H. Šojaus muziejaus nuotr.

Sąjūdis, pradėjęs veikti 1988 metais, tapo svarbiu Lietuvos nepriklausomybės judėjimu, siekusiu atkurti šalies laisvę nuo Sovietų Sąjungos. Vienas įsimintiniausių šio laikotarpio įvykių – Baltijos kelias, kai 1989 metais apie 2 milijonus žmonių susikibo rankomis, suformuodami gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Virtuali paroda „Nuo Sąjūdžio iki Baltijos kelio“ kviečia susipažinti su šiais įvykiais.

Kam įdomu – prašom: https://www.silutesmuziejus.lt…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

silutesmuziejus.lt nuotr.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija įgyvendina projektą „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“. Projektu siekiama parodyti, kad Švėkšnoje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, kūrusi ir kėlusi miestelio ekonominę, socialinę ir kultūrinę vertę. Tačiau pagrindinė projekto idėja – paminėti jau dabar vienintelio Holokaustą išgyvenusio švėkšniškio 100-ąjį jubiliejų. Projektą finansuoja VšĮ Geros valios fondas ir Šilutės rajono savivaldybė.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Naftalis Zivas gimė 1924 m. spalio 25 d. Švėkšnoje. Tėvas buvo vardu Mošė, mama – Rachelė. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai. Tėtis turėjo nedidelį verslą: name (Liepų a. 23), kuriame gyveno su šeima, prekiavo audiniais ir rūbais. Vidiniame kieme šeima turėjo nedidelį vaismedžių sodelį, daržą. Naftalis iki šiol prisimena, kad vienas skaniausių dalykų vaikystėje būdavo mamos kepta duona su ką tik iš daržo nuskintu agurku.

Iš 7 asmenų Zivų šeimos Holokaustą išgyveno tik Naftalis ir jo sesuo Libė. Paskutinė Naftalio gyvenamoji vieta iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo Švėkšna, sesers Libės – Vilnius. Nei Naftalis, nei Libė po karo į Švėkšną nebegrįžo: Naftalis išvyko gyventi į Australiją, Libė kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau išvyko į Izraelį.

Mintis, įprasminti Švėkšnos žydų šeimos gyvenimą ir suteikti galimybę Naftaliui Zivui bent iš dalies prisiliesti prie savo vaikystės bei gimtojo miestelio, kilo bendraujant su menininke, fotografe Dovile Dagiene ir VU Gyvybės mokslų centro mokslininke dr. Radvile Rimgaile-Voicik. Bendro projekto „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“ metu kuriama šiuolaikinės meninės fotografijos paroda, renkamas Švėkšnos augalų herbariumas. Parodai nuotraukų negatyvai perkeliami ant augalų lapų naudojant fitografiją – chlorofilo procesą. Augalai, kaip išraiškos forma, pasirinkti ne atsitiktinai – jie yra nebylūs istorijos liudininkai, galintys perteikti informaciją, galintys prabilti apie įvykius, vykusius šalia. Šiuo straipsniu norime plačiau pristatyti Švėkšnos herbariumo rinkimo veiklą.

Herbariumas – sudžiovintų ar tirpaluose fiksuotų augalų, grybų, kerpių, dumblių rinkinys. Taip pat vadinama ir institucija, kurioje kaupiamos ir tiriamos šios kolekcijos. Seniau jos būdavo dvaruose įkuriamų įdomybių kambarių dalimi ir atskleisdavo šeimininko polinkį domėtis apylinkių augalija ir su ja susipažinti kolekcionuojant.

Šiandien individualus herbariumo rinkinio pavyzdys vis dažniau įvertinamas kaip komunikacijos priemonė, turinti ne tik mokslinės, bet ir etinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Labai svarbus herbariumo pavyzdžio elementas – etiketė, kurioje užrašomas augalo pavadinimas (dažniausiai lotynų kalba), augalo radavietė, augavietė, rinkęs (lot. legere) ir aprašęs (lot. determinare) asmuo, rinkimo data.

Kokia būtų jūsų asmeninė herbariumo kolekcija? Ką pasirinktumėte įtraukti, o kokius augalus paliktumėte už kolekcijos ribų? Ar sudžiovintumėte dilgėlę, varputį, garšvą? Ar ieškotumėte tik išskirtinių spalvų žiedų, o gal jus domintų ir lapų formų įvairovė?

Nors Švėkšna iki šiol neturėjo savo herbariumo rinkinio, žinių apie miestelyje ir jo apylinkėse augusius augalus netrūksta. Rašoma, kad labai reta lazdynlapė gervuogė (Rubus wahlenbergii Arrh.) auganti Švėkšnos apylinkėse, Meškynės miške. Ar sugebėtume ją atpažinti?

Dar 1821 m., Senojo Vilniaus universiteto botanikas Juozapas Juñdzilas (Józef Jundziłł, 1794–1847), surengė ekspediciją Lietuvos gamtai tirti. Kelionės įspūdžiai aprašyti dienoraštyje, taip pat išlikęs herbariumas (daugiau nei 200 pavyzdžių), kuris šiuo metu saugomas Krokuvoje, Lenkijos mokslų akademijos V. Šaferio botanikos instituto herbariume (KRAM). Ši ekspedicija suteikė pirmųjų duomenų apie augalų įvairovę ir paplitimą šalyje, buvo ypač svarbi tolimesnei botanikos mokslo raidai. Tarp vietovardžių minima ir Švėkšna. Žinome, kad čia J. Jundzilas aptiko apyretį papartį paprastąją šertvę (lot. Polypodium vulgare L.), atkreipė dėmesį į grybus, kerpes bei samanas. Jo herbariume saugomi lipniojo tampriagrybio (Calocera viscosa (Pers.) Fr.), blakstienotosios hedvigijos (Hedwigia ciliata (Hedw.) P. Beauv.), rudosios šiurenės (Baeomyces rufus (Huds.) Rebent.) ir vagotojo kežo (Parmelia sulcata (Th.) Tayl.), kerpsamanių šliaužiančiosios lepidozijos (Lepidozia reptans (L.) Dumort.) ir į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytos pūkuotosios apuokės (Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dumort.), pavyzdžiai iš Švėkšnos.

Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), tyręs Žemaitijos augaliją, nurodo, kad giriose aplink Švėkšną auga europinis kukmedis (Taxus baccata L.), kuris šiuo metu laikomas išnykusiu, taip pat mini Švėkšnoje pasitaikančią rausvąją odkerpę (Dermatocarpon miniatum (L.) Mann).

Jau daug vėliau, XX a. viduryje, pirmasis augalų paplitimo žemėlapius Lietuvoje paskelbė botanikas Povilas Snarskis. Klaipėdoje mokytojavęs mokslininkas laisvu laiku daug keliavo po apylinkes ir, žinoma, stebėjo augalus ir Švėkšnos apylinkėse.

Kaip pasikeistų švėkšniškių santykis su dvaro parku ir visa miestelio teritorija, jeigu su kolekcionieriaus azartu jie imtų fiksuoti rūšis savo aplinkoje? Galbūt toks stebėjimas atneštų netikėtų reikšmingų mokslinių atradimų? Štai 2008 m. rasta gausi paparčio mūrinės kalnarūtės (Asplenium ruta-muraria L.) augavietė Švėkšnos dvaro parko ir kapinių tvorose. Ši rūšis šiuo metu yra išbraukta iš Lietuvos saugomų rūšių sąrašo. Aptariant šį atvejį galime kalbėti ir apie tautinių mažumų, apie kategorijų savas ir svetimas suteikimą. Mūrinės kalnarūtės auga žmogaus sukurtame objekte, kitur Lietuvoje nebuvo rastos (gal liko nepastebėtos?). Ar tikrai todėl jos mažiau vertingos?

Dr. Radvilė Rimgailė-Voicik dėsto Vilniaus universitete, daug dėmesio skiria sporinių induočių biologijai ir populiacijų struktūrai, domisi mokslo istorija. Mokslininkė jau ne kartą lankėsi Švėkšnoje, rinko pavasarinius ir vasarinius augalus, kurie pateks į Švėkšnos herbariumą, o vėliau bus perduoti saugoti į Švėkšnos muziejų.

