti lietuvininkams žinomo šiupinio!

Naudoti informacijos šaltiniai:
•http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/4-blockyte.pdf
•https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/125576/1/kristina_blockyte_dd.pdf
•https://www.youtube.com/watch?v=WZc0fSWt7Mg&ab_channel=Klaip%C4%97dosetnokult%C5%ABroscentras

Vincentas Sakas – apie Mažosios Lietuvos šiupinius.

Kam įdomu – prašom: https://drive.google.com….

Skaityti toliau

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Birželio 24 diena pagal liaudies kalendorių – Rasos, Kupolės, Saulės, Krešės – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su šv. Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir padidintų derlių.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastų magiškų galių. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės.

Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. Per vasaros saulėgrįžą renkamo vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Nuostabus dabar metas… Saulė pačioje savo kelio viršūnėje, dienos pačios ilgiausios ir šviesiausios. Visa augalija klesti, veši, kupa. Tai vasaros saulėgrąža. Po jos gamta ima krypti į rudenį, tad privalu tą pakilimą atšvęsti, paminėti, kad būsimas derlius būtų gausus, sveikata gera, gyvenimas sėkmingas.

Šiandien žinome keletą šventės pavadinimų: Joninės, Rasos, Kupolės. Pirmenybė teikiama pastarajam pavadinimui, kupėjimas – tai branda, vešėjimas, žydėjimas. Šventė turi įvairių apeigų, susietų su vandeniu, ugnimi, augalais.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Rasos šventė reiškė vasaros pradžią, per ją buvo garbinama suklestėjusi augalija. Tai išimtinai tik linksmybės šventė – lietuvis sužaliavusios gamtos prieglobstyje džiaugsmingai sveikina daug žadančią vasarą.

Joninių išvakarėse, dar saulei nenusileidus, merginos eidavo į pievas kupoliauti žolynų, vadinamųjų kupolių. Kupolėmis vadinami įvairūs žolynai: paprastoji jonažolė, vaistinė ramunė, dirvinis kupolis ir pan. Iš jų pindavo vainikus, juos plukdydavo upėje, mesdavo į ugnį, į medį, eidamos miegoti dėdavosi po pagalve. Žoles rinkdavo ir vaistams, ir burtams. Motiejus Pretorijus rašė: „Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs.“ Rytprūsių gyventojai dar XIX amžiuje Joninių nakties dvyliktą valandą eidavo į kaimynų laukus, kur nuo kiekvieno sklypo nuskindavo po skirtingą gėlę. Tokių gėlių privalėdavo priskinti septynias, jas parsinešti namo, išvirti ir nuovirą duoti savo karvėms išgerti, nuo to padaugėdavę pieno tų kaimynų, nuo kurių sklypų būdavo nuskintos gėlės, sąskaita. Tai magija per atstumą – kaimynų karvių pienas atitenka burtininko karvėms.

Moterys dar dieną prieš Jonines skuba prisirinkti vaistažolių tikėdamos, kad po birželio 24-osios žolės praranda gydomąsias savybes. Kaimų mergaitės, apsirengusios dailiais, margais rūbais, išeidavo į pievas skinti devyneriopų gėlių, tarp jų būtinai turėdavo būti ramunių bei jonažolių. Susitikusios būrį merginų iš kitų kaimų, sveikindavosi dainomis. Grįžusios į savo kaimą, dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį (kopolį), kurį papuošdavo dar ir margais, plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų, ir per dvi naktis ir vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti. Laimingai išsaugojusios kopolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir pasidalindavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės saugojo nuo piktųjų dvasių, raganysčių, o jų nuovirai padėdavo gydyti ligas. Prie kupolių pridėdavo dilgėlių pundelį, kuris turėjo nubaidyti raganas. Be to, šių žolių dėdavo į javus norėdami juos apsaugoti nuo pelių. Ištekėjusios lietuvininkės suskindavo devynerių žolių puokštes po saulėlydžio, nekalbėdamos parsinešdavo į savo kiemus ir mesdavo per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo ligų ir kitų nelaimių. Gerai, jeigu gėlių žiedai suguldavo į viršų, blogiau, jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų.

1832 metais viename aprašyme apie Prūsų Lietuvoje (Lazdėnuose) švenčiamas Jonines pasakojama, kad „…kiekvieno kaimo jaunos mergaitės būriais traukia į laukus, renka ramunes ir kitas gėles. Prisirinkusios gėlių, susirenka kaimo aikštėje, kur dainuodamos apipina jomis aukštą kartį – kupolę, prie kurios dar priraišioja daug spalvotų kaspinų. Kupoliaudamos mergaitės dainuoja „ginčo“ dainas. Apie karties puošimą kupolėmis dar XVII a. rašė Pretorijus. Jis mini, kad, pasėję javus, per Jonines lietuviai pririšdavo įvairių žolynų puokštę prie ilgos karties, ją linksmindamiesi iškeldavo ir pritaisydavo prie vartų ar kitoje vietoje, pro kurią rudenį bus vežami javai. Tokia kartis buvo vadinama kupole arba kaupole, o pati šventė – Kupolės švente. Rytprūsiuose šis paprotys buvo išlikęs dar XIX amžiuje. Statydavo ir šakotą kupolę, ant kurios merginos mėtydavo vainikus.

