Parodos 'Vilko vaikai' nuotr.

Šiandien prisimename vieną skaudžiausių Mažosios Lietuvos istorijos laikotarpių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais tūkstančiai žmonių neteko gyvybių, namų ir gimtinės. Šie įvykiai negrįžtamai pakeitė ne tik žmonių likimus, bet ir viso krašto gyvenimą, primena Šilutės H. Šojaus muziejus.

Skaityti toliau

Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas
(Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.)

Mažoji Lietuva – tai vakariniai baltai, kurie gyveno Priegliaus upyno ir Nemuno žemupio žemėse. Šiaurinė dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, buvo vadinama Klaipėdos kraštu, o kairėje Nemuno pusėje esančios žemės – Prūsų Lietuva, arba Karaliaučiaus kraštu. Nepaisant to, kad Karaliaučiaus kraštas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, jis buvo lietuvių raštijos, tautinio atgimimo lopšys. Jo kultūrą šimtmečius formavo lietuvininkai, vokiečiai ir kitos bendruomenės.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą visoje Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,5 mln. žmonių – šis skaičius netaikytinas vien Mažajai Lietuvai ar dabartinės Kaliningrado srities teritorijai. 1944 m. rudenį, artėjant frontui ir sovietų kariuomenei įžengus į Klaipėdos kraštą bei Rytų Prūsiją, prasidėjo tragiškas vietos gyventojų istorijos etapas. Didelė jų dalis buvo evakuota arba bėgo į Vakarus. Žmonės žuvo per kovas, bombardavimus ir apšaudymus, kentėjo nuo šalčio bei išsekimo.

Gyventojų pasitraukimą sunkino pavėluoti nacių valdžios sprendimai dėl evakuacijos. Todėl krašto ištuštėjimą lėmė ir masinis pasitraukimas, ir didžiulės žmonių netektys. Besitraukiančius žmones nelaimės lydėjo ir Baltijos jūroje.

1945 m. sovietų povandeniniai laivai nuskandino „Wilhelm Gustloff“, „Steuben“ ir „Goya“, kuriais buvo gabenami civiliai pabėgėliai bei kariškiai. Šiose katastrofose žuvo tūkstančiai žmonių, tarp jų daug moterų ir vaikų. Sovietų kariuomenės užimtose teritorijose dokumentuotos civilių žudynės, masinis seksualinis smurtas ir plėšikavimas. Likusieji patyrė priverstinį darbą, deportacijas, badą, ligas ir itin sunkias gyvenimo sąlygas. Tikslaus tiesiogiai nužudytų Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus negalima patikimai sutapatinti su visomis Rytų Prūsijos karo ir pokario aukomis. Po karo Karaliaučiaus krašto vietinių bendruomenių irimas tęsėsi.

Daugiausia 1947–1948 m. likusieji vietos gyventojai buvo prievarta iškeldinami į Vokietijos sovietinę okupacinę zoną; iš viso iš Kaliningrado srities iškeldinta apie 100 tūkst. žmonių. Šio iškeldinimo nereikėtų painioti su atskirai vykdytomis deportacijomis priverstiniams darbams į SSRS gilumą. Kaliningrado srityje buvo apgyvendinami naujakuriai iš Sovietų Sąjungos, senieji vietovardžiai keičiami rusiškais. Sovietmečiu daugelis bažnyčių buvo nugriautos, paverstos ūkiniais pastatais arba paliktos nykti. Kartu su vietinių gyventojų pasitraukimu, žūtimis ir prievartiniu iškeldinimu buvo suardyta šimtmečius gyvavusi krašto kultūrinė aplinka.

Spalio 16-oji – diena prisiminti ne tik istorinius įvykius, bet ir žmones, kurių gyvenimus jie pakeitė visiems laikams. Žuvusiuosius, prievartą patyrusias šeimas, gimtuosius namus palikusius gyventojus ir tuos, kuriems niekada nebuvo lemta sugrįžti.

