Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
- Taigi, tas mūsų chacholas praporas buvo išties išmintingas vyras, tai ne tas dabartinis čiuvašas, – atsiduso chacholas Kolia, – ta visada tik ir ieško progos, prie ko prisikabinti. Kartais jis man atrodo pavojingesnis net ir už patį Chuikovą (Bibikovą).
- Jo, Kolia. Iš to Chuikovo visada žinai ko tikėtis, o tas sumautas praporas – tai vis iš pasalų, – paantrino bulbašas Vasia. – Anas (chacholas praporas) tai mums kaip tėvas buvo, patardavo, kaip ką daryti, o jeigu būdavo reikalas, tai ir pizdiulinų išrašydavo (išbardavo), arba sugalvodavo kokio darbo vietoj bausmės, bet niekada nė vieno nebuvo įkišęs į cypę, – ėmė karščiuotis baltarusis. – O šitas išsigimėlis, kad jį kur galas, tai tik ir ieško priežasčių, kaip nubausti, kaip parų pasodinti, blyn.
- Sakai, galas? Cha-cha-cha, – pratrūko juoktis chacholas Kolia. – Ar tu bent kartą matei jo galą? Cha-cha-cha!..
- Na, žvilgtelėjau vieną kartą jam į ta vietą pirtyje, kai tas išsigimėlis prausėsi po dušu, bet, chi-chi-chi, – atsileido bulbašas Vasia, – tikrai, kaip Dievą myliu, pažiūrėjau šiaip iš įdomumo, bet ten, blyn, nieko nepamačiau, tik tokį mažą plaukuotą spuogelį, kaip pusė mano nykščio, chi-chi-chi!..
- Geras! – iš nuostabos net šūktelėjo Stasys. – Tai galbūt todėl jis ir yra toks piktas, kad nė nusimyžti negali neapsišlapinęs rankų, – visi pratrūko juoktis, – O ar kuris iš jūsų matė jį bent kartą einantį į moterų korpusą? – visi susižvalgė ir patraukė pečiais, – Ne? Ir aš nemačiau, – patvirtino Stasys. – Tai galbūt, sakau, todėl jis mumis taip ir tratina, kad jokia boba jam net už pinigus neduoda.
- Šaunuolis, Stasai! Taip laikyti! – iš džiaugsmo tiesiog suspiegė Serioga iš pamaskvio. – Ir iš kur pas tave tiek išminties?
- Toksai tas mūsų kareiviškas gyvenimas, Serioga, – vis tik dveji metai Afgane. Čia tau ne sąjunga, kur kareivius moko tik įsakymų klausyti. Čia, brolau, reikia dar ir savo galva galvoti, – apsimestinai rimtu tonu atsiliepė Stasys. – Bet ko aš tau aiškinu, juk ir pats jau pakankamai prisiragavai tikros kareiviškos košės, – ir draugiškai paplekšnojo Seriogai per petį.
- Ačiū, Stasai, už gerą žodį. Ne iš kiekvieno dembelio tai išgirsi, – net susigraudino Serioga. – Tu tikras draugas, sąjungoje aš ilgėsiuos tavęs.
- Na na, tik nereikia čia dabar taip seilėtis, – iš prieblandos sudūdeno jefreitorius Michailas, tas ukrainietis iš benderų krašto. – Ar nesakiau, kad patraukęs dar kelis dūmus jis visai suminkštės?
- Čiurka tu sumautas, kaip tu šitaip gali? – įsikišo ara Miša. – Žmogus širdį atvėrė, o tu? – tfu, – ir numojo ranka. – Negalima šitaip, – matėsi, kad paskutinis benderos išsišokimas ne juokais suerzino kalnietį. – Neturi tu širdies, vyruti, oi neturi. Aš tau, žinoma, šito nelinkiu, bet, patikėk, neturėsi tu laimės.
Kaip kirviu nukirto, ir Laškariovkos pėstininkų bataliono automobilių parke trumpam įsivyravo tyla.
Vairuotojai tylėdami leido iš rankų į rankas čarso suktinę, – labai jau jautrią sielos vietą jiems užgavo paskutiniai aros žodžiai…
————————————————————————————————————————————————–
- O kaip vis dėlto ten buvo su Rašidu ir tuo praporu? – staiga tylą nutraukė jaunasis Serioga iš pamaskvio.
- Ką Rašidas? Rašidas šaunus vyras. Jis, sakyčiau, vienintelis čia tikras vyras, – atsiliepė Stasys. – Namuose jo laukia žmona su vaikais, o jo garbės supratimo ir savigarbos kiekvienas iš mūsų turėtume pavydėti.