Paklausta, ar augalai turi atmintį, mokslininkė teigia: „Augalai moka prisiminti ir padeda mums pajusti, atpažinti metų laikus, susieti ir geriau prisiminti pasikartojančius įvykius. Kol kas per mažai žinome kaip augalai prisimena kada reikia žydėti, o kada – mesti lapus. Dauguma mokslinių eksperimentų, susijusių su augalų atmintimi, siekia išsiaiškintijų gebėjimą prisitaikyti prie streso. Neaišku kodėl,kokia augalų populiacijos dalis ir kaip ilgai išlaiko atmintį apie stresą – pastebėta, kad daugelis jų, tikėdamiesi sausros, prasčiau auga, subrandina mažiau sėklų. O sausrai užėjus tikriausiai gali perspėti užmaršius, rizikuoti mėgstančius kaimynus.“

Švėkšnoje yra išlikęs (beveik nepakitęs) Naftalio Zivo šeimos namas ir kiemas, kuriame jis užaugo, todėl herbariumas renkamas namo kieme, kuris kadaise priklausė Zivų šeimai ir vietose, kurios artimai susijusios. Projekto pavadinimas gali būti traktuojamas dvejopai: „Zivai. Nepamirštì“ – tai tarsi žinutė, kad mes nepamiršome kadaise gyvenusių šalia ir „Zivai. Nepamir̃šti“ – tai tarsi įsipareigojimas nepamiršti istorijos.

Naujai sukurtą parodą ir surinktą herbariumą planuojama viešai pristatyti Švėkšnoje jau šį rugsėjį, vėliau herbariumas bus saugomas Švėkšnos muziejaus fonduose, o paroda pristatoma kitose vietose.

Tekstą parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Šiandien sausio 13-oji vadinama Laisvės gynėjų diena. Šią dieną, prieš 30 metų, Lietuvos gyventojai dar kartą parodė savo solidarumą ir siekį būti nepriklausomais. 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos valstybė. Tačiau SSRS neketino pripažinti nepriklausomybės. 1990 m. balandžio 18 d. ji įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė ar smarkiai apribojo žaliavų tiekimą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

1991 m. sausio mėnesį Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), taip siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Pirmiausia planuota atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą ir kitus svarbius objektus. Tai buvo SSRS bandymas jėga užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę.

Auganti įtampa kulminaciją pasiekė sausio 13 d. apie 2 val. naktie. Prie Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato atvykusios SSRS ginkluotosios pajėgos užėmė šiuos strateginius objektus. Susirėmimų metu buvo sužeista daugiau kaip 500 žmonių, 14 iš jų neteko gyvybės. Po radijo ir televizijos pastatų užgrobimo, ginkluotosios pajėgos nuvyko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kurių prieigas saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Kariuomenė pulti minios nesiryžo.

Svarbiausių valstybės objektų gynėjų tarpe buvo ir Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Ne vienas jų važiavo į Vilnių dar sausio mėnesį, vos išgirdę kvietimą ginti Laisvę. Sausio 13 d. rytą iš Šilutės į Vilnių specialiai organizuotais autobusais išvyko ne vienas savanoris. Vėliau Laisvės gynėjų gretas prie parlamento papildė ir daugiau šio krašto gyventojų.

Prieš 30 metų laisvės gynėjų išreikštas ryžtas ir pasiaukojimas bei palankiai susiklosčiusi istorinė ir geopolitinė situacija davė tai, ką turime šiandien – laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Ta proga siūlome pasižiūrėti šilutiškio Vytauto Vaicekausko ir kitų fotomenininkų, įamžinusių 1991 m. sausio mėnesio įvykius fotografijose, parodą.

Virtuali paroda „1991 m. sausio 13-oji mūsų atmintyje“

www.archyvai.lt nuotr.

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – tai sėkmingiausias, drąsiausias Lietuvos užsienio politikos žingsnis XX amžiuje. Kartu tai vienas svarbiausių Lietuvos geopolitinių laimėjimų, suteikęs itin didelį postūmį Lietuvos valstybės raidai. Ši pergalė prilyginama stebuklui, teigiama Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos pranešime.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Iš tiesų realioje politikoje stebuklų pasitaiko retai. 1923 m. sausio įvykiai – tai drąsių, įžvalgių politinių veikėjų sumanytos, kelerius metus nuosekliai rengtos ir ryžtingais veiksmais įgyvendintos programos rezultatas, įrodęs puikų Lietuvos politikų gebėjimą pasinaudoti palankia tarptautine konjunktūra.

Prisijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos Respublika išsilaisvino iš geopolitinių spąstų, į kuriuos buvo patekusi dar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios dvasinė ir materialioji energija skendo Rytų chaose. Atsigręžimas į Vakarus padėjo atkurti pažeistą pusiausvyrą, pradėdamas naują Lietuvos valstybingumo etapą. Geopolitinio kodo korekcija teigiamai paveikė šalies kultūrinį gyvenimą, pakeitė jos ekonominį žemėlapį, atvėrė nepalyginti geresnes užsienio prekybos perspektyvas, suteikė prielaidų rastis naujai, jūrinei ideologijai.

Lietuvos politinės vadovybės sumanumas, karių, šaulių ir savanorių ryžtingumas lėmė tai, kad šiandien Lietuva yra jūrinė valstybė, turinti modernų, konkurencingą uostą. Klaipėda – ne tik Lietuvos vartai į pasaulį. Klaipėdos potencialas yra svarbus stabilaus ir sėkmingo mūsų valstybės vystymosi garantas.

Parodoje yra šeši skyriai:

I. Klaipėdos kraštas žemėlapiuose (XVI–XX a.)

II. Prūsų Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva projektas dokumentuose (1914–1921)

III. Prancūzmetis. Territoire de Memel (1920–1922)

IV. Pasirengimas Klaipėdos operacijai (1919–1922)

V. Žygis į Klaipėdą (1923 m. sausis)

VI. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos legalizavimas. Tarptautiniai dokumentai (1923 m. vasaris–1924 m. gegužė)

Tarp I skyriuje eksponuojamų žemėlapių itin svarbūs du: K. Hennenbergerio 1584 m. sudarytas žemėlapis, kuriame bene pirmą kartą kartografijoje pavartotas vietovardis Cleupeda; ir Lietuvos žemėlapis su Ministro Pirmininko Mykolo Sleževičiaus įrašu (1919 m. vasario 13 d.), liudijančiu to meto Lietuvos teritorinius užmojus, t. y. pretenzijas į Liepoją bei siekį Pietuose turėti sieną su Ukraina.

II skyriuje eksponuojami dokumentai, atspindintys lietuvių politinės vizijos – dviejų vieno kamieno šakų, t. y. Prūsų Lietuvos (arba jos dalies) ir Didžiosios Lietuvos, sujungimo – virsmą viešosios politikos objektu. Tarp jų matome kontraversišką „Gintarinę“ arba „Lietuvių“ deklaraciją, siūlančią Rusijos imperijai patrauklų teritorinį projektą, apimantį Didžiosios ir Prūsų Lietuvos sujungimą. Vienas iš originaliausių parodos eksponatų, neseniai Vytauto Didžiojo karo muziejaus įsigyta Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pareiškimo, paskelbto Tilžėje 1918 m. lapkričio 30 d., originalo kopija. Lietuvos valstybės teritoriniai siekiai, apimantys ir teritorijas esančias į Pietus nuo Nemuno, akivaizdūs ir Lietuvos delegacijos pirmininko Augustino Voldemaro memorandume, kuris 1919 m. kovo 24 d. buvo įteiktas Paryžiaus taikos konferencijos vadovui George’ui Clemenceau.

