Parodos 'Vilko vaikai' nuotr.Šiandien prisimename vieną skaudžiausių Mažosios Lietuvos istorijos laikotarpių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais tūkstančiai žmonių neteko gyvybių, namų ir gimtinės. Šie įvykiai negrįžtamai pakeitė ne tik žmonių likimus, bet ir viso krašto gyvenimą, primena Šilutės H. Šojaus muziejus.
Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas
(Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.)
Mažoji Lietuva – tai vakariniai baltai, kurie gyveno Priegliaus upyno ir Nemuno žemupio žemėse. Šiaurinė dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, buvo vadinama Klaipėdos kraštu, o kairėje Nemuno pusėje esančios žemės – Prūsų Lietuva, arba Karaliaučiaus kraštu. Nepaisant to, kad Karaliaučiaus kraštas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, jis buvo lietuvių raštijos, tautinio atgimimo lopšys. Jo kultūrą šimtmečius formavo lietuvininkai, vokiečiai ir kitos bendruomenės.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą visoje Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,5 mln. žmonių – šis skaičius netaikytinas vien Mažajai Lietuvai ar dabartinės Kaliningrado srities teritorijai. 1944 m. rudenį, artėjant frontui ir sovietų kariuomenei įžengus į Klaipėdos kraštą bei Rytų Prūsiją, prasidėjo tragiškas vietos gyventojų istorijos etapas. Didelė jų dalis buvo evakuota arba bėgo į Vakarus. Žmonės žuvo per kovas, bombardavimus ir apšaudymus, kentėjo nuo šalčio bei išsekimo.
Gyventojų pasitraukimą sunkino pavėluoti nacių valdžios sprendimai dėl evakuacijos. Todėl krašto ištuštėjimą lėmė ir masinis pasitraukimas, ir didžiulės žmonių netektys. Besitraukiančius žmones nelaimės lydėjo ir Baltijos jūroje.
1945 m. sovietų povandeniniai laivai nuskandino „Wilhelm Gustloff“, „Steuben“ ir „Goya“, kuriais buvo gabenami civiliai pabėgėliai bei kariškiai. Šiose katastrofose žuvo tūkstančiai žmonių, tarp jų daug moterų ir vaikų. Sovietų kariuomenės užimtose teritorijose dokumentuotos civilių žudynės, masinis seksualinis smurtas ir plėšikavimas. Likusieji patyrė priverstinį darbą, deportacijas, badą, ligas ir itin sunkias gyvenimo sąlygas. Tikslaus tiesiogiai nužudytų Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus negalima patikimai sutapatinti su visomis Rytų Prūsijos karo ir pokario aukomis. Po karo Karaliaučiaus krašto vietinių bendruomenių irimas tęsėsi.
Daugiausia 1947–1948 m. likusieji vietos gyventojai buvo prievarta iškeldinami į Vokietijos sovietinę okupacinę zoną; iš viso iš Kaliningrado srities iškeldinta apie 100 tūkst. žmonių. Šio iškeldinimo nereikėtų painioti su atskirai vykdytomis deportacijomis priverstiniams darbams į SSRS gilumą. Kaliningrado srityje buvo apgyvendinami naujakuriai iš Sovietų Sąjungos, senieji vietovardžiai keičiami rusiškais. Sovietmečiu daugelis bažnyčių buvo nugriautos, paverstos ūkiniais pastatais arba paliktos nykti. Kartu su vietinių gyventojų pasitraukimu, žūtimis ir prievartiniu iškeldinimu buvo suardyta šimtmečius gyvavusi krašto kultūrinė aplinka.
Spalio 16-oji – diena prisiminti ne tik istorinius įvykius, bet ir žmones, kurių gyvenimus jie pakeitė visiems laikams. Žuvusiuosius, prievartą patyrusias šeimas, gimtuosius namus palikusius gyventojus ir tuos, kuriems niekada nebuvo lemta sugrįžti.
Jų istorijos yra ir mūsų krašto istorijos dalis.
Šilutės H. Šojaus muziejaus inf.