- O kuo čia dėta ta jo savigarba? Ir kaip tai susiję su anuo praporu? – neatstojo Serioga.
- A, tu apie tą praporą. Tai tu paklausk paties Rašido, kodėl jis vidury dienos, vidury placo (aikštė priešais bataliono štabą) visiems matant jį atkalė, – pamokė Stasys.
Tuomet Serioga pasisuko į azerbaidžanietį iš Kalnų Karabacho.
- Rašidai, a Rašidai, ar papasakosi mums, kodėl atkalei tą praporą? – užkalbino, – baisiai įdomu būtų sužinoti.
- O ką ten pasakoti, – šyptelėjo Askerovas. – Aš jį buvau perspėjęs, kad atkalsiu, jeigu jis dar kartą įžeis mano mamą. Tai ir atkaliau. Ir dar pagrasinau, kad užmušiu, jeigu jis dar bent kartą nepagarbiai apie ją ką nors pasakys.
- Ir ką, už tai tau nieko nebuvo? – negalėjo patikėti Serioga iš pamaskvio.
- Tikrai nieko, garantuoju, – vietoj Rašido atsiliepė chacholas Kolia. – Tas praporas, matyt, suprato savo klaidą, arba kaip reikiant buvo peršikęs dėl savo gyvybės, kad Askerovui ne tik nepateikė jokių kaltinimų, bet dar ir užsistojo prieš Bibikovą.
Serioža klausėsi ausis ištempęs ir negalėjo patikėti tuo, ką girdi.
- Tai va, Serioga, toks tas mūsų Rašidas, – už gerą jis pasiruošęs savo širdį atiduoti, bet tik pamėgink jį užgauti, tai pamatysi…, – beveik tėviškai paaiškino Stasys. – Su blogais kėslais prie jo geriau nė nesiartink.
- O kitą tai greičiausiai būtų iš karto pasodinę! – net šūktelėjo iš nuostabos Serioga iš pamaskvio. – Ar ne, Stasai? Tave tai juk įkišo į areštinę trim paroms vien tik už tai, kad netinkamu metu nuėjai į pirtį, – niekaip negalėjo atsistebėti jaunasis bičiulis. – O kodėl tu niekada nepasakojai, kaip ten, areštinėje?
- O ką ten pasakoti – areštinė ir tiek, – išpūtė dūmą Stasys. – Tokius kaip mes, pėstininkus, ten tratina per visus galus, nežiūrėdami nei į karinį laipsnį, nei į ištarnautą laiką. Labai jau pasikėlę tie desantininkai, bet be mūsų kažin kaip jiems čia sektųsi…
- Bet tu vis tiek papasakok, – neatstojo Serioga. – Gali būti, kad gyvenime daugiau nesusitiksim ir nebeturėsim galimybės pakalbėti iš širdies, kaip šiandien.
- Na, jeigu tu taip nori, ir kiti brolyčiai neprieštarauja, – prieštaraujančių tam neatsirado, matyt, visiems buvo smalsu iš pirmų lūpų išgirsti, kaip ten, areštinėje, – tai klausykit.
Pirma. Į daboklę pakliuvau ne už kokį nieką, bet už grubų statuto pažeidimą, šyptelėjo, – į pirtį nuėjau pasišalinęs iš budėjimo automobilių parke. Antra. Desantininkų daboklėje viskas taip sutvarkyta, kad greitai pamiršti karo rutiną, nors ir kaip tam priešintumeisi.
Daboklės teritorija apjuosta aukšta molio plytų tvora su penkiomis eilėmis spygliuotos vielos virš jos. Vienintelį išėjimą iš uždaro kiemo saugo masyvūs metaliniai vartai ir akių nuo laikinai sulaikytų kareivių nė akimirkai nenuleidžiantys sargybiniai. O kiemo viduryje – kokių 7 – 8 metrų skersmens pasivaikščiojimo ratas, kuriame areštuotieji leidžia visą laisvą nuo darbo laiką.
Taigi, būdavo, sargybos pamainos viršininkas išrikiuos mus, 5 – 6 nenaudėlius, į eilę, suvadovaus “žengte marš!”, o pats žnegtels sau ant pavėsinės suoliuko, nuo kurio jam visas kiemas – kaip ant delno.
Mes žingsniuojam vorele koja kojon tuo niekad nesibaigiančiu ratu iki užsiknisimo. Ištrūkti iš jo būdavo tik trys būdai, – bet ir tie nė per nago juodymą nepriklausantys nuo tavo valios, – tai kariuomenei naudingas darbas, be kurio daboklėje nepraeidavo nė viena diena, pietūs paskubomis ir, žinoma, nakties miegas rūsyje ant plikų medinių gultų.