III skyriuje unikalaus „prancūzų trimečio“ Klaipėdos krašte (1920-1922) vaizdai. Fotonuotraukose užfiksuotas prancūzų karių atvykimas į Klaipėdos kraštą (1920); prancūzų administracijos Klaipėdos krašte vadovai generolas D. Odry ir prefektas G. Petisné, dalyvaujantys oficialiuose renginiuose, taip pat ir D. Odry bei G. Petisné šeimų laisvalaikis prie Baltijos jūros. Filatelijos entuziastams bus gera proga pamatyti vokus su Prancūzijos pašto ženklais, naudotais Klaipėdos krašte 1920–1922 m.

IV skyrius atskleidžia pasirengimo prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos procesą. Tarp svarbiausių veikėjų: Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius, padėjęs pamatus būsimai akcijai; Lietuvos Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, tikrasis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį architektas; Jonas Polovinskas-Budrys, Savanorių kariuomenės vadas, kurio dėka kraštas be didesnių aukų de facto tapo Lietuvos dalimi.

V skyriuje įamžintos Lietuvos karių, savanorių, šaulių žygio į Klaipėdos kraštą 1923 m. sausio 9–15 d. akimirkos, karinės operacijos vadai, Klaipėdos krašto savanorių raiščiai. Eksponuojami abiejų pusių kariniai planai: lietuvių kovinių grupių veikimo schemos ir prancūzų įgulos Klaipėdos gynybos planai.

VI skyriuje pristatomas Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį legalizavimo procesas: Ambasadorių konferencijos sprendimas dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai (1923 m. vasario 17 d.); prancūzų karių išvykimas iš Klaipėdos kreiseriu „Voltaire“ (1923 m. vasario mėn.); Klaipėdos konvencijos pasirašymas Kaune (1924).

H. Šojaus muziejaus.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorikai tęsia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG’o lagerių objektų komplekso priemonių viešinimo bei komunikacijos krypčių pristatymo darbus. Šį kartą pristatome KU BRIAI mokslo darbuotojo Dr. Justo Stončiaus mokslinį straipsnį „Macikų lagerių „atminties grupės“ ir joms būdingi naratyvai“.

Daugiau – https://www.silutesmuziejus.lt…

Skaityti toliau

www.silutesligonine.lt nuotr.

Vyresni Šilutės rajono gyventojai tikrai mena istoriją apie pūgoje užpustytą felčerę, kurios žygdarbiui įprasminti 1987-aisiais buvo pastatytas paminklas priešais Šilutės ligoninę.

Praėjus daugiau kaip 30 metų paminklas išliko nepakitęs, tačiau granito plokštelėmis apkaltas skulptūros pamatas – apgriuvęs, kuris tikrai nepuošia gydymo įstaigos teritorijos. Šiandien jis aptvertas juosta.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Viktoras Šileikis pasidalino planais atnaujinti ir tokiu būdu išsaugoti reikšmingą kraštui paminklą.

„Teko bendrauti su skulptoriumi, nes vis tik norint atnaujinti skulptūrą norėjosi ir autoriaus sutikimo. Įdomu tai, kad toks gražus ir prasmingas paminklas nėra įtrauktas į Paminklų registrą. Nuo pastatymo praėjo jau 34-eri metai ir Pamario krašto oras ir laikas padarė savo: paminklas išliko gražus, tačiau pjedestalas, kuris buvo pastatytas ant statybinių blokų ir aplipdytas granito plokštėmis – byrantis. Tai norime jį sutvarkyti, – kalbėjo V. Šileikis, kuris viliasi, kad prie paminklo atnaujinimo geranoriškai prisidės ne tik Šilutės rajono organizacijos, bet ir Pagėgių krašto. Anot jo, tokių reikšmingų paminklų rajone nėra daug, o ši skulptūra byloja apie begalinį žmogaus pasiaukojimą. – Šiuo metu dar reikia įvertinti, kiek gali kainuoti visi atnaujinimo darbai. Artimiausiu metu susitinku ir su darbų vertintojais. Kai paaiškės daugiau detalių, darbus ir pradėsime“.

Šis paminklas skirtas medicinos felčerei Zosei Petraitienei, kuri, eidama pas gimdyvę, 1982-ųjų sausio 6 d. pūgoje žuvo. Po penkerių metų priešais Šilutės ligoninę buvo atidengta skulptūra „Pūga“ (skulptorius Antanas Šnaras, architektas Petras Lapė). 1994 metais Natkiškiuose, kurių apylinkėse ir įvyko nelaimė, Z. Petraitienės vardu pavadinta mokykla.

Z. Petraitienė buvo kilusi iš neturtingos šeimos Šilutės rajone, dirbo pradinių klasių mokytoja. 1956 m. ji baigė vakarinę medicinos felčerių – akušerių mokyklą. Dirbo Ramučių kaime felčerių – akušerių punkto vedėja, o po 8 metų atvažiavo į Natkiškius (Pagėgių sav.) vadovauti ambulatorijai.

H. Šojaus muziejaus.

Birželio sukilimo sukakties proga Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkai vykdė ekspediciją, kurios tikslas buvo nustatyti ir įamžinti pokario rezistentų atminimo ir žūties vietas Šilutės rajone.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Birželio 23-28 kartu su visa Lietuva minėsime garbingą birželio 23-osios sukilimo 80 metų sukaktį.

1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis (dvasinė rezistencija, demonstratyvus Bažnyčios lankymas bei religinių švenčių šventimas, pogrindinė kova, rinkimų boikotas).

Pasipriešinimo strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

Birželio sukilimo sukakties proga Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkai vykdė ekspediciją, kurios tikslas buvo lokalizuoti ir įamžinti pokario rezistentų atminimo ir žūties vietas Šilutės rajone.

Muziejininkai dėkoja Šilutės politinių kalinių ir tremtinių sąjungai bei ilgametei pedagogei, kraštotyrininkei Onai Norkutei, padėjusiems surasti/identifikuoti 18 atminimo ir žūties vietų, ir kviečia visus jungtis prie šios akcijos, pagerbiant partizanų atminimo įamžinimo vietas.

Organizatorių nuotr.

Tautiečių istorijos pasiekė tolimiausias pasaulio vietas.

Pirmadienį, Gedulo ir vilties dieną, skirtingais būdais buvo minimos 80-osios trėmimų pradžios metinės. Visuotinė tylos minutė ir virtualūs bei gyvieji skaitymai atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu suvienijo lietuvius visame pasaulyje. Šeštus metus vykstančioje atminties akcijoje šiemet įgarsinta daugiau nei 45 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dėl besitęsiančios pandemijos akciją antrus metus iš eilės nuspręsta perkelti į virtualią erdvę – specialiai sukurtą Gedulo ir vilties dienos platformą – www.birzelio14.lt. Skaitymai vyko ir gyvai Vilniuje, šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, kur tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes bei likimus pradėjo įgarsinti Lietuvos skautijos atstovai, skaitymus pradėjo Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmoji ponia Diana Nausėdienė ir kultūros ministras Simonas Kairys.

Vėliau skaitymus tęsė politikai, visuomenės veikėjai ir vilniečiai bei miesto svečiai. Tarp jų vakarėjant pasirodė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė bei žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

„Mano seneliai turėjo slėptis nuo trėmimo, abu jau ilsisi ramybėje. Kuo galiu pasidžiaugti – jie šio tragiško likimo išvengė, bet slėpė savo draugus, kuriuos persekiojo sovietai ir taip pat pavyko išsigelbėti. Man atrodo, kiekviena Lietuvoje šeima yra vienu ar kitu aspektu paliesta šitų įvykių ir mes dabar, ką čia turime, tai jų, tiesą sakant, didelės tragedijos dėka“, – akcijos metu mintimis pasidalijo A. Armonaitė.