Antrojo pasaulinio karo metais Mažojoje Lietuvoje vietoj Joninių kupolės ir laužo paplito iš Vokietijos atkeliavęs paprotys – „gegužės medžio“ statymas. Prie jo dainuotos vokiškos dainos, žaidimai. Vokietijoje gegužės medis stovėjo iki šv. Jono dienos, kurią jis buvo sudeginamas. Tyrinėtojų teigimu, tai nebūtinai reiškė seno simbolio sunaikinimą, bet buvo dar vienas ritualo elementas, simbolizuojantis saulę, jos šilumą, skirtą gyvūnijai ir augalijai

Tyrinėjant dainas, aiškus Kupolės santykis su augalija, tarsi ji būtų augimo dievybė. Karties – kupolės – puošimas vainikais ir kaspinais rodytų, kad Kupolė – moteriškosios lyties antgamtinė būtybė, Saulės išauginta dukra. Kupoliavimas, vainikų pynimas, karčių, o vėliau kryžių puošimas buvo glaudžiai susijęs su pasėlių derlingumo gerinimu, apsauga nuo stichinių nelaimių.

Taigi, visuotinai tikėta, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Tad siūlome prisiminti ir gaivinti Mažojoje Lietuvoje gyvavusius Joninių (Kupolių) papročius su augalais – gal ir jums jie padės prisikviesti laimę.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Artėjančios Velykų šventės kaskart tampa proga prisiminti tradicijas ir papročius. Velykų vaizdiniai dabar panašūs visoje Lietuvoje: išsprogusios beržų šakelės, skubėjimas į bažnyčią, Velykų rytą šokanti saulė, dažomi ir daužomi margučiai… Tačiau kas tuos margintus kiaušinius atneša? Kas palieka ant palangės ar sode, kur vaikai juos susiieško? O gal galima ir patiems kuo nors prisidėti?

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Reikėtų pastebėti, kad didžiosios kalendorinės šventės – Velykos ir Kalėdos – turi savo personažą, kuris aplanko vaikus ir įvertina gerus arba blogus darbus. Per Kalėdas tai būna Kalėdų Senelis, o Velykų personažai Lietuvoje nevienodi. Vienur Lietuvoje lankosi Velykis – gražus jaunikaitis, paliekantis margučių prie namo padarytoje gūžtoje iš samanų ir pakulų, puoštoje spalvotais popierėliais, siūliukais. Velykis galėjo būti ir neapsakomo grožio paukštis, panašus į povą, mokantis greitai skraidyti, sugebantis net pro rakto skylutę įlįsti į vidų, susiieškoti iš vakaro vaikų padarytą dailią gūžtą ir pagal nuopelnus padėti kiaušinių, nė iš tolo neprimenančių tų, kuriuos šeštadienio vakare dažydavo namiškiai.

Kitur apsilanko Velykų bobutė, net vadinta Velykų karaliene, nors sūduviai ją įsivaizduoja kaip raganą. Ji gyvenanti pamiškėje, o artėjant Velykoms primerkianti žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažanti kiaušinius. Pagalbininkai kiškiukai jai parūpina malkų ir padeda marginti. Labai retai Velykė keliaujanti pėsčia – dažniau važiuota. Susideda bobutė daugybę margintų kiaušinių į gražų vaškinį arba cukrinį vežimėlį, pasikinko į jį kiškius ar mažą kumelaitę, ir rieda pas gerus vaikus, pašmagodama botagėliu iš saulės spindulių. Ji važiuoja per visą šalį, sustodama kiekvieno kieme ir palikdama kiaušinių paruoštose vietose, ant palangės, šlepetėse ar net prie pagalvės. Atsikėlę geri vaikai randa po du gražius margučius, o vėlesniais laikais – ir iš pyrago tešlos iškeptą gaidelį, zuikutį ar arkliuką, džiovintų obuolių, kriaušių, riešutų. Velykės padovanoti kiaušiniai buvo itin saugomi ir gerbiami. Blogi vaikai randa tik vieną, nedažytą kiaušinį – tokiems didelė gėda, iš jų juokiasi draugai ir namiškiai, o vaikai susimąsto, kaip reikėtų elgtis geriau. Velykė lankydavo vaikus iki 16 metų amžiaus. Beje, įdomu, kad kartais Velyke arba Velykiu vadinamas ir pirmasis į trobą pakliuvęs, nuo vandens ar kito daikto atsimušęs saulės spindulys – zuikutis.

Kalbėdami apie Mažąją Lietuvą turime pasidomėti šventės tradicijomis Vokietijoje. Vokiečiai Velykų neįsivaizduoja be kiškių: gyvų, šokoladinių, medinių, popierinių, molinių, keptų iš tešlos – sausainių ar pyragų pavidalu (šį personažą vokiečių emigrantai nuvežė ir į Ameriką). Manoma, kad Velykų zuikių paprotys atsirado Pfalce ir Aukštutinėje Reino dalyje, evangelikų liuteronų bendruomenėje. Apie juos 1678 metais Georgas Francus rašė, kad regionuose netoli Elzaso „yra paprotys velykinius kiaušinius vadinti Velykų zuikio kiaušiniais. <…> Manoma, kad Velykų zuikis juos deda ir slepia sodo žolėje, o vaikai nekantrauja juos surasti.“ Zuikių prie namų dažnai pasirodo ankstyvą pavasarį, nes jie tuo metu ieško būsto, poros, – gali būti, kad dėl to lengviau juos sutapatinti su margučius atridenančiu personažu. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa. Zuikiai Vokietijoje atnešdavo margučių, kartais saldainių. Valgomi šokoladiniai zuikiai pradėti gaminti apie 1810 metus.