Pastaroji pertraukėlė tarp kasdienių “pasivaikščiojimų” mums, pasmerktiems visą dieną, tarsi kokiems astronomams, vogčiomis stebėti, kaip saulės diskas keliauja dangaus skliautu vakaro link, suprantama, buvo labiausiai geidžiama. Tačiau ji taip retai tepasitaikydavo, kad, žiūrėk, saulei vos persiritus per zenitą, mums jau ir akys apsunkdavo žiūrėti į dangų, todėl imdavom žvilgsniu matuoti savo pačių šešėlių ilgį. Pagal tokį “saulės laikrodį” ir orientuodavomės, kiek dar liko iki nakties.
Kita vertus, vaikščiojimas ratu nebuvo jau toks nuobodus užsiėmimas: viena akim nuolat seki, kad žengtum koja kojon su kitais, nes priešingu atveju laukdavo atsispaudimų, pritupimų ir kitokių fizinio parengimo pratimų serija, kitos buvo nevalia nuleisti nuo pavėsinėje besiilsinčio sargybinio. Mat iš pastarojo elgesio buvo galima iš anksto numanyti, kas laukia artimiausią minutę, ir psichologiškai tam pasirengti.
Jeigu matai, kad prižiūrėtojas traukia dūmą arba linksmai su kuo nors šnekučiuojasi, gali būti ramus, kad bent jis nesutrikdys kelionės amžinuoju ratu. Bet jeigu jau anas pakilo nuo suolo, vadinasi, pavargo nuo mūsų monotoniško žygiavimo, todėl tuoj pat imsis priemonių savo nuotaikai praskaidrinti, pasitelkęs visą išradingumą, kurio dar būdamas visai žalias pats išmoko iš savo seržantų.
Dažniausiai iš pradžių pasigirsdavo komanda “bėgte marš!”, ir nepaklusti buvo nevalia, nes už principų demonstravimą grėsė papildomos dienos arešto, arba, o tai dar blogiau, karceris. Tad ir risnodavom tuo ratu, nieko neklausinėdami, dėl nieko nesiskųsdami. Nes ir skųstis, tiesą sakant, nebuvo kam. Nebent sau po nosim galėjai paburbėti.
Po bėgimo ristele paprastai eidavo komanda “stot, pritupiam, rankos už galvos ir – žengte marš!” Ir krypuoji sau linksmai, įbedęs žvilgsnį į priekyje lapnojančio likimo brolio nugarą.
Kai pavargdavom žingsniuoti žąsele, sargybinis leisdavo kuriam laikui ištiesti nugaras ir kojas… žygiuojant rikiuotės žingsniu. O kad neprarastume budrumo, tai kiekvienąsyk žygiuodami pro jį turėjom atiduoti pagarbą.
Taip ir vaikštinėdavome, bėgiodavome, krypuodavome ir žygiuodavome po daboklės kiemą, kol tarpuvartėje pasirodydavo koks nors atliekamos darbo jėgos ieškantis puskarininkis. Išklausęs vyresniojo, sargybinis išrikiuodavo mus į vieną eilę ir -”žengte marš!” rikiuotės žingsniu blizginti sraigtasparnių, šveisti išviečių arba tvarkyti aplinkos.
Žygiuoji sau voroje, o sargybinis nė per žingsnį neatsilieka, pasilenki dirbti, tas, jauti, tau už nugaros šnopuoja, kartkartėmis nusispjaudamas ir paragindamas sparčiau dirbti. Baigei darbą – atgal į daboklės kiemą “pasivaikščioti”.
Apie pabėgimą nuo viską matančių sargybinio akių – nė negalvok.
Sutemus atrakindavo metalines areštinės duris, už jų laiptai vedė žemyn į rūsį. Ten, apačioje, siauras koridorius suko į dešinę pro izoliatoriaus kamerų eilę. Jų durys taip pat buvo metalinės ir nakčiai rakinamos…
- Tai kaip, įdomu, iš ten pabėgo Alioša? – staiga neiškentė chacholas Kolia. – Juk visi pamenat, kokius cirkus jis čia mums krėtė.
Kur tokio neprisiminsi. Tikras jo vardas buvo Aleksėjus. Jis buvo rusas iš Rusijos gilumos. Tačiau kitaip nei eiliniu Alioša batalione jo niekas nevadino.
Jis iš pirmos dienos pasižymėjo kaip itin didis užsispyrėlis, nepaklūstantis nei sovietinės armijos statute išsamiai išdėstytoms, nei nerašytoms taisyklėms. Bet apie jį jau kitame skyriuje.
Bus daugiau.