Ministrė nusprendė vakare atvykti į skaitymus, kuomet akcija jau yra įsibėgėjusi ir laukiant gyvojoje eilėje galima labiau susimąstyti apie dienos prasmę: „Dienos metu yra gana daug triukšmo, įvykių ir tarsi dalyvauji renginiuose, bet ne visada suspėji realiai kontempliuoti, kas vyksta, kodėl tu ten esi. O vakare, tokioje rimtyje, degant liepsnai gali viską aptarti, prisiminti, tiesiog pabūni ir su savimi, su savo mintimis, ir su ta atmintimi, kuri turėtų mums suteikti jėgų žiūrėti į ateitį.“

Į gyvuosius skaitymus su šeima atvykęs E. Jakilaitis dalijosi įspūdžiais, kad jam pačiam atminties akcija yra labai artima. „Labai gerai, kad iniciatyva vyksta daugybę metų, nes per tokias iniciatyvas tu susimąstai ir pagalvoji, jos tarsi tave priverčia apie tai pagalvoti, geruoju tuo privertimo būdu.

Aš jau ne pirmą kartą čia esu, keletą kartų esame buvę su šeima, atėję ir su šauliais. Man tikrai labai sava ši akcija ir nors žmonių tu nepažįsti, kurių vardus tari, bet kažkoks artumas atsiranda, ir čia labai geras būdas, man atrodo, rasti raktą į istoriją, ją suasmeninti“, – sako žurnalistas.

Atminties akcija pasiekė tolimiausias šalis: nuo Čilės iki Naujosios Zelandijos

Tuo tarpu virtuali skaitymų akcija šiemet pritraukė dar daugiau lietuvių iš skirtingų pasaulio šalių. Skaitymai taip pat truko parą laiko, o jų metu prisijungė virš 200 lietuvių iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Sakartvelo, Vietnamo, Italijos, Vokietijos, Turkijos, Nyderlandų, Jungtinės Amerikos Valstijų, Šveicarijos, Belgijos, Čilės, Rusijos, Naujosios Zelandijos, Airijos, Kanados.

Organizatoriai teigia, jog virtualūs skaitymai dar labiau suvienijo tautiečius. „Fantastiška matyti transliacijos metu besikeičiančius tautiečių veidus ir šalis: Australija, Čilė, Kanda, JAV ir daugybė kitų. Prieš 80 metų tarp tremiamų mūsų senelių ir prosenelių degė ryžtas bet kokia kaina išlaikyti lietuvybę net už tūkstančių kilometrų, tolimajame Sibire. Šiandien mumyse dega ryžtas išsaugoti istoriją tiesiant tiltus tarp skirtingų laiko juostų ir dešimčių tūkstančių kilometrų“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.

Akcijos metu buvo įgarsinta daugiau nei 45 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų. Virtualių skaitymų metu įgarsinta per 25 000 vardų ir likimų, 20 000 vardų ir likimų nuskambėjo gyvai vykstančioje akcijoje Vilniuje. Iš viso skaitymuose dalyvavo beveik 400 iš viso pasaulio.

Visi negalėję arba nespėję užsiregistruoti į virtualią „Ištark, išgirsk, išsaugok“ akciją, tiesioginės transliacijos įrašą gali rasti interneto puslapyje www.birzelio14.lt. Nors projektas „Misija Sibiras“ stabdo savo veiklą, tačiau Gedulo ir vilties dienos minėjimo tradicija bus išlaikoma ir toliau. Vėliau akciją tęs Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), kur 2006 m. ir gimė projekto „Misija Sibiras“ idėja.

D. Gailiūnienės nuotr.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Švėkšnoje.

Prabėgo jau 80 metų, kai mūsų žmonės išgyveno didžiulę tragediją. Ši skaudi sukaktis primena mums visiems, kas yra kančia, kas yra atmintis, kas yra viltis.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tradicinių amatų centras, Švėkšnos muziejus ir seniūnija švėkšniškius, kaip ir kasmet, sukvietė ant Parakaunyčios kalno paminėti Gedulo ir vilties dieną renginyje „Vilties laiškai“.

Šiais metais teatralizuotomis miniatiūromis buvo perteikti Švėkšnos krašto žmonių – Tado Šaulio ir Elenos Juciūtės tremtyje išgyventi prisiminimai, kuriuos išjautė moksleiviai Tomas Chockevičius ir Raminta Jėgerytė. O emocijas dar labiau sustiprino Inkaklių folkloro ansamblio „Dainoriai“ atliekamos tremtinių dainos.

Renginio pabaigoje savo prisiminimais ir nuoširdžiais pasisakymais dalinosi susirinkusieji, kurie pasišnekučiuodami nenoriai skirstėsi namo.

Dėkojame, visiems, kurie prisidėjo organizuojant renginį, ir tiems, kurie atvyko pabūti kartu.

Organizatorių nuotr.

Visai Lietuvai minint 80-ąsias Gedulo ir vilties dienos metines, nuo 13 val. jau šeštą kartą prasidėjo atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Šiemet akcija vyksta dviem būdais: į skaitymus lietuviai jungiasi virtualiai, taip pat akcija tradiciškai vyksta ir Vilniuje. Per visą parą truksiančią akciją siekiama įgarsinti daugiau nei 40 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Prieš prasidedant atminties akcijai „Ištark, išgirsk, išsaugok“, Lukiškių aikštėje Gedulo ir vilties dienos minėjimą pradėjo prezidentas Gitanas Nausėda, kreipdamasis į Lietuvos gyventojus: „Šiandien minime masinių trėmimų metines ir prisimename nusikaltimą žmogiškumui, kuris sukrėtė Lietuvą.

Daugelyje kultūrų tremtis reiškia vieną griežčiausių bausmių. Tremtis pasmerkė niekuo nenusikaltusius, baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo netinkamos tautybės ar profesijos. Nusikalstamas režimas negailestingai laužė piliečių likimus, tačiau net ir tokie likimo smūgiai nepalaužė mūsų tautos, nesunaikino jos ryžto kovoti. Visuomet prisimename tuos, kurie nebegrįžo ir pagerbiame gedulo ir vilties dieną. Visuomet prisimename tuos, kurie nebegrįžo ir pagerbiame jų atminimą. Tegu š istorinė pamoka per amžius išlieka Lietuvos žmonių mintyse ir darbuose“.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat minėjimo proga prisiminė prieš 80 metų vykusius žiaurius įvykius. „Masiniai trėmimai sukrėtė visus gyventojų sluoksnius. Žmonės buvo išplėšti iš savo gimtinės, artimųjų rato, buvo jėga perkleti į gyvenimui netinkamas vietas, priešišką aplinką, svetimą kultūrą. Kartais įvykius patys sąmoningai ar nesąmoningai deriname prie datų, kad būtų atstatyta istorijos pusiausvyra. Birželio 14-oji, tapusi viena juodžiausių dienų, mūsų šaliai vėliau atgimė reikšmingų sprendimų simboliu. Atmintis – kurianti ateitį“, – kalboje sakė Seimo pirmininkė.

Tuo tarpu Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė pabandė iškelti klausimą, kaip atrodytų Lietuva, jei trėmimų nebūtų buvę. „Galime tik pasvajoti, kaip atrodytų Lietuva šiandien, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises ir sukėlusi daug skausmo. Tačiau šalia gedulo stoja viltis, kaip priminimas to, kad net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, mūsų pirmtakai nepalūžo, sugebėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, atsigauti, grįžti į tėvynę, kovoti už laisvę, auginti vaikus, perteikdami jiems tėvynės meilę ir papročius.

Visa tai yra vilties žinia. Mes galime patys kurti istoriją, prisimindami atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą. O Gedulo ir vilties diena yra galimybė pajusti vienybę“, – sako Ministrė Pirmininkė.

„Ištark, išgirsk, išsaugok“ akcija vienija Lietuvius visame pasaulyje

Po Gedulo ir vilties dienos minėjimo visi persikėlė į Vilniuje šalia Okupacijų ir genocido aukų muziejaus vykstančią tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Ją pradėjo skautai ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ištarę pirmuosius skaitymų knygoje esančius vardus ir likimus.

Vėliau skaitymus tęsė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmoji ponia Diana Nausėdienė ir kultūros ministras Simonas Kairys. Į gyvąją eilę stojo ir kiti politikai, visuomenės veikėjai, vilniečiai bei miesto svečiai.

