Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Mums rašo: paslaptingieji Velykų rytmečio svečiai

Publikuota: 2020 balandžio 06 Kategorija: Kultūra, Tradicijos

H. Šojaus muziejaus nuotr.H. Šojaus muziejaus nuotr.

Artėjančios Velykų šventės kaskart tampa proga prisiminti tradicijas ir papročius. Velykų vaizdiniai dabar panašūs visoje Lietuvoje: išsprogusios beržų šakelės, skubėjimas į bažnyčią, Velykų rytą šokanti saulė, dažomi ir daužomi margučiai… Tačiau kas tuos margintus kiaušinius atneša? Kas palieka ant palangės ar sode, kur vaikai juos susiieško? O gal galima ir patiems kuo nors prisidėti?

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Reikėtų pastebėti, kad didžiosios kalendorinės šventės – Velykos ir Kalėdos – turi savo personažą, kuris aplanko vaikus ir įvertina gerus arba blogus darbus. Per Kalėdas tai būna Kalėdų Senelis, o Velykų personažai Lietuvoje nevienodi. Vienur Lietuvoje lankosi Velykis – gražus jaunikaitis, paliekantis margučių prie namo padarytoje gūžtoje iš samanų ir pakulų, puoštoje spalvotais popierėliais, siūliukais. Velykis galėjo būti ir neapsakomo grožio paukštis, panašus į povą, mokantis greitai skraidyti, sugebantis net pro rakto skylutę įlįsti į vidų, susiieškoti iš vakaro vaikų padarytą dailią gūžtą ir pagal nuopelnus padėti kiaušinių, nė iš tolo neprimenančių tų, kuriuos šeštadienio vakare dažydavo namiškiai.

Kitur apsilanko Velykų bobutė, net vadinta Velykų karaliene, nors sūduviai ją įsivaizduoja kaip raganą. Ji gyvenanti pamiškėje, o artėjant Velykoms primerkianti žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažanti kiaušinius. Pagalbininkai kiškiukai jai parūpina malkų ir padeda marginti. Labai retai Velykė keliaujanti pėsčia – dažniau važiuota. Susideda bobutė daugybę margintų kiaušinių į gražų vaškinį arba cukrinį vežimėlį, pasikinko į jį kiškius ar mažą kumelaitę, ir rieda pas gerus vaikus, pašmagodama botagėliu iš saulės spindulių. Ji važiuoja per visą šalį, sustodama kiekvieno kieme ir palikdama kiaušinių paruoštose vietose, ant palangės, šlepetėse ar net prie pagalvės. Atsikėlę geri vaikai randa po du gražius margučius, o vėlesniais laikais – ir iš pyrago tešlos iškeptą gaidelį, zuikutį ar arkliuką, džiovintų obuolių, kriaušių, riešutų. Velykės padovanoti kiaušiniai buvo itin saugomi ir gerbiami. Blogi vaikai randa tik vieną, nedažytą kiaušinį – tokiems didelė gėda, iš jų juokiasi draugai ir namiškiai, o vaikai susimąsto, kaip reikėtų elgtis geriau. Velykė lankydavo vaikus iki 16 metų amžiaus. Beje, įdomu, kad kartais Velyke arba Velykiu vadinamas ir pirmasis į trobą pakliuvęs, nuo vandens ar kito daikto atsimušęs saulės spindulys – zuikutis.

Kalbėdami apie Mažąją Lietuvą turime pasidomėti šventės tradicijomis Vokietijoje. Vokiečiai Velykų neįsivaizduoja be kiškių: gyvų, šokoladinių, medinių, popierinių, molinių, keptų iš tešlos – sausainių ar pyragų pavidalu (šį personažą vokiečių emigrantai nuvežė ir į Ameriką). Manoma, kad Velykų zuikių paprotys atsirado Pfalce ir Aukštutinėje Reino dalyje, evangelikų liuteronų bendruomenėje. Apie juos 1678 metais Georgas Francus rašė, kad regionuose netoli Elzaso „yra paprotys velykinius kiaušinius vadinti Velykų zuikio kiaušiniais. <…> Manoma, kad Velykų zuikis juos deda ir slepia sodo žolėje, o vaikai nekantrauja juos surasti.“ Zuikių prie namų dažnai pasirodo ankstyvą pavasarį, nes jie tuo metu ieško būsto, poros, – gali būti, kad dėl to lengviau juos sutapatinti su margučius atridenančiu personažu. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa. Zuikiai Vokietijoje atnešdavo margučių, kartais saldainių. Valgomi šokoladiniai zuikiai pradėti gaminti apie 1810 metus.

Įdomu, kad Velykų kiškis nėra vienintelis vokiškų kraštų pavasario šventės veikėjas. Kai kuriuose Šveicarijos kaimuose velykinius kiaušinius tiekia gegutės, Vestfalijoje kiškį gali pavaduoti Velykų lapė, Tiuringijoje – gandras, o Bohemijoje margučius deda višta, gaidys, dar kitur jie gali pasirodyti ir iš varpo, skelbiančio Velykų rytą.

Mažojoje Lietuvoje vokiečiai šalia lietuvių gyveno apie 700 metų, tad nieko nuostabaus, kad būtent šio krašto gerus vaikus Velykų rytmetį aplanko zuikis, pasiskolintas iš vokiškų tradicijų. Ir dabar seneliai moko vaikus iš vakaro paruošti spalvotus lizdelius, kuriuose šventinį rytą randama margučių ar kitų dovanėlių.

Taigi, vaikai paslaptingųjų svečių pradeda laukti jau Didįjį šeštadienį: po pietų ruošia vietelę margučiams: darželiuose prie medžių, medžiuose sutaiso gūžtelių, ant palangių, stalų, prie lovos padeda pintinėlių. Sakoma, kad Velykų bobutę ar Velykų zuikį labai sunku pamatyti: kad ir kaip stengtųsi neužmigti, vaikai neatsilaiko, o būtent tuomet ir atsiranda margučiai pintinėlėje… Bet gal jums pavyks?..

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus etnografė Asta Bartkevičiūtė

Rašyti komentarą