Įdomu, kad Velykų kiškis nėra vienintelis vokiškų kraštų pavasario šventės veikėjas. Kai kuriuose Šveicarijos kaimuose velykinius kiaušinius tiekia gegutės, Vestfalijoje kiškį gali pavaduoti Velykų lapė, Tiuringijoje – gandras, o Bohemijoje margučius deda višta, gaidys, dar kitur jie gali pasirodyti ir iš varpo, skelbiančio Velykų rytą.

Mažojoje Lietuvoje vokiečiai šalia lietuvių gyveno apie 700 metų, tad nieko nuostabaus, kad būtent šio krašto gerus vaikus Velykų rytmetį aplanko zuikis, pasiskolintas iš vokiškų tradicijų. Ir dabar seneliai moko vaikus iš vakaro paruošti spalvotus lizdelius, kuriuose šventinį rytą randama margučių ar kitų dovanėlių.

Taigi, vaikai paslaptingųjų svečių pradeda laukti jau Didįjį šeštadienį: po pietų ruošia vietelę margučiams: darželiuose prie medžių, medžiuose sutaiso gūžtelių, ant palangių, stalų, prie lovos padeda pintinėlių. Sakoma, kad Velykų bobutę ar Velykų zuikį labai sunku pamatyti: kad ir kaip stengtųsi neužmigti, vaikai neatsilaiko, o būtent tuomet ir atsiranda margučiai pintinėlėje… Bet gal jums pavyks?..

D. Gailiūnienės nuotr.

Vasario 25 d., antradienis, Švėkšnos miestelio gyventojams buvo neeilinė diena, mat šią dieną švėkšniškiai šventė Užgavėnes. Nors žiema šiais metais praėjo pro šalį, neatnešdama sniego pusnių bei speigo, tačiau visi nusprendėme, kad lietingą, niūrią, vėjuotą bei murziną žiemą vis tiek reikia išvaryti iš savo kiemo.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Į šventę susirinkti viliojo grupės „Skrybėlė“ atliekamos dainos ir garsi muzika. Nepabūgę lietingo oro, kuris gąsdino visus šventės pradžioje, miestelio gyventojai gausiai susirinko Švėkšnos Turgaus aikštėje. Joje puikavosi gražuolė Morė, kurios akcentai kvietė atostogų prie saulėtosios jūros. Kaip kasmet, Morę pastatė bei papuošė asociacija „Švėkšniškių sambūris“.

Susirinkusieji galėjo ne tik grožėtis More, bet ir stebėti amžiną Lašininio (Tomas Chockevičius) ir Kanapinio (Juozas Žitkovas), kurie priklauso „Švėkšniškių sambūrio“ dramos mėgėjų kolektyvui (vadovė Dalia Minkevičienė), kovą. Kaip ir ši žiema, taip ir Lašininio su Kanapinio kova buvo neeilinė, mat vienas kitą jie bandė nurungti žaidimuose, kuriuos galėjo išmėginti ir šventės žiūrovai, bei mįslių kovoje. Žinoma, kaip visada kovą laimėjo Kanapinis. Net apsiniaukęs dangus pašviesėjo. O po Morės sudeginimo Tradicinių amatų centras Švėkšnoje miestelio gyventojus vaišino sočia koše ir kakava.

Organizatoriai – Švėkšnos seniūnija, grupė „Skrybėlė“, Asociacija Švėkšniškių sambūris, „Švėkšniškių sambūrio“ dramos mėgėjų kolektyvas (vadovė Dalia Minkevičienė) bei Tradicinių amatų centras – nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie prisidėjo organizuojant Užgavėnes.

D. Gailiūnienės nuotr.

Vaikų pagamintos kaukės. (H. Šojaus muziejaus nuotr.)

Su kokiu valgiu jums siejasi Užgavėnės? Jei esate iš Lietuvos, tikriausiai paminėsite blynus. O jei iš Mažosios Lietuvos?…

Šis atskiras kampelis nuo senų laikų turėjo savitą kultūrą ir savitus papročius. Net ir šventės čia kiek kitokios. Didelę įtaką tam padarė vokiečių valdininkai – turime likusių rašytinių potvarkių iš XVII amžiaus, kurie nustato buities, šeimos santykius, tačiau nedovanotinai draudžia ir naikina tai, kas nevokiška.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Taigi, dori tikintieji evangelikai liuteronai negalėjo eiti persirengėliais, nors jų vaikštynės pirmiausiai ir užfiksuotos Mažojoje Lietuvoje. Tačiau net ir nykstant senosioms tradicijoms, norėta išlaikyti šventę, net jei kitokia forma ir kitaip.

Pirmasis Šiupinio vakaras Klaipėdos krašte buvo suorganizuotas 1927 m. Klaipėdos lietuvių draugijos narių iniciatyva. Nuo to laiko šventė rengta kasmet. Vakaruose apsilankę aukšti svečiai būdavo vaišinami šiupiniu, jų laukdavo šventinė programa, loterija, o gautos lėšos buvo skiriamos labdarai, taip pat kultūrą ir meną palaikantiems fondams. Stebina programų įvairovė. Tai būdavo aukšto meninio lygio spektakliai, chorų ir solistų pasirodymai, pučiamųjų instrumentų orkestrų numeriai. Kita – tradicinė – dalis įtraukdavo visus šventės dalyvius: tai liaudies muzikos, lietuviškų, vengriškų, čigoniškų šokių atlikimas, humoristinių kupletų kūrimas. Deja, karas pakeitė besiformuojančią tradiciją. Tiek vokiečių, tiek sovietiniai okupantai Šiupinio vakarus draudė, todėl šventė atgaivinta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę – 1990 m.

Įdomu, kad klaipėdietišką Šiupinio šventės tradiciją po Antrojo pasaulinio karo atgaivino išeiviai lietuvininkai: vakarai rengti Amerikoje, Vokietijoje, Kanadoje. Dabar Lietuvoje vykstantys senoviniai Šiupinio vakarai kiek ramesni. Štai Klaipėdos evangelikai liuteronai Užgavėnių šiupinio vakarą susirenka pabūti kartu, pabendrauti, giesme šlovinti Dievą, pavalgyti šiupinio bei drauge atlikti įvairias užduotis. Pvz., vakaro tema gali būti mįslės, susijusios su žiema, žmogumi, tikėjimu, daiktais, darbais. Vakaras baigiamas giesme ir malda. Naujosios Šiupinio šventės – keleto tradicijų sintezė: jos panašios į žemaitiškas Užgavėnes, per kurias deginama Morė, dūksta persirengėliai, o šalia blynų verdamas šiupinys.

Anot tyrinėtojos Kristinos Blockytės-Naujokės, šiupinys – išimtinai Vakarų Lietuvai būdingas archajinės kilmės ritualinis Užgavėnių valgis. Etnologas Libertas Klimka irgi sako, kad blynai kepami arba nepasiruošus pavaišinti svečių, arba jau išbaigus kitas, riebesnes, maisto atsargas, o tikrasis Užgavėnių valgis yra šiupinys. Šiupinio receptai skiriasi: Žemaitijoje jis verdamas su kruopomis ir kiaulės uodega, o Mažojoje Lietuvoje – iš rainų žirnių, bulvių, riebios kiaulienos. Nevienodai jį verda ir kiekviena lietuvininkė… O kaip verdate jūs?

www.silutekpc.lt nuotr.

Šilutės kultūros ir pramogų centras siūlo dvi švietėjiškas Kultūros paso programas: „Aš, kultūra ir vėjas“ bei „Iš žaidimų istorijos: sužinok ir išbandyk“.

Norintieji sužinoti apie Kuršių marių senųjų laivų – kurėnų – vėtrunges ir pabandyti jas patiems susikurti turėtų registruotis į programą „Aš, kultūra ir vėjas“. Per 45 šios pamokėlės minutes pradinukai sužinos apie vėjus, kurie buvo pagrindiniai laivų varikliai. Jų krypčiai nustatyti ir buvo naudojamos ant stiebų iškeltos puošnios vėtrungės.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Mokinukai ne tik sužinos apie šias senąsias vėtrunges, bet pagal savo norą ir sugebėjimus pabandys popieriuje kurti savo. Be to, visi gaus ir dovanų – po suvenyrinę vėtrungę, kurią jau namuose liks tik išpuošti pagal savo norus.

Programoje „Iš žaidimų istorijos: sužinok ir išbandyk“ pristatomi tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai, jų atsiradimo istorija. Mokinukų grupėms bus surengtos tradicinių žaidimų rungtys – visa tai bus išmėginama pačių dalyvių.

Akademinės valandos trukmės užsiėmimo metu laiko traukinuku žaidėjai bus nukelti į daugiau nei prieš šimtą metų vykusius laikus, kuomet vaikai kaimuose tarnavo piemenėliais. Laisvą laiką šalia ganomų gyvulių jie leisdavo žaisdami. Daugelyje jų žaidimų buvo naudojami įvairūs čia pat gamtoje pasitaikantys dalykai: lazdos, akmenys, akmenėliai, medžio stuobriai ir pan. Užsiėmimo „Iš žaidimų istorijos: sužinok ir išbandyk“ metu bus prisiminti tie žaidimai, panaudojant čia pat gamtoje esantys daiktai. Šios programos pabaigoje kiekvienas dalyvis gaus po dovanėlę, kuri ir primins piemenėlius, jų žaidimus bei senuosius laikus.

www.silutekpc.lt inf.

Šilutės kultūros ir pramogų centro nuotr.

Pirmadienį, lapkričio 11 dieną, nušvitus priešpiečio saulei, būrelis Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos pirmokėlių pasinėrė į piemenų praėjusiame šimtmetyje žaistus žaidimus. Prisiminti, kaip ir kuo praėjusiame amžiuje gyveno jų bendraamžiai, juos pakvietė Šilutės kultūros ir pramogų centras, jau antrą kartą Šilutėje surengęs Martyno, dar vadinamos Padėkos, dienos darbus.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tai buvo tik pradžia, nes pažaidus su pirmokais ir sulaukus tos mokyklos antrokų, visi buvo pakviesti į žibintų gamybos dirbtuves. Ši diena dar vadinama ir Šviesos diena.