Siekiant nekurti terpės COVID-19 viruso atsinaujinimui, akcijos organizatoriai šiemet vėl perkėlė akciją į virtualią erdvę. Organizatoriai pastebi, kad pasaulio lietuviai aktyviai jungiasi į šią iniciatyvą, nes virtualūs skaitymai tautiečiams susijungti teletiltais bendram tikslui ir taip prisidėti prie istorijos išsaugojimo. Šiemet tremtinių vardai ir likimai bus tariami ne vien Lietuvoje ar lietuvių bendruomenėse Europoje, bet ir Argentinoje, JAV, Australijoje.

Gyvai vykstančiuose skaitymuose Vilniuje, Aukų gatvės skersgatvyje šalia Genocido aukų muziejaus (Aukų g. 2A, Vilnius) tremtinių bei politinių kalinių vardus ir likimus šiemet įprasmins Lietuvos skautijos, Lietuvos šaulių sąjungos bei Ateitininkų federacijos atstovai. Laikantis saugumo reikalavimų, į gyvąją eilę kviečiami ir vilniečiai bei miesto svečiai. Skaitymai, kaip ir įprasta, truks parą laiko, kol bus ištartas paskutinis vardas, esantis skaitymų knygoje.

Tiek virtualiai, tiek gyvai vykstančią akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ bus galima tiesiogiai stebėti platformoje www.birzelio14.lt, naujienų portale DELFI ir projekto „Misija Sibiras“ socialiniuose tinkluose.

Skaičiuojama, jog sovietų vykdytų represijų metu nukentėjo daugiau nei 300 000 Lietuvos gyventojų, kurie patyrė tremtį ar kalinimus. Dalies tautiečių likimas nėra žinomas iki šiol.

Vyriausiasis Lietuvos gelbėjimo komitetas. (H. Šojaus muziejaus nuotr.)

Šiandien, sausio 15 d., minima Klaipėdos krašto diena. Ta proga Šilutės H. Šojaus muziejus kviečia įprasminti šią dieną ir perskaityti muziejininkų parengtą straipsnį, kuriame aptariamas geopolitinis kontekstas, lėmęs Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, bei virtualią parodą „1923 m. sausio mėn. įvykiai Klaipėdos krašte“.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Muziejus taip pat kviečia aplankyti tradicinę, bet šiais metais virtualią parodą „Eksponatai laikmečio liudininkai“, kurioje pristatomi įdomiausi eksponatai, papildę muziejaus fondus 2020 metais.

Šiandien sausio 13-oji vadinama Laisvės gynėjų diena. Šią dieną, prieš 30 metų, Lietuvos gyventojai dar kartą parodė savo solidarumą ir siekį būti nepriklausomais.

1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos valstybė. Tačiau SSRS neketino pripažinti nepriklausomybės. 1990 m. balandžio 18 d. ji įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė ar smarkiai apribojo žaliavų tiekimą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

1991 m. sausio mėnesį Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), taip siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Pirmiausia planuota atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą ir kitus svarbius objektus. Tai buvo SSRS bandymas jėga užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę.

Auganti įtampa kulminaciją pasiekė sausio 13 d. apie 2 val. nakties. Prie Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato atvykusios SSRS ginkluotosios pajėgos užėmė šiuos strateginius objektus. Per susirėmimus buvo sužeista daugiau kaip 500 žmonių, 14 iš jų neteko gyvybės. Po radijo ir televizijos pastatų užgrobimo ginkluotosios pajėgos nuvyko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kurių prieigas saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Kariuomenė pulti minios nesiryžo.

Svarbiausių valstybės objektų gynėjų tarpe buvo ir Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Ne vienas jų važiavo į Vilnių dar sausio mėnesį, vos išgirdę kvietimą ginti Laisvę. Sausio 13 d. rytą iš Šilutės į Vilnių specialiai organizuotais autobusais išvyko ne vienas savanoris. Vėliau Laisvės gynėjų gretas prie parlamento papildė ir daugiau šio krašto gyventojų.

Prieš 30 metų laisvės gynėjų išreikštas ryžtas ir pasiaukojimas bei palankiai susiklosčiusi istorinė ir geopolitinė situacija davė tai, ką turime šiandien – laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Ta proga siūlome pasižiūrėti šilutiškio Vytauto Vaicekausko ir kitų fotomenininkų, įamžinusių 1991 m. sausio mėnesio įvykius fotografijose, parodą.

www.silutesmuziejus.lt inf.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialas giliai liūdi netekus gerbiamos ir mylimos bendražygės Aldonos Toleikės. Labai sunku tuo patikėti ir susitaikyti…

Šilutės rajono Tremtiniai su didžiule pagarba Aldoną vadindavo – Mūsų rašytoja. Turėdami omenyje -Tremtinių rašytoja…

Skaityti toliau

—————————————————————————————————————————————————————
Aldona gimė 1948 m. Švėkšnos Vilkėnų malūnininko Kazimiero Toleikio ir Palmyros šeimoje. Buvo vyriausia tarp trijų brolių ir sesės. Tėvai išugdė didelį Aldonos darbštumą, pareigingumą, mokėjimą užjausti artimą. Baigusi mokslus, Aldona dirbo profesijos mokytoja įvairiose krašto mokyklose.

Ne viename Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos laikraščio „Tremtinys“ numeryje, knygose tremties tematika, Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, Šilutės ir kitų rajonų laikraščiuose galėdavome skaityti profesionaliai paruoštus Aldonos straipsnius, reportažus iš Tremtinių sąjungos renginių, paminklų žuvusiems partizanams ir tremtiniams atidengimo švenčių, Tremtinių suvažiavimų, tradicinių Tremtinių sąjungos sąskrydžių „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje ir kitomis progomis. Ypač Aldona mėgdavo kalbinti vyresnės kartos tremtinius. Šie, matydami nepaprastą Aldonos nuoširdumą bei pagarbą, atskleisdavo jai pačias subtiliausias ir jautriausias tremties akimirkas, Tėvynės meilės liudijimus.

Prisiminimai apie tremtį, netektis, dažnai pašnekovų akyse išspausdavo ašaras. Aldona mokėjo užjausti. Tokiu momentu ji paimdavo pašnekovo ranką, suspausdavo, tyliai kartu pasėdėdavo, parymodavo.

Aldona mėgo Tremtinių renginiuose ir susitikimuose fotografuoti. Užfiksavo ne vieną brangią ir įsimintiną Tremtinių gyvenimo akimirką. Yra surengusi ne vieną fotografijų tremties tematiką parodą Šilutės bibliotekoje, Tremtinių renginiuose.

Aldona tyrė menininkų Jakševičių (19-ojo amžiaus antroji pusė- 20 amžius) gyvenimo ir kūrybos kelią. Siekė visuomenei pateiktį šių iškilių menininkų nuopelnus. Dalis straipsnių atspausdinta Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“ ir kituose leidiniuose. Domėjosi istorija, iškilių žmonių gyvenimu ir veikla.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir šios Sąjungos Šilutės skyrius ypatingai aukštai vertina A+A Aldonos Toleikės nuopelnus. Aldona ne kartą apdovanota Sąjungos padėkos raštais. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės skyrius teikia Aldoną Toleikę apdovanoti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu-žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ po mirties.

Žinome, kad daug Aldonos sumanymų, darbų liko nepadaryta. Tremtiniams ir visiems pažinojusiems Aldoną, trūks jos nuoširdaus bendravimo, užuojautos, šiltų straipsnių spaudoje ir paprasčiausio buvimo greta.

Aldona Toleikė palaidota Švėkšnos kapinėse. Nuoširdžiai užjaučiame A+A Aldonos Toleikės brolius ir sesę, artimuosius. Tebus lengva Tau, mylima Aldona, Lietuvos žemelė. Ilsėkis ramybėje.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Minėdamas Sausio 13-osios trisdešimtmetį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“.

