Stop kadras.LRT televizijos reportažas iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus.
Kam įdomu – prašom: https://www.youtube.com…
Tradicijos
Stop kadras.
www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Užgavėnės savo kilme nėra unikali šventė – panašias šventes turėjo ir vis dar tebeturi daug pasaulio valstybių. Tačiau mūsų Užgavėnės unikalios, nes išlaikė nenutrūkstamą tradiciją, nors kai kurie elementai keitėsi – tarkime, vietoje mėsos ėmėme valgyti blynus, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, daktaras Arūnas Vaicekauskas.
Portalas 15min su A.Vaicekausku kalbėjosi apie Užgavėnių istoriją, šventės papročių reikšmę anksčiau ir dabar bei lietuviškų Užgavėnių sąsajas su Helovinu, Rio karnavalu ir kitomis pasaulinėmis tradicijomis.
www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.„Pasaulyje per Užgavėnes įprasta politikus pastatyti į savo vietą, parodyti, kad mes juos permatome kiaurai“, – sako etnologas Libertas Klimka ir siūlo per Užgavėnių šventę pasipuošti tautos atstovus šaržuojančiomis kaukėmis.
Anot jo, kaukės keičiasi pagal laikmetį, atspindi aktualijas. Pavyzdžiui, akmens amžių siekianti Užgavėnių šventės tradicija iki mūsų dienų atneša žvėrių įvaizdžius, kurie tampa totemais ar miestų herbų dalimis, o XVI a. kartu su didiku Steponu Batoru Lietuvos teritoriją pasiekia vengro įvaizdis, Užgavėnėse virtęs gydytoju su baltu chalatu arba giltine.
www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Žemė gruodžio 21 – 22 d. pasiekia tą orbitos tašką, kuris vadinamas žiemos saulėgrįža. Tai astronominė žiemos pradžia, trumpiausios dienos.
Žiemos saulėgrįža – tai viena iš svarbiausių keturių švenčių Lietuvoje. Pavasarį švenčiame Pavasario lygę, vasarą – Rasas, o rudenį – Rudens lygę. Visi papročiai ir apeigos per šventes turi gilią prasmę – jie sutelkia žmogų ateinančio laikotarpio darbams.
www.vstt.lt nuotr.Šiuo metu laiku lietuviai pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą, nors pagal dabartinį kalendorių tai vyksta gruodžio 21 – 22 d. Tačiau gruodžio 13 dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Pagonys ilgiausią metų naktį degindavo laužus.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šventos Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo.
www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Kupolinės dienos – gyvybės vešėjimo metas.
Nuo birželio 24 iki 29 d.trunkančiame šviesiausių naktų laikotarpyje, vadinamame kupolinėmis dienomis, Saulei keliaujant pačia dangaus kupolo viršūne ir apgobiant Pasaulį didžiausiu šviesos galių srautu, visa gyvoji gamta suveši, o augalai tampa kupini ypatingų gydomųjų galių. Tai mena ir vienas iš senovinių Rasos šventės vardų – Kupolė, reiškiantis kupėjimą – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą. Šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Rasos išvakarės vadinamos ‚koupal’.
F. Bajoraičio bibliotekos nuotr.Tautodailininkės Birutės Baltutienės darbų paroda F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.
Koks pavasaris be Velykų? Jos laukiamos mažų ir didelių. Juk taip smagu po žiemos pamatyti ryškių, gaivališkų spalvų, paimti kiaušinį ir jį paversti margu, spalvotu margučiu. Marginimo būdų, spalvų yra įvairių, o raštų raštelių – galybė!
Kviečiame apsilankyti Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje ir idėjų pasisemti iš tautodailininkės Birutės Baltutienės (Šilutė) darbų parodos „Pavasario šaukliai: velykiniai margučiai ir verbos“.
www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Mūsų protėviai manė, jog per Užgavėnes atliktos apeigos esą padėdavo pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę bei prišaukti pavasarį. Šį tikslą jie stengėsi pasiekti garsiai – persirengėlių vaikštynėmis, dainomis, muzika, šokiais ir juoku. Nors šie archajiški papročiai vis dar gyvi, tačiau jiems teko pereiti išbandymais nusėtą kelią.
Praėjusią savaitę Klaipėdos etnokultūros centre pristatyta doc. dr. Linos Laurinavičiūtės-Petrošienės monografija “Žanro virsmas: Žemaitijos Užgavėnių dainos”.
Šilutės H. Šojaus muziejaus nuotr.Kurie Užgavėnių (Šiupinio) šventei nesiruošia, visus metus snaudžia…
Kad taip neatsitiktų, sausio 28 d. ir vasario 2 d. 14 val. kviečiame į etno dirbtuvėles.
Gaminsime Užgavėnių kaukes ir kalbėsime apie Šiupinio šventės tradicijas.
Laukiame Jūsų Hugo Šojaus dvare (Lietuvininkų g. 4).