Žibintų pagrindai jau buvo paruošti, todėl mokinukams beliko tik juos papuošti čia pat išdėliotais žalumynais ar spalvotais popieriukais. Nors mokinukų rankos ir nebuvo labai įgudusios, tačiau padedami kultūros centro darbuotojų, visi sukūrė ir namo išsinešė po šventinį žibintą. Ir tai nebuvo vienintelis dalykas, kuo jie buvo pradžiuginti – visi šiuose užsiėmimuose dalyvavę pradinukai gavo po karštą į foliją suvyniotą virtą bulvę ir, kaip pridera, piemenėlių lazdą. Šį kartą ji buvo saldi – saldaininė…

Vakare buvo surengta dar viena žibintų dirbtuvių pamoka. Šį kartą juos gamino brandaus amžiaus šilutiškės. Šeštą valandą vakaro Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo surengtas Martyno dienos koncertas. Mažojoje šios bažnyčios patalpoje choras „Laudamus“ ir Šilutės kultūros ir pramogų centro folklorinis ansamblis „Verdainė“ parengė bendrą programą „Dovanojame šilumą ir šviesą“. Išeinantys iš šio renginio visi buvo pavaišinti arbata ir sausainiais.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Mažoji Lietuva – tai pats mažiausias dabartinės Lietuvos etnografinis regionas, ilgus metus priklausęs Prūsijai. Jame sugyveno dvi pagrindinės tautos – lietuviai (lietuvininkai) ir vokiečiai, tad kultūra ir papročiai buvo kitokie, negu Didžiojoje Lietuvoje.

Remdamiesi Kristinos Blockytės straipsniu „Kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje: tradicijų rekonstrukcija“, aptarsime Velykų šventės papročius Klaipėdos krašte nuo seniausių laikų iki nūdienos.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Senieji lietuvininkų Velykų papročiai įvairiapusiški: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas ir lalauninkų kiaušiniavimas, supimasis sūpuoklėmis, plakimas verbomis. Beje, gali būti, kad kiekvienoje lietuvininkų šeimoje didžiosios metų šventės buvo švenčiamos skirtingai.

Pirmoji žinia apie senąsias tradicijas mus pasiekia iš XVI a. – Martynas Mažvydas 1549 metais laiške rašo, kad šiemet vietoje velykinio kiaušinio siunčia giesmę. Galima teigti, kad tais laikais Mažosios Lietuvos dvasininkams ir bajorams buvo įprasta per Velykas bičiuliams dovanoti velykaičių, mat jie iki pat XX a. pr. buvo laikomi turinčiais magiškų vaisingumo ir gyvybės skatinimo galių. Dovanojant margučius linkima sveikatos, laimės, džiaugsmo. Padovanotas velykaitis buvo saugomas visus metus. Lietuvininkai kiaušinius „farbuoja“ (dažo), o nudažytus vadina velykiais. Iki pat XX a. pr. gyvavo paprotys kiaušinius dažyti tik viena spalva (populiariausios buvo juoda – žemės, raudona – gėrio, žalia – gyvybingumo). Dažytus kiaušinius lietuvininkai skutinėjo ar puošė vašku taškeliais, paukščių pėdelėmis, žvaigždutėmis, taip pat buvo užrašomas vardas, kiemas ir palinkėjimas. Kiaušiniai dažomi Didįjį šeštadienį, jų ornamentai turėjo sustiprinti gyvybę teikiančios galios simboliką. Mažojoje Lietuvoje anksčiau negu Didžiojoje pradėti naudoti įvairesni dažai, – jau XX a. pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais. Kiaušinių dažymas buvo moterų arba paūgėjusių vaikų darbas. Kai kurios šeimos kiaušinių nedažydavo, nes tai asocijuojasi su Kristaus kančia. XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašo, kad su margučiais žaidžiama juos daužiant ir ridinėjant.

Minima per Velykas buvus paprotį suptis, – jo Mažojoje Lietuvoje buvo laikomasi iki pat XIX a. Supimasis padidina šventės džiaugsmą, o vertinant magine prasme, pagreitina augalijos suvešėjimą, užtikrina gyvulių sveikatą. Daugelyje Mažosios Lietuvos kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur – tik prieš Velykas. Ant vienų sūpuoklių supdavosi vyrai ir merginos, ant kitų – pusberniai ir piemenys, o vaikai prieidavo antrą ar trečią dieną.

Apeiginę reikšmę turėjo lalavimas. Tą paprotį XIX a. vid. aprašo etnografas Karlas Kapeleris. Jis fiksuoja, kad šventės vakare susirinkęs Mažosios Lietuvos jaunimas eina per kaimynus ir gieda po langais, o už tai šeimininkas turi juos apdovanoti: „Lalauninkai meldžia poną. – Ei, lalo! / Auksinėlį į delmoną. – Ei, lalo!“ Lalavimo giesmėse aukštinama merginų jaunystė, suminimi šeimininkų gyvuliai, žaliuojantys laukai, simboliškai nurodomas darbų atlikimo laikas. Lalauninkus būtina apdovanoti – tai baltų sakralinė apeiga, kad sveikintojų linkėjimai išsipildytų.