Parodoje gausu istorinių įvykių fotografijų ir vaizdo įrašų, autentiškų liudijimų, užrašytų tomis dienomis.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, budėjusių prie Spaudos rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, vaizdai ir liudijimai perteikia įvykių seką, dramatišką atmosferą, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų drąsą, ginant savo šalies laisvę nuo barbariškos sovietinės armijos kareivių agresijos.

www.genocid.lt inf.

Šilutės muziejus kviečia rajono gyventojus tapti istorijos, kurią pasakosime minėdami 30-ąsias Sausio 13-osios metines, dalimi.

Pasidalinkite fotografijomis, prisiminimais, susijusiais su 1990 m. sausio 13 d. įvykiais.
Atsiųskite juos el. paštu: istorija@silutesmuziejus.lt iki 2021 m. sausio 4 d.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Kartu parengsime parodą, įprasminančią mūsų kelią į laisvę.

Daugiau informacijos tel. 8 441 62 207.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Rugpjūčio 23 dieną Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko renginys, skirtas Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienai paminėti.

Renginyje pristatyta žurnalisto, leidėjo Antano Stanevičiaus parengta paroda „Baltijos kelio atspindžiai“. Vėliau renginio dalyviai pakviesti į muziejaus freskų salę, kurioje buvo pademonstruotas Šilutės Hugo Šojaus muziejininkų sukurtas filmas „O jeigu ji prabiltų“.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Filme pasakojama Macikų lagerių istorija, o pats pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, nes viena iš lagerių žiaurumo liudininkių yra šalia tekanti Šyšos upė.

Renginio pabaigoje skambėjo mišraus kamerinio choro „Laudamus“ (vadovė Irena Šemeklienė) atliekami kūriniai.

Žemaičių Naumiesčio muziejaus nuotr.

Nors Laugalių kapinaitės ir pasimetusios tarp laukų, šalia kelio Degučiai – Katyčiai, tačiau jos jokiu būdu nėra pamirštos ar apleistos. Žemaičių Naumiesčio seniūnijos žmonės jas prižiūri: kai reikia, šienauja žolę, kai reikia – pataiso krypstančius nuo laiko kapus.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dėmesys yra būtinas, nes tai vienos iš nedaugelio buvusio Mažosios Lietuvos krašto kapinaičių, patekusios į šios seniūnijos teritoriją. Kaip žinia, daugelis čia palaidotųjų artimųjų su Antrojo pasaulinio karo frontu anuomet pasitraukė į Vakarus.

Be kitų Amžino poilsio atgulusių Laugalių kapinėse, čia yra palaidotas ir Mažosios Lietuvos politikos bei visuomenės veikėjas, poetas, giesmynų sudarytojas Kristupas Lekšas, miręs 1941 m. kovo 30 dieną. Prieš bemaž penkerius metus jo palaidojimo vieta buvo atnaujinta – jam pastatytas naujas paminklas, kapavietė aptverta. Tuo pačiu sutvarkytos ir kitos palaidojimų vietos. Tokių darbų imtis Žemaičių Naumiesčio seniūnijai tuomet pasiūlė kraštotyrininkas Eugenijus Šuldiakovas.

Ketvirtadienį seniūnijos žmonės Rasa Degutytė, Vytautas Mankus, Petras Balseris ir Stanislovas Dainauskis, patariami seniūnijos viešojo administravimo specialistės Vaidilutės Dūdienės, jau kelintą kartą per šią vasarą pjovė kapinėse žolę, tvarkė kapavietės. Buvo naujai nuvalytas K. Lekšo kapavietės aptvėrimas, laistytos ant jo kapo augančios gėlės.

1872 m. rugpjūčio 31 d. Striliuose (Pagėgių valsčiuje) gimęs K. Lekšas 1892 ir 1896 m. su kitais lietuvininkais Pagėgių ir Šilutės apylinkėse rinko parašus po peticijomis Vokietijos imperatoriui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas ir dėl lietuvių atstovavimo Vokietijos Reichstage. 1920 m. kovo 20 d. su dar trim lietuvininkais kooptuotas į Lietuvos Tarybą rūpintis Mažosios Lietuvos krašto reikalais. 1923 m. redagavo laikraštį „Laukininkas“, buvo įvairių šio krašto draugijų aktyvus narys. Sukūrė religinių, patriotinių ir lyrinių eilių, kuriuos išleido vienas ar su bendraminčiais. Už nuopelnus kraštui 1928 m. apdovanotas kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu.

D. Gailiūnienės nuotr.

Birželio 14 dieną Švėkšnoje buvo paminėta Gedulo ir vilties diena. Minint šią skaudžią sukaktį, Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dundančio traukinio garsas pasitiko jau kopiant į skausmo, kančių ir vilties alsuojantį Parakaunyčios kalną. Simboliška, kad renginys „Vilties laiškai – Laisvei“ prasidėjo nuo tremtinių poezijos. Juk iš tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių, sukurtų šaltoje naktyje. Ko gero, Lietuviai turi pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Deja, tai skaudus pasididžiavimas.

Renginyje teatralizuotomis miniatiūromis buvo perteiktos tremtyje rašiusių ir išgyvenusių žmonių mintys, skaitomi jų eilėraščiai.

Skaitovai pasirinkti neatsitiktinai, jie atstovavo tam tikras žmonių grupes, atskleidžiančias, kokie įvairūs tiek amžiumi, tiek socialine padėtimi buvo tremtiniai – būsimasis mokinukas (Rapolas Binkulis), gimnazistas (Tomas Chockevičius), mokytoja (Ona Janušauskienė), kunigas (vikaras Antanas Putramentas), rašytojas (Alfonsas Šeputis), žmona, mama, mylimoji (Virginija Rukšnaitienė).

Skambėjo ir tremtinių dainos, kurias atliko Inkaklių folkloro ansamblis „Dainoriai“ (vad. V. Rukšnaitienė).

Susirinkusieji pritardami niūniavo jiems žinomas melodijas. Šilutės r. sav. tarybos narė Sandra Tamašauskienė prisijungė į kolektyvo gretas ir kartu su jais uždainavo, tarybos nariai Žygimantas Kurlianskas ir Zigmantas Merliūnas dalinosi žinomais prisiminimais ir visiems susirinkusiems palinkėjo neužmiršti mūsų šalies istorijos, perduoti ją ateinančioms kartoms.

Balandžio 1 d. prieš 175 metus gimė būsimasis dvarininkas, ekonomikos tarėjas, Šilutės miesto mecenatas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte kūrėjas dr. Hugo Šojus (Hugo Scheu (1845-1937)).

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Ši asmenybė amžininkų buvo vadinama nepavargstančia siela, dovanojusia gyvenimui savo įvairiapusį triūsą, daug nusipelniusia Mažosios Lietuvos dvasiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui, palikusia žymių savo veiklos pėdsakų Šilutės istorinėje miesto dalyje, kraštovaizdyje ir miesto bendruomenės atmintyje.

H. Šojaus gyvenimas – sektinas pavyzdys mums, suaugusiems ir ypač jaunimui, raginantis siekti kilnių tikslų ir ieškoti visuomeninių ir asmeninių interesų harmonijos.

Kviečiame dar labiau susipažinti su iškilia mūsų krašto asmenybe, aplankykite virtualią parodą:
https://www.silutesmuziejus.lt/home/lankytojams/virtualios-parodos/virtuali-paroda/ – ir pasitikrinkite žinias viktorinoje: https://www.silutesmuziejus.lt/home/lankytojams…

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Šiemet sukanka 175 metai nuo valdininko, dvarininko, aktyvaus visuomenininko ir kultūrininko Hugo Šojaus gimimo. Žmogaus, kuris buvo savo krašto, dabartinio Šilutės miesto mecenatas ir filantropas. Ant dvarininko padovanotų žemių iki pat šių dienų stovi svarbūs instituciniai miesto pastatai.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šojų šeimos istorija

Hugo Šojus (Hugo Scheu) gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Šojaus (Arnold Carl Scheu (1811–1886)) ir Rozetės Cygler (Rossete Ziegler (1825–1848)), Klaipėdos malūnininko dukters, šeimoje.