Jų istorijos yra ir mūsų krašto istorijos dalis.

Organizatorių.

Rugpjūčio 21 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyks Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio dienai skirtas renginys.

Lankytojų laukia edukacinės veiklos mažiesiems, filmo peržiūra ir bendra dainų programa su Šilutės krašto meno kolektyvais.

Skaityti toliau

Renginio programa

14.00 val. – edukacinės veiklos mažiesiems „Laisvės skonis“.

16.00 val. – filmo „Nepakartojamas Baltijos kelias“ peržiūra.
Režisierė Laura Paukštė.

16.30 val. – dainuosime kartu su:
folkloro kolektyvu „Verdainė“ (vad. Regina Jokubaitytė);
vokaliniu ansambliu „Vaivora“ (vad. Gražina Liaudanskienė);
vokaliniu ansambliu „Vox Libri“ (vad. Rasa Golubovskienė);
choru „Heide“ (vad. Valteris Matulis).

Kviečiame susiburti, prisiminti Baltijos kelio vienybę ir kartu paminėti vieną reikšmingiausių Lietuvos bei Baltijos valstybių istorijos įvykių.

Renginio data: 2026 m. rugpjūčio 21 d.
Renginio vieta: Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Lietuvininkų g. 4, Šilutė.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Sąjūdis, pradėjęs veikti 1988 metais, tapo svarbiu Lietuvos nepriklausomybės judėjimu, siekusiu atkurti šalies laisvę nuo Sovietų Sąjungos. Vienas įsimintiniausių šio laikotarpio įvykių – Baltijos kelias, kai 1989 metais apie 2 milijonus žmonių susikibo rankomis, suformuodami gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Virtuali paroda „Nuo Sąjūdžio iki Baltijos kelio“ kviečia susipažinti su šiais įvykiais.

Kam įdomu – prašom: https://www.silutesmuziejus.lt…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

silutesmuziejus.lt nuotr.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija įgyvendina projektą „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“. Projektu siekiama parodyti, kad Švėkšnoje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, kūrusi ir kėlusi miestelio ekonominę, socialinę ir kultūrinę vertę. Tačiau pagrindinė projekto idėja – paminėti jau dabar vienintelio Holokaustą išgyvenusio švėkšniškio 100-ąjį jubiliejų. Projektą finansuoja VšĮ Geros valios fondas ir Šilutės rajono savivaldybė.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Naftalis Zivas gimė 1924 m. spalio 25 d. Švėkšnoje. Tėvas buvo vardu Mošė, mama – Rachelė. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai. Tėtis turėjo nedidelį verslą: name (Liepų a. 23), kuriame gyveno su šeima, prekiavo audiniais ir rūbais. Vidiniame kieme šeima turėjo nedidelį vaismedžių sodelį, daržą. Naftalis iki šiol prisimena, kad vienas skaniausių dalykų vaikystėje būdavo mamos kepta duona su ką tik iš daržo nuskintu agurku.

Iš 7 asmenų Zivų šeimos Holokaustą išgyveno tik Naftalis ir jo sesuo Libė. Paskutinė Naftalio gyvenamoji vieta iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo Švėkšna, sesers Libės – Vilnius. Nei Naftalis, nei Libė po karo į Švėkšną nebegrįžo: Naftalis išvyko gyventi į Australiją, Libė kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau išvyko į Izraelį.

Mintis, įprasminti Švėkšnos žydų šeimos gyvenimą ir suteikti galimybę Naftaliui Zivui bent iš dalies prisiliesti prie savo vaikystės bei gimtojo miestelio, kilo bendraujant su menininke, fotografe Dovile Dagiene ir VU Gyvybės mokslų centro mokslininke dr. Radvile Rimgaile-Voicik. Bendro projekto „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“ metu kuriama šiuolaikinės meninės fotografijos paroda, renkamas Švėkšnos augalų herbariumas. Parodai nuotraukų negatyvai perkeliami ant augalų lapų naudojant fitografiją – chlorofilo procesą. Augalai, kaip išraiškos forma, pasirinkti ne atsitiktinai – jie yra nebylūs istorijos liudininkai, galintys perteikti informaciją, galintys prabilti apie įvykius, vykusius šalia. Šiuo straipsniu norime plačiau pristatyti Švėkšnos herbariumo rinkimo veiklą.

Herbariumas – sudžiovintų ar tirpaluose fiksuotų augalų, grybų, kerpių, dumblių rinkinys. Taip pat vadinama ir institucija, kurioje kaupiamos ir tiriamos šios kolekcijos. Seniau jos būdavo dvaruose įkuriamų įdomybių kambarių dalimi ir atskleisdavo šeimininko polinkį domėtis apylinkių augalija ir su ja susipažinti kolekcionuojant.

Šiandien individualus herbariumo rinkinio pavyzdys vis dažniau įvertinamas kaip komunikacijos priemonė, turinti ne tik mokslinės, bet ir etinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Labai svarbus herbariumo pavyzdžio elementas – etiketė, kurioje užrašomas augalo pavadinimas (dažniausiai lotynų kalba), augalo radavietė, augavietė, rinkęs (lot. legere) ir aprašęs (lot. determinare) asmuo, rinkimo data.

Kokia būtų jūsų asmeninė herbariumo kolekcija? Ką pasirinktumėte įtraukti, o kokius augalus paliktumėte už kolekcijos ribų? Ar sudžiovintumėte dilgėlę, varputį, garšvą? Ar ieškotumėte tik išskirtinių spalvų žiedų, o gal jus domintų ir lapų formų įvairovė?

Nors Švėkšna iki šiol neturėjo savo herbariumo rinkinio, žinių apie miestelyje ir jo apylinkėse augusius augalus netrūksta. Rašoma, kad labai reta lazdynlapė gervuogė (Rubus wahlenbergii Arrh.) auganti Švėkšnos apylinkėse, Meškynės miške. Ar sugebėtume ją atpažinti?

Dar 1821 m., Senojo Vilniaus universiteto botanikas Juozapas Juñdzilas (Józef Jundziłł, 1794–1847), surengė ekspediciją Lietuvos gamtai tirti. Kelionės įspūdžiai aprašyti dienoraštyje, taip pat išlikęs herbariumas (daugiau nei 200 pavyzdžių), kuris šiuo metu saugomas Krokuvoje, Lenkijos mokslų akademijos V. Šaferio botanikos instituto herbariume (KRAM). Ši ekspedicija suteikė pirmųjų duomenų apie augalų įvairovę ir paplitimą šalyje, buvo ypač svarbi tolimesnei botanikos mokslo raidai. Tarp vietovardžių minima ir Švėkšna. Žinome, kad čia J. Jundzilas aptiko apyretį papartį paprastąją šertvę (lot. Polypodium vulgare L.), atkreipė dėmesį į grybus, kerpes bei samanas. Jo herbariume saugomi lipniojo tampriagrybio (Calocera viscosa (Pers.) Fr.), blakstienotosios hedvigijos (Hedwigia ciliata (Hedw.) P. Beauv.), rudosios šiurenės (Baeomyces rufus (Huds.) Rebent.) ir vagotojo kežo (Parmelia sulcata (Th.) Tayl.), kerpsamanių šliaužiančiosios lepidozijos (Lepidozia reptans (L.) Dumort.) ir į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytos pūkuotosios apuokės (Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dumort.), pavyzdžiai iš Švėkšnos.

Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), tyręs Žemaitijos augaliją, nurodo, kad giriose aplink Švėkšną auga europinis kukmedis (Taxus baccata L.), kuris šiuo metu laikomas išnykusiu, taip pat mini Švėkšnoje pasitaikančią rausvąją odkerpę (Dermatocarpon miniatum (L.) Mann).