Mažojoje Lietuvoje Didžioji savaitė vadinama Tykiąja, vengiama triukšmo (dainų ir šokių), Didysis ketvirtadienis dar vadinamas Žaliuoju, o Didysis penktadienis – Tykiuoju. Namų tvarkymas prasideda Žaliąjį ketvirtadienį, persodinamos gėlės, tuo pačiu sutvarkomi darželiai. Ta diena buvo rimties ir susikaupimo diena prieš rytojų. Per visas svarbias kalendorines šventes vanduo turi galios gydyti odą, jauninti, suteikti laimės – Mažojoje Lietuvoje šiam papročiui dėmesys skiriamas Tykųjį penktadienį – prieš saulėtekį einama į upelį praustis. Tykųjį penktadienį laikomasi griežto pasninko (sakoma, kad tik vandens gerti tegalėjai) ir einama į bažnyčią. Nebuvo galima nieko dirbti. Didysis penktadienis Mažojoje Lietuvoje išsiskiria autentiškumu ir Velykų laukimo nuotaika.

Velykų sekmadienį iki Antrojo pasaulinio karo buvo tebetikima paprasčiausio (nešventinto) vandens galia. Velykų rytą prieš patekant saulei lietuvininkai eidavo prie jūros, upių ar upelių ir pasisėmę vandens nešdavosi namo – jis turi išskirtinių galių padėti žmogui, jis gydo, nuvalo ir teikia sveikatos.

Šventinio laiko sakralumas paryškinamas žmogaus elgesį apibrėžiančiais draudimais. Mažojoje Lietuvoje per Velykas drausti įprastiniai buities darbai, kita ūkinė veikla, pirmąją Velykų dieną neleidžiama naudoti peilio. Laikantis senųjų tradicijų, Velykos švenčiamos dažniausiai tris dienas: diena bažnyčioje, diena svečiuose ar priimant svečius, poilsio diena. Grįžę iš bažnyčios lietuvininkai pusryčiaudavo. Ant stalo buvo padedama šieno. Atsigavėti pradedama nuo margučių, nors kai kur juos valgydavo tik antrą šventės dieną. Kai kur pusryčiai būdavo pradedami karšto pieno gėrimu.

Mažojoje Lietuvoje gyvavo paprotys pirmąją Velykų dieną vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Kiekvienas stengdavosi anksčiau atsikelti ir išplakti bemiegančius namiškius ar kaimynus. Tai suprasta kaip pašventinimas. Buvo plakama ir kadagio šakelėmis, papuoštomis keletu gėlyčių.

Labai neįprasta ir dar gyvuojanti tradicija – vaikams dažytų kiaušinių palikti sode, prie tvarto ar šiaudų kūgio iš žolelių, samanų ar pan. padarytuose lizdeliuose. Vaikams sakoma, kad kiaušinius atneša Velykų zuikis. Mažojoje Lietuvoje paprotys atsirado per vokiečių kultūrą. Pirmosios žinios apie šį velykinį personažą pasirodė XVII a. antroje pusėje Vokietijoje. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa.

Būtina paminėti, kad nuo XVIII a. Mažojoje Lietuvoje ėmė plisti pietizmas – griežta liuteronybės atšaka. Bažnyčios įtaka smarkiai veikė XX a. kalendorinius papročius: pagrindinė apeigų dalis buvo pamaldos, giesmių giedojimas bažnyčioje ir namie, o linksmi susibūrimai su dainomis ir šokiais, jei ir būdavo, tai antrą arba trečią švenčių dieną. Tačiau šiandien, kai nebėra tokių griežtų draudimų, galime pabandyti atgaivinti vieną kitą pamirštą mūsų krašto paprotį ir taip praturtinti savo šventes.

D. Gailiūnienės nuotr.

Kiekvienais metais švenčiamos Užgavėnės. Tai – žiemos išvarymo bei pavasario prisišaukimo šventė. Manoma, jog šią dieną sočiai pavalgius, sotumas ir stiprumas lydės visus metus.

Šiemet sočių patiekalų netrūko jau ilgus metus organizuojamoje Švėkšnos Užgavėnių šventėje. Kaip žinoma, visi jie turi būti suvalgomi, nes iškart po Užgavėnių prasideda gavėnia – pasninko metas, trunkantis iki pat Velykų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Susirinkęs gausus būrys persirengėlių bei smalsuolių padirbėjo iš širdies – visi virėjai bei kepėjai grįžo tuščiais puodais ir keptuvėmis namo. Sočiais valgiais rūpinosi Silvas Liebus („Švėkšnos užkandinė“), kuris visus privaišino nepamirštamo skonio šiupiniu, Švėkšnos parapijos klebonas Julius Meškauskas taip pat nepabūgo didžiulio vėjo bei lietaus ir visus susirinkusius ragino ragauti jo gardaus plovo, Tradicinis amatų centras pasirūpino mažaisiais šventės dalyviais, kuriuos vaišino šokoladu aplietais širdelių blynais bei kakava.

Visi, nespėję pasirūpinti šventinėmis kaukėmis, buvo kviečiame į grožio bei būrimo saloną „Pas Virgutę ir Onutę“ (Inkaklių kaimo kapela „Ašvelė“). O kam nuo sočiausių patiekalų pilvai išsipūtę gurgėjo, negaluojantys į „Ekstra pagalbą“ skubėjo („Švėkšnos neįgaliųjų draugija“). Išsiilgę pramogų per žiemos šalčius galėjo vėžintis įspūdinga karieta, tempiama gražuolio arklio, šia smagia pramoga pasirūpino karietos ir arklio šeimininkas Antanas Girskis.