Organizatorių nuotr.VŠĮ Šilutės Turizmo informacijos centras, siekdamas aktualizuoti mūsų krašto paveldą, vykdė projektą „Amatų dienos“, kuris buvo įgyvendintas Šilutės TIC filiale Švėkšnoje, Tradicinių amatų centre.
Projektą buvo numatyta realizuoti liepos mėnesį, tačiau nuspręsta jį įgyvendinti anksčiau. Šventė vyko gegužės 21d.
Šiuo projektu siekta puoselėti tradicinių amatų technologijas, išsaugoti etninės kultūros vertybes, vystyti darnų požiūrį į amatų veiklą bei skatinti jaunosios kartos, Klaipėdos regiono seniūnijų ir Švėkšnos miestelio bendruomenių susidomėjimą
Etnologas L. Klimka. (LEU nuotr.)Šiemet kovo mėnuo baigiasi, o balandis prasideda Didžiąja savaite, tradiciškai vadinama Šventąja arba Kančios. Bažnyčios liturgijoje šią savaitę prisimenama Jėzaus Kristaus kančios istorija: jo išdavimas, Pontijaus Piloto teismas, vainikavimas erškėčiais, nukryžiavimas ir palaidojimas. Tikinčiųjų jausmai Didžiosios savaitės metu ypatingi: tai rimties, susikaupimo, religinių išgyvenimų metas. Tačiau kartu tai yra ir paskutinės laukimo dienos prieš džiaugsmingąją Prisikėlimo šventę.
supermama.com nuotr.Gražiausias metų šventes Kūčias ir Kalėdas lydi papročiai, kuriuose persipina mitologija ir krikščionybė. Kūčios – išskirtinė šventė, kurią švenčia nedaug tautų, tačiau lietuviams ji tampa vis labiau komercinė ar varginanti, nes nuo gruodžio pradžios persisotinama valgiais, kalėdiniais papuošimais, o trūksta vidinio susikaupimo.
„Dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir tempo šiandien Kalėdos nėra tokios džiaugsmingos, kokios būdavo senovėje, o Kūčios praranda savo prasmę“, – apgailestauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja doc.
Etnologas L. Klimka: Kūčios – viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuviška šeima0
Etnologas L. Klimka. (LEU nuotr.)Kūčios Lietuvoje yra šeimos šventė, kurios metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę.
Pasak etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus Liberto Klimkos, tai šventė, kurios metu kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. „O šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų“, – sako jis ir linki, kad žvakelė ant Kūčių stalo primintų, jog lietuvių tauta turi savo istorinę misiją išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas ir papročius, kad išliktų savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje
Etnologas L. Klimka: „Didžiosios šventės laukiame su viltimi, kad pasaulis taps gražesnis ir teisingesnis“0
Etnologas L. Klimka. (LEU nuotr.)Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda pats tamsiausias metas. Saulė tik retsykiais švysteli pažeme – nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. „Senovėje šis mėnuo vadintas siekiu. Gal todėl, kad metai siekia pabaigą ar saulė tekėdama jau greit pasieks kraštinę padėtį horizonte. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda liturginiai – bažnytinių švenčių – metai“, – pasakoja etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Libertas Klimka.
Pirmosios Šilutės apskrities dainų šventės atidarymas: šventinė eisena centrine miesto gatve. 1949 m.Birželio 26 d. sueina 65-eri metai, kai 1949 m. įvyko pirmoji Šilutės apskrities dainų šventė.
Pažymint šią datą F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje parengta virtuali paroda, kurioje pateikiamos pirmųjų Šilutės krašto dainų švenčių (1949-1955) akimirkos.
Oresto Lidžiaus nuotr.Koncertas Švėkšnoje, Ant Kalės tvenkinio kranto, Vaidoto Didžiūno kieme.
silutesetazinios.lt archyvo nuotr.Tai pati džiugiausia ir labiausiai laukiama pavasario šventė. Šiemet ją švęsime balandžio dvidešimtą dieną.
VELYKOS – gamtos atbudimo, džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių šventų Velykų laiką. Kristaus prisikėlimo po nukryžiavimo šventė. Švenčiama visada pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Todėl ir vadinama kilnojama švente. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“.
Etnologas Libertas Klimka. (LEU nuotr.)Prieš Kūčias įprasta nurimti, susimąstyti ir atsigręžti į praeitį. Juk tai šventė, kuri bene labiausiai apipinta įvairiomis paslaptimis ir tradicijomis. Daugelis esame girdėję apie Kūčių naktį prabylančius gyvulius ar šulinyje vynu virstantį vandenį, o merginos žino ne vieną burtą, kuris padeda sužinoti, ar jos ištekės ateinančiais metais.
Pasak profesoriaus, etnologo, Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – LEU) dėstytojo Liberto Klimkos, šiais laikais Kūčių vakarienė – viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuvių
