Kaip švęstos Velykos Mažojoje Lietuvoje

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Mažoji Lietuva – tai pats mažiausias dabartinės Lietuvos etnografinis regionas, ilgus metus priklausęs Prūsijai. Jame sugyveno dvi pagrindinės tautos – lietuviai (lietuvininkai) ir vokiečiai, tad kultūra ir papročiai buvo kitokie, negu Didžiojoje Lietuvoje.

Remdamiesi Kristinos Blockytės straipsniu „Kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje: tradicijų rekonstrukcija“, aptarsime Velykų šventės papročius Klaipėdos krašte nuo seniausių laikų iki nūdienos.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Senieji lietuvininkų Velykų papročiai įvairiapusiški: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas ir lalauninkų kiaušiniavimas, supimasis sūpuoklėmis, plakimas verbomis. Beje, gali būti, kad kiekvienoje lietuvininkų šeimoje didžiosios metų šventės buvo švenčiamos skirtingai.

Pirmoji žinia apie senąsias tradicijas mus pasiekia iš XVI a. – Martynas Mažvydas 1549 metais laiške rašo, kad šiemet vietoje velykinio kiaušinio siunčia giesmę. Galima teigti, kad tais laikais Mažosios Lietuvos dvasininkams ir bajorams buvo įprasta per Velykas bičiuliams dovanoti velykaičių, mat jie iki pat XX a. pr. buvo laikomi turinčiais magiškų vaisingumo ir gyvybės skatinimo galių. Dovanojant margučius linkima sveikatos, laimės, džiaugsmo. Padovanotas velykaitis buvo saugomas visus metus. Lietuvininkai kiaušinius „farbuoja“ (dažo), o nudažytus vadina velykiais. Iki pat XX a. pr. gyvavo paprotys kiaušinius dažyti tik viena spalva (populiariausios buvo juoda – žemės, raudona – gėrio, žalia – gyvybingumo). Dažytus kiaušinius lietuvininkai skutinėjo ar puošė vašku taškeliais, paukščių pėdelėmis, žvaigždutėmis, taip pat buvo užrašomas vardas, kiemas ir palinkėjimas. Kiaušiniai dažomi Didįjį šeštadienį, jų ornamentai turėjo sustiprinti gyvybę teikiančios galios simboliką. Mažojoje Lietuvoje anksčiau negu Didžiojoje pradėti naudoti įvairesni dažai, – jau XX a. pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais. Kiaušinių dažymas buvo moterų arba paūgėjusių vaikų darbas. Kai kurios šeimos kiaušinių nedažydavo, nes tai asocijuojasi su Kristaus kančia. XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašo, kad su margučiais žaidžiama juos daužiant ir ridinėjant.

Minima per Velykas buvus paprotį suptis, – jo Mažojoje Lietuvoje buvo laikomasi iki pat XIX a. Supimasis padidina šventės džiaugsmą, o vertinant magine prasme, pagreitina augalijos suvešėjimą, užtikrina gyvulių sveikatą. Daugelyje Mažosios Lietuvos kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur – tik prieš Velykas. Ant vienų sūpuoklių supdavosi vyrai ir merginos, ant kitų – pusberniai ir piemenys, o vaikai prieidavo antrą ar trečią dieną.

Apeiginę reikšmę turėjo lalavimas. Tą paprotį XIX a. vid. aprašo etnografas Karlas Kapeleris. Jis fiksuoja, kad šventės vakare susirinkęs Mažosios Lietuvos jaunimas eina per kaimynus ir gieda po langais, o už tai šeimininkas turi juos apdovanoti: „Lalauninkai meldžia poną. – Ei, lalo! / Auksinėlį į delmoną. – Ei, lalo!“ Lalavimo giesmėse aukštinama merginų jaunystė, suminimi šeimininkų gyvuliai, žaliuojantys laukai, simboliškai nurodomas darbų atlikimo laikas. Lalauninkus būtina apdovanoti – tai baltų sakralinė apeiga, kad sveikintojų linkėjimai išsipildytų.