Žinoma, kovą dėl gražuolės nuotakos laimėjo Kanapinis, kuris kartu su mylimąja įžiebė šeimos židinį ir supleškino visas praėjusių metų negandas.

Įspūdingo grožio Morę pagamino Švėkšnos neįgaliųjų draugija. Kol gražuolė liepsnojo, visi susirinkusieji dainomis, šokiais ir gera nuotaika varė žvarbų orą iš kiemo.

————————————————————————————————————————————————————

Šilutės turizmo informacijos centro filialo Tradicinių amatų centro Švėkšnoje inf.

D. Gailiūnienės nuotr.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Užgavėnėmis tradiciškai baigiasi mėsiedas – žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Tai viena archajiškiausių švenčių, kurios ištakos siekia akmens amžių. Ji yra žiemos palydų, žiemos išvarymo, taip pat vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė, pagoniškais laikais vadinta Ragučio švente.

Dabar Užgavėnės priderintos prie krikščioniškojo kalendoriaus: kitą dieną po jų – Pelenų dieną, trečiadienį – prasideda gavėnia, 46 dienų pasninkas, skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventei – šv. Velykoms.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Užgavėnės – viena smagiausių metų švenčių, mat joje visi tampa dalyviais: žmogus turi ir kaukę pasigaminti, ir personažą suvaidinti, ir šmaikštų dialogą sugalvoti. Šios šventės prasmė – per žaidimą ir humorą įveikti negeroves, kurios kaupiasi visuomenėje, pašiepti, kas yra blogai, išsikrauti ir atsipalaiduoti. Užgavėnių papročiai įvairūs: reikia toli važinėtis, leistis nuo kalniuko, voliotis sniege arba juo mėtytis, laistytis vandeniu, vežioti „bites“, sudeginti Morę – ir viskas dėl gero derliaus, ankstyvesnio pavasario, žemės atgimimo. Pasigilinę į pagrindinius šventės „svečius“ – persirengėlius – bei jų elgseną, galime atrasti ir kitokių prasmių.

Kai jie klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, krėsdami visokias išdaigas suguža į kiemą, prasideda tikras liaudiškojo teatro vaidinimas: kiekvienas kaukėtasis kuo išradingiau prisistato, o šeimininkai išliaupsinami skambiausiais žodžiais, kad tik priimtų sušilti tariamai suvargusius ir sušlapusius ateivius iš toli. Šventės veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie čia laikinai, yra svetimi, iš kito krašto ar net iš mitologinių erdvių. Tyrinėtojai persirengėlius laiko tolimų protėvių įvaizdžiais – tai kolektyvinės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžiokliams, vėliau ėmusios padėti ir žemdirbiams.

Unikalios yra gyvūnų kaukės. Tai genčių simboliai, atkeliavę iš tų laikų, kai žmonės dar tapatino save su gamta, o žvėris laikė savo protėviais. Kaukės vaizduoja laukinius žvėris – Vilką, Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais (Ožio ir Avino kaukės); žirgas su raiteliu yra priminimas istorinės praeities, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Yra tarp persirengėlių ir tiesiog mitinių būtybių: velnias, giltinė, ragana, juodas gauruotas, Malpa (kaukas). Laikui bėgant, užmiršus pirmapradę kaukių prasmę, jos iš abstrakčių senų ir raukšlėtų „ubagų“ veidų ėmė įgauti vis labiau atpažįstamų bruožų iš realaus pasaulio ir vaizduoti svetimšalius – žydus, vengrus, čigonus. Iš jų nesiekiama šaipytis, nes esmė kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra iš kito pasaulio. Persirengėliai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, net saulė dangumi atbulai eina. Iš to kyla ir persirengėlių pomėgis susikeisti drabužiais: vyrai rengiasi moteriškais, moterys – vyriškais. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai brisdami per juos sušlapę ir sušalę. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje žaismingai painiojama praeitis ir ateitis (pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“).

Galimas dalykas, kad Užgavėnių šventė mitinėje sąmonėje kitados buvo suvokiama kaip paskutinis pabuvimas kartu su protėvių vėlėmis, žiemojusiomis žmonių sodybose. Pasirodžius pirmiesiems pavasario požymiams, su protėviais, įgavusiais personifikuotas kaukių išraiškas, paskutinį kartą su jais pasivaišinama ir pasilinksminama, o po to atsisveikinama, mat vėlės netrukus persikels į laukus globoti pasėlių. Ne veltui ir visi maginiai Užgavėnių šventės veiksmai susieti su būsimojo derliaus gausinimu.

Deja, Mažojoje Lietuvoje senieji Užgavėnių papročiai persirengus vaikštinėti po kaimą buvo uždrausti XVIII amžiuje Prūsijos karaliaus potvarkiu. Lietuvininkams likusi šiupinio šventė – šis apeiginis patiekalas virtas nuo seniausių laikų. Svarbu, kad jo užtektų ir patiems prisikirsti, ir svečius pavaišinti, mat tądien valgoma 7, 9 ar net 12 kartų. Šiupinys verdamas iš rainųjų žirnių, kruopų, pupelių, bulvių, prieskonių, būtinai reikėdavo įdėti ir kiaulės palūpį arba uodegą. Valgis užgeriamas alumi arba kava, prie jo išverdama ruginių arba aguoninių kukulių. Šiupinį reikia valgyti visiems kartu susėdus, vienoje rankoje laikyti mėsą, kitoje šaukštą. Išvalgius košę, antrąkart mėsa valgoma su sviestu aptepta duona. Per šventę daug ir dažnai valgyti privaloma, nes jei per Užgavėnes sočiai valgysi, visus metus būsi riebus ir sotus, o kas valgydamas šiupinį ras kiaulės uodegą, tas pirmas ves.