H. Šojus 1875 m. vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johano Šuco (Johann Schutz) bei anglės Marijos Valton (Maria Walton) dukterį Merę Džeinę (Mary Jane (1856–1880)). Būsimas Šilokarčemos dvarininkas susilaukė 3 vaikų.

Žmona Merė Džeinė mirė 1880 m. liepos 13 d., Lėbartų dvare, po jauniausiojo sūnaus Hugo gimdymo praėjus vos šešioms dienoms.

Hugo Šojus, sulaukęs 92 metų, mirė 1937 m. liepos 25 d. Šilutėje. Palaidotas Šilutės dvaro kapinėse.

Jauniausias Šojų sūnus Arnoldas Hugo (g. 1880 07 07), kaip ir jo tėvas, norėjo tapti ūkininku, todėl praktikavosi keliuose dvaruose. Vėliau perėmė tėvo valdytą Lėbartų dvarą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kaizerinę vokiečių kariuomenę, žuvo pakirstas priešo kulkos prie Verdeno (Prancūzija). 1916 m. gegužės 20 d. Palaidotas Liny-devant-Dun kaimelio (apie 25 km nuo Verdeno) vokiečių kapinėse. Palikuonių neturėjo.

Duktė Elena Merė Džeinė (Ellen Mary Jane (1879–1959)) 1915 m. ištekėjo už vokiečių mokslininko, aukštosios technikos mokyklos profesoriaus ir elektrotechnikos instituto direktoriaus Valterio Rogovskio (Walter Ragowski (1881–1947)), apsigyveno Jenoje, po to Achene (Vokietija), kur ji 1959 m. ir mirė. Palikuonių neturėjo.

Dvarininko H. Šojaus giminę pratęsė vyriausias jo sūnus Erichas Šojus (Erich (1876–1929)), buvęs Šilutės apskrities gydytoju. 1909 m. vedė šveicarę, viešbučių savininko dukterį Helenę Hauser (Helen (1885–1975)). Jiems gimė trys sūnūs: Verneris (Werner (1910–?)), Giunteris (Günther (1912–1998)) ir Hugo (1925–1944). Erichas Šojus 1929 m. birželio 29 d. mirė nuo plaučių uždegimo keliaudamas į Švediją su jaunesniuoju sūnumi Giunteriu. Palaidotas dvaro kapinėse.

Jauniausias Ericho Šojaus sūnus Hugo gimė Šilutėje (1925 08 07). Karo metais kovojęs vermachto gretose, žuvo Priekulėje (Latvija).

Vidurinysis sūnus Giunteris gimė Karaliaučiuje (1912 11 22), baigė Šilutės Herderio gimnaziją, vėliau Miuncheno universitete studijavo miškininkystę. Mirė 1998 balandžio 10 d., buvo palaidotas Denclingene (Badeno-Viurtenbergo žemė).

Vyriausias H. Šojaus anūkas Verneris po senelio mirties paveldėjo Šilutės dvarą. Kaip ir tėvas Erichas, dirbo gydytoju Šilutėje. Po karo pasitraukė į Vokietiją, ten tęsė gydytojo praktiką Borkumo (Žemutinė Saksonija) vaikų sanatorijoje. Mirė XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo metu Vokietijoje gyvena jo ir viduriniojo brolio Giunterio vaikai bei anūkai, kitaip tariant, H. Šojaus proanūkiai ir vėlesni palikuonys.

H. Šojaus marti, Ericho Šojaus žmona Helenė Šoj kartu su vyriausiu sūnumi Verneriu iki 1944 m. gyveno Šilutės dvare. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui persikėlė į Vokietiją. Mirė Borkumo saloje (Žemutinė Saksonija) 1975 m. kovo 14 d., sulaukusi beveik 90 metų. Jos palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Baltijos jūrą, kurioje, kaip rašoma nekrologe, vietos randa ir tėviškės Šyšos upės vandenys.

Visuomeninė veikla

1862 m. Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje. Baigęs mokslus, 1862–1869 m. tėvo buvo išsiųstas praktikuotis į Lapynų, vėliau į Šernų, Gedminų dvarus. Užsidirbęs pinigų mokslams, 1869–1870 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute. Kilus Prūsijos–Prancūzijos karui (1870–1871) grįžo namo, kur keletą metų dirbo Priekulės ir Šilininkų dvarų administratoriumi. 1873 m. uošvio lėšomis iš varžytinių įsigijęs Lėbartų dvarą, tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. 1881 m. tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, o 1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurios nariu buvo beveik 35 metus. Dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose, atsakinguose už apskrities biudžeto planavimą, kasmetinių finansinių ataskaitų teikimą. 1889 m. įsigijo Šilokarčemos (dabar Šilutės) dvarą. 1892 m. buvo išrinktas ir į Šilutės apskrities valdybą.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, jį administruoti buvo paskirta Prancūzijai. 1920 m. vasario 17 d. naujoji valdžia įteisino vokiečių įkurtą 7 narių Darbo komitetą – jį pavadino Direktorija. H. Šojus buvo pirmosios direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju ir prezidentu. 1926 m. trumpam buvo išrinktas Šilutės apskrities viršininku.

H. Šojaus interesai ir veikla neapsiribojo vien pareigomis valstybės tarnyboje. Jis buvo daugiau nei dešimties draugijų narys bei užėmė atsakingas pareigas kitose visuomeninėse organizacijose. Iš jų galima paminėti Klaipėdos ir Šilutės apskričių Žemės ūkio draugijas, Klaipėdos ir Šilutės gražinimo bei Šilutės šaulių draugijas. Žinoma, kad 1887–1912 m. Hugo Šojus buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritims, draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskričiai, Pelkių apsaugos komisijos narys, o nuo 1893 m. buvo paskirtas civiliu komisaru Šilutės apskričiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Taip pat žinoma, kad dvarininkas prisidėjo administruojant Šilutės durpių kraiko fabriką (buvo įmonės akcininkas, o nuo 1908 m. jai vadovavo), dalyvavo Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių akcinių bendrovių valdybų veikloje.

Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats H. Šojus laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą (1921–1925).

Apie H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad tarpukariu, dvarininkui dar esant gyvam, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). Itin reikšmingas pačiam dvarininkui buvo Karaliaučiaus universiteto pripažinimas 1922 m. – už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai jam buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

Kultūrinė veikla

Amžininkų H. Šojus buvo pripažintas ne vien valdžios elito atstovu – jis buvo žinomas ir kaip aktyvus kultūrininkas. Dvarininkas buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos, Karaliaučiaus senovės draugijos „Prūsija“, Įsruties senovės draugijos, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys.

H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie buvo laikomi senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai.

Ankstyviausiai pastebima dvarininko lituanistinė veikla. Lietuviškai jis buvo pramokęs dar praktikuodamasis Klaipėdos krašto dvaruose, kuriuose pradėjo užsirašinėti kasdien girdimas lietuviškas dainas bei patarles. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį siuntė net Karaliaučiaus universiteto profesoriui Georgui Neselmanui (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann).

Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku ir archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Adalbert Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais ir lietuvių etnografiniais daiktais.

Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsruties muziejams, vėliau įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne tik savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.

Kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius aktyviai dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas. Iš pradžių jis buvo profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas, vėliau kasinėjimų ėmėsi pats.

Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buities rakandų, darbo įrankių, moteriškų ir vyriškų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924, 1926, 1928 metais.

Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. išsamiai aprašo ir išvardina, kas buvo sukaupta H. Šojaus kolekcijose. Jis mini, kad nors archeologijos skyrius buvo gausus ir vertinimas, tačiau tokia pat puiki ir vertinga buvo etnografijos kolekcija. Joje buvo „senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir kt.“ Šioje kolekcijoje taip pat buvo įvairių virtuvės indų. Ypač vertinamas audeklų ir audinių rinkinys, kurio ornamentais negalima atsigėrėti, ir rinktinių juostų kolekcija su įaustais dainų posmais.

Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas.

Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti Jono Bretkūno „Postilės“ du tomai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška „Lietuvos istorija“, 1684 m. išėjusi Kristupo Hartknocho (Christoph Hartknoch) „Prūsijos istorija“, Simono Daukanto (Jokūbo Laukio slapyvardžiu) 1845 m. išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kitos knygos.

Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) Kasparo Henenbergerio (Casparus Hennenberger) didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Frydricho Kuršaičio, Augusto Šleicherio (Schleicher), Viliaus Kalvaičio, Jono Basanavičiaus, vokiečių kalbininko Kristiano Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus senovės draugijos „Prussia“, o taip pat Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos bei Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos leistų periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių, dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.

Dvarininko ilgamečio lituanistinio darbo rezultatai buvo paviešinti 1912 m., kai Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista jo surinktų žemaitiškų pasakų knyga „Pasakos apie paukščius“. Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo prof. Albertas Kuršaitis, kuris buvo pagrindinis leidinio redaktorius. Jis išvertė visas pasakas į vokiečių kalbą, didžiąją dalį pasakų teksto sukirčiavo.

Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850–1912 metais. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Herbariume sudėta dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų pavyzdžių. Šiandien H. Šojaus augalų herbariumas – seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios augalų rinkinys iš Prūsų Lietuvos. Vertinant Lietuvos mastu, tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).

Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia tai, kad muziejuje lankėsi žymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai: Vokietijos kronprincas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. Eduardas Volteris, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys ir kt.

Ypač daug H. Šojus prisidėjo steigiant lietuviškus muziejus po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.). Jis ne tik nubraižė lietuviško namelio Tilžėje projektą, tačiau ir pats pasirūpino jo vidaus apstatymu. Šio namelio prototipą galima pamatyti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Antrojo pasaulinio karo metais tėvo ir sūnaus Šojų formuotas dvaro muziejus ir su dideliu atsidavimu kauptos vertingos senienos dvaro paveldėtojui pasitraukus į Vokietiją liko be priežiūros. Apleistas dvaras buvo nuniokotas, nemažai muziejinių eksponatų išgrobstyta. Pokariu didelė ir vertinga dvaro muziejaus dalis 1945–1946 m. buvo pergabenta į Vilnių. Iš surinktų likusių eksponatų 1949 m. buvo įkurtas Šilutės kraštotyros muziejus.

2015 m., baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejines kolekcijas į jį, pasikeitė ir muziejaus pavadinimas, – tų pačių metų balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vardas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune H. Šojus yra raštu atsakęs, kad jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi, muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.

Krašto ir Šilutės miesto mecenatas

Svarbiu įrašu H. Šojaus biografijoje anuomet ir šiandien yra laikomas jo nenuginčijamas indėlis į Šilutės miesto plėtrą, jo infrastruktūros vystymą. Dvarininkas šiandien pelnytai vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju. Miesto dalies plėtra, visų pirma, buvo susijusi su H. Šojaus, kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko, ūkine veikla. Apie 1530 ha dydžio kilmingas Šilutės dvaras savo žemėmis tarsi salą buvo apsupęs ir įrėminęs Šilutės miesto dalį – Šilokarčemos dvaro gyvenvietę. Ankstesni dvaro savininkai nepardavinėjo žemės norintiems čia statytis ir kurtis, dėl to gyvenvietė merdėjo ir menko. Miesto centras pamažu kėlėsi į Žibus. 1889 m. įsigijęs dvarą, H. Šojus, stengdamasis nugyventą ir nerentabilų dvarą kuo greičiau atstatyti ir prie jo priartinti svarbiausias miesto įstaigas, žemės sklypus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti.

Itin svarbus Šilutės miesto raidai buvo dvarininko sprendimas bendruomenės naudai atsisakyti žemės plotų abipus kelio Žibai–Šilokarčema. Ši vietovė iki tol buvo tuščia, maždaug 1,5 m žemiau kelio sankasos, būdavo dažnai užliejama potvynių, dėl to netinkama statyboms. Dvarininkas savo iniciatyva ir lėšomis (jam tai atsiėjo apie 40 tūkst. markių) nusamdė verslovininką, kuris per 3 metus minėtus žemės plotus paaukštino, nuo Šyšos upės privežęs apie 80 tūkst. m3 žemių. Dalį naujai suformuotų žemės sklypų H. Šojus padovanojo liaudies mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), pašto ir gaisrinės (po 0.25 ha), evengalikų bažnyčios ir klebonijos (1 ha), siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms (7 ha). Likusią dalį nebrangiai pardavė privatiems asmenims gyvenamųjų namų, komercinių įmonių pastatų statybai. Taip nauji pastatai vizualiai sujungė Šilokarčemos ir Žibų gyvenvietes, o administracinis centras kartu su žinybinėmis įstaigomis buvo pritraukti arčiau dvaro.

Dvarininko geranoriškumo dėka Šilutė buvo įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių bei susisiekimo vandeniu tinklą. Kaip pažymėjo pats H. Šojus, jam nesutikus skirti žemės, nebūtų pavykę įrengti Šyšos senvagėje uosto ir siaurojo geležinkelio linijos su stotimi. Minėtiems objektams dvarininkas paaukojo virš 9 ha dvarui priklausiusių žemių.

Svarus jo įnašas buvo padarytas siekiant išlaikyti Šilutės miestą kaip didelį prekybinį centrą. XX a. pradžioje tuometinė Šilutės turgavietė dėl savo riboto ploto nebetenkino apskrities prekybinių poreikių ir jai grėsė pavojus tapti vien tik vietinės reikšmės prekių realizavimo punktu. H. Šojus iš dvaro žemių turgavietės išplėtimui padovanojo apie 3,5 ha žemės. Dėl to galėjo susiformuoti atskiros specializuotos turgavietės: žuvų, mėsos, medienos, šieno ir kt. Galima dar pridurti, kad netoli prekyvietės, ant dvaro žemės, buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė.

Nereikia pamiršti ir 1926 m. miesto bendruomenei iš dalies dovanoto bemaž 50 ha Varnamiškiu vadinto miškelio palei Šyšos upę su įrengtomis promenadomis, beržų alėjomis, pakelės suolais, tilteliais. Paties dvarininko paskaičiavimu, Šilutės miestui jo atliktų darbų ir dovanotos žemės vertė sudarė apie 200 tūkst. markių, o gautos pajamos už parduotus sklypus vargiai siekė 5 proc. minėtos sumos. Drąsiai galime teigti, kad didelė ir svarbi Šilutės miesto centrinė dalis šiuo metu stovi ant buvusių dvaro žemių.

H. Šojus į Šilutės, taip pat Rytų Prūsijos istoriją įėjo ir kaip asmuo, kuris neremiamas valstybės pirmasis Rytprūsiuose sėkmingai išvystė kolonizacinę veiklą. Nederlingas dvaro žemes, kurios netiko nei nuomai, nei įdirbimui, suskirstęs į sklypus po 3–6 ha, palankiomis sąlygomis pardavė naujakuriams. Dvarininko plytinė tiekė plytas ir čerpes, o iš jo miško buvo galima pigiai įsigyti statybinės medžiagos. Kad kolonistai nepatirtų nepritekliaus ir neatsidurtų vargingoje padėtyje, dvarininkas teikė ilgalaikes mažaprocentes paskolas. Tokiu būdu be valstybės įsikišimo 400 ha teritorijoje buvo suformuota 120 šeimų nausėdija, iš jų didžiausia (apie 70 šeimų) įkurta Šilutės dvarui priklausiusio Urbiškių (dabar Armalėnai) palivarko žemėse.

Apibendrindami galime sakyti, kad Hugo Šojaus nuopelnai visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje buvo reikšmingi ne tik Šilutei, šiam Mažosios Lietuvos kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrai. Iškili jo asmenybė ir darbai iki šių dienų primena, koks brangus dvarininkui buvo savas kraštas, jo plėtra ir klestėjimas. Ne veltui šiandien Hugo Šojus vadinamas Šilutės miesto mecenatu.