Mažojoje Lietuvoje Didžioji savaitė vadinama Tykiąja, vengiama triukšmo (dainų ir šokių), Didysis ketvirtadienis dar vadinamas Žaliuoju, o Didysis penktadienis – Tykiuoju. Namų tvarkymas prasideda Žaliąjį ketvirtadienį, persodinamos gėlės, tuo pačiu sutvarkomi darželiai. Ta diena buvo rimties ir susikaupimo diena prieš rytojų. Per visas svarbias kalendorines šventes vanduo turi galios gydyti odą, jauninti, suteikti laimės – Mažojoje Lietuvoje šiam papročiui dėmesys skiriamas Tykųjį penktadienį – prieš saulėtekį einama į upelį praustis. Tykųjį penktadienį laikomasi griežto pasninko (sakoma, kad tik vandens gerti tegalėjai) ir einama į bažnyčią. Nebuvo galima nieko dirbti. Didysis penktadienis Mažojoje Lietuvoje išsiskiria autentiškumu ir Velykų laukimo nuotaika.

Velykų sekmadienį iki Antrojo pasaulinio karo buvo tebetikima paprasčiausio (nešventinto) vandens galia. Velykų rytą prieš patekant saulei lietuvininkai eidavo prie jūros, upių ar upelių ir pasisėmę vandens nešdavosi namo – jis turi išskirtinių galių padėti žmogui, jis gydo, nuvalo ir teikia sveikatos.

Šventinio laiko sakralumas paryškinamas žmogaus elgesį apibrėžiančiais draudimais. Mažojoje Lietuvoje per Velykas drausti įprastiniai buities darbai, kita ūkinė veikla, pirmąją Velykų dieną neleidžiama naudoti peilio. Laikantis senųjų tradicijų, Velykos švenčiamos dažniausiai tris dienas: diena bažnyčioje, diena svečiuose ar priimant svečius, poilsio diena. Grįžę iš bažnyčios lietuvininkai pusryčiaudavo. Ant stalo buvo padedama šieno. Atsigavėti pradedama nuo margučių, nors kai kur juos valgydavo tik antrą šventės dieną. Kai kur pusryčiai būdavo pradedami karšto pieno gėrimu.

Mažojoje Lietuvoje gyvavo paprotys pirmąją Velykų dieną vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Kiekvienas stengdavosi anksčiau atsikelti ir išplakti bemiegančius namiškius ar kaimynus. Tai suprasta kaip pašventinimas. Buvo plakama ir kadagio šakelėmis, papuoštomis keletu gėlyčių.

Labai neįprasta ir dar gyvuojanti tradicija – vaikams dažytų kiaušinių palikti sode, prie tvarto ar šiaudų kūgio iš žolelių, samanų ar pan. padarytuose lizdeliuose. Vaikams sakoma, kad kiaušinius atneša Velykų zuikis. Mažojoje Lietuvoje paprotys atsirado per vokiečių kultūrą. Pirmosios žinios apie šį velykinį personažą pasirodė XVII a. antroje pusėje Vokietijoje. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa.

Būtina paminėti, kad nuo XVIII a. Mažojoje Lietuvoje ėmė plisti pietizmas – griežta liuteronybės atšaka. Bažnyčios įtaka smarkiai veikė XX a. kalendorinius papročius: pagrindinė apeigų dalis buvo pamaldos, giesmių giedojimas bažnyčioje ir namie, o linksmi susibūrimai su dainomis ir šokiais, jei ir būdavo, tai antrą arba trečią švenčių dieną. Tačiau šiandien, kai nebėra tokių griežtų draudimų, galime pabandyti atgaivinti vieną kitą pamirštą mūsų krašto paprotį ir taip praturtinti savo šventes.