Organizatorių nuotr.

Artėjant susikaupimo ir ramybės laikotarpiui, adventui, bikavėniškiai lapkričio 27 dieną buvo sukviesti į Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Bikavėnų filialą, kur vyko edukacinis užsiėmimas „Belaukiant šv. Kalėdų…“, kurio metu mokytasi gaminti kalėdines puošmenas iš šiaudelių.

Edukatorė, meno kūrėja Nijolė Stanelienė supažindino dalyvius su pynimo iš šiaudelių tradicija ir šiaudo panaudojimo papročiais.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Ji papasakojo, kaip paruošti šiaudą, kad jis taptų kūrybine medžiaga, kokia atskirų šiaudo dalių paskirtis kūryboje. Edukacinio užsiėmimo metu jauniausieji dalyviai išmoko surišti šiaudinę gėlytę, angelėlį, bandė verti girliandas. Vyresnieji pamokyti ir sudėtingesnių darbelių: šiaudinio sodo ir žvaigždės rišimo.

Tuomet, kai visiems pavyko pasigaminti po kelis darbelius iš šiaudelių, susėsta prie arbatos puodelio. Gurkšnojant arbatą kalbėtasi apie šv. Kūčių ir šv. Kalėdų papročius ir burtus. Nijolė Stanelienė papasakojo apie vieną labiausiai paplitusį Kūčių burtą – šiaudo traukimą iš po staltiesės. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, o trumpas, plonas – vargus, storas, šakotas – turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu – meilę ir vedybas, šiaudas su varpa – turtus, vaisingumą. Tokiais šiltais pašnekesiais ir užbaigta edukacinė popietė.

Švėkšnos tradicinių amatų centro nuotr.

Gegužės 11-osios vakarą Tradicinių amatų centro kiemelis skendėjo šurmulyje. Nuostabus oras ir šiluma iš namų išviliojo daugybę šeimų, kurių laukė linksmybės ir įvairiausios pramogos.

Šventės organizatoriai šokių kolektyvas „Šalna“ džiugino šokiais, savo keptais gardžiais pyragais, o S. V. Liebai visos šventės metu gamino šiupinį, kurį vos per kelias akimirkas susirinkusieji suvalgė ir negailėjo pačių gražiausių žodžių virėjams.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Mažiausi šventės dalyviai, Švėkšnos lopšelio darželio auklėtiniai su vadove J. Rumšiene smagiai įsiliejo į renginio sūkurį, visi atvykę nesulaukė šypsenų stebėdami jų pasirodymą. Užsisėdėti vienoje vietoje neleido Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojai D. Grevienė ir A. Urmuliavičius, kurie kvietė šeimas varžytis sporto rungtyse, o laimėtojus apdovanojo Tradicinių amatų centro įsteigtais prizais. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos šokių kolektyvas „Saulė“ ir tėveliams, ir seneliams parodė, ką išmokę, o kaimynai iš Daukšaičių „Ritin dobil“ šventei suteikė dar daugiau spalvų, profesionaliai užgroję ir uždainavę.

Antrus metus iš eilės Tradicinių amatų centras ir Švėkšnos miestelio seniūnas A. Šeputis pasveikina šeimas, kurios per praėjusius metus susilaukė pačių mažiausių seniūnijos gyventojų, jų šiemet net 16. Įdomu tai, kad iš 16 naujagimių – vos 3 mergaitės. Šeima – vienas iš gamtos šedevrų. Kurios svarbiausi svertai – laimė, meilė, šiluma bei palaikymas.

Matyt, dėl gero oro ir smagaus laiko renginys užsitęsė, o einant pro vartus dar daugelis stabtelėdavo įsiamžinti prie Švėkšnos bibliotekos sienos su įspūdingo grožio gėlėmis. Organizatoriai tikisi, kad dar ilgai kiemelyje tvyros šiluma, gerumas ir juokas.

Švėkšnos tradicinių amatų centro nuotr.

Kovo 23 dieną Tradicinių amatų centras Švėkšnoje sukvietė miestelio gyventojus, Švėkšnos „Diemedžio“ ugdymo centro mokinius į tradicinės žemaitiškos verbos rišimo pamoką.

Likus savaitei iki Velykų yra švenčiamas Verbų sekmadienis. Lietuviai nuo seno garbino medžius, tikėjo jų gajumo galia, ypatingai gerbė kadagį ir beržą, todėl ir į verbas dėdavo jų šakelių.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Verba – pagoniško tikėjimo simbolis ir neatsiejama lietuvių kultūros dalis, etninės kultūros tradicija, vertinama kaip savita tautodailės šaka.

Edukacijos metu buvo aptariamos verbos ir jų rūšys, pagoniškoji kilmė ir tradicijos, atsiradimo istorija. Kiekvienas atvykęs susirišo po keletą verbų, kurios ateinantį sekmadienį bus pašventintos  ir suteiks apsauginę galią visus metus.