Jau daug vėliau, XX a. viduryje, pirmasis augalų paplitimo žemėlapius Lietuvoje paskelbė botanikas Povilas Snarskis. Klaipėdoje mokytojavęs mokslininkas laisvu laiku daug keliavo po apylinkes ir, žinoma, stebėjo augalus ir Švėkšnos apylinkėse.

Kaip pasikeistų švėkšniškių santykis su dvaro parku ir visa miestelio teritorija, jeigu su kolekcionieriaus azartu jie imtų fiksuoti rūšis savo aplinkoje? Galbūt toks stebėjimas atneštų netikėtų reikšmingų mokslinių atradimų? Štai 2008 m. rasta gausi paparčio mūrinės kalnarūtės (Asplenium ruta-muraria L.) augavietė Švėkšnos dvaro parko ir kapinių tvorose. Ši rūšis šiuo metu yra išbraukta iš Lietuvos saugomų rūšių sąrašo. Aptariant šį atvejį galime kalbėti ir apie tautinių mažumų, apie kategorijų savas ir svetimas suteikimą. Mūrinės kalnarūtės auga žmogaus sukurtame objekte, kitur Lietuvoje nebuvo rastos (gal liko nepastebėtos?). Ar tikrai todėl jos mažiau vertingos?

Dr. Radvilė Rimgailė-Voicik dėsto Vilniaus universitete, daug dėmesio skiria sporinių induočių biologijai ir populiacijų struktūrai, domisi mokslo istorija. Mokslininkė jau ne kartą lankėsi Švėkšnoje, rinko pavasarinius ir vasarinius augalus, kurie pateks į Švėkšnos herbariumą, o vėliau bus perduoti saugoti į Švėkšnos muziejų.

Paklausta, ar augalai turi atmintį, mokslininkė teigia: „Augalai moka prisiminti ir padeda mums pajusti, atpažinti metų laikus, susieti ir geriau prisiminti pasikartojančius įvykius. Kol kas per mažai žinome kaip augalai prisimena kada reikia žydėti, o kada – mesti lapus. Dauguma mokslinių eksperimentų, susijusių su augalų atmintimi, siekia išsiaiškintijų gebėjimą prisitaikyti prie streso. Neaišku kodėl,kokia augalų populiacijos dalis ir kaip ilgai išlaiko atmintį apie stresą – pastebėta, kad daugelis jų, tikėdamiesi sausros, prasčiau auga, subrandina mažiau sėklų. O sausrai užėjus tikriausiai gali perspėti užmaršius, rizikuoti mėgstančius kaimynus.“

Švėkšnoje yra išlikęs (beveik nepakitęs) Naftalio Zivo šeimos namas ir kiemas, kuriame jis užaugo, todėl herbariumas renkamas namo kieme, kuris kadaise priklausė Zivų šeimai ir vietose, kurios artimai susijusios. Projekto pavadinimas gali būti traktuojamas dvejopai: „Zivai. Nepamirštì“ – tai tarsi žinutė, kad mes nepamiršome kadaise gyvenusių šalia ir „Zivai. Nepamir̃šti“ – tai tarsi įsipareigojimas nepamiršti istorijos.

Naujai sukurtą parodą ir surinktą herbariumą planuojama viešai pristatyti Švėkšnoje jau šį rugsėjį, vėliau herbariumas bus saugomas Švėkšnos muziejaus fonduose, o paroda pristatoma kitose vietose.

Tekstą parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Šiandien sausio 13-oji vadinama Laisvės gynėjų diena. Šią dieną, prieš 30 metų, Lietuvos gyventojai dar kartą parodė savo solidarumą ir siekį būti nepriklausomais. 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos valstybė. Tačiau SSRS neketino pripažinti nepriklausomybės. 1990 m. balandžio 18 d. ji įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė ar smarkiai apribojo žaliavų tiekimą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

1991 m. sausio mėnesį Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), taip siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Pirmiausia planuota atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą ir kitus svarbius objektus. Tai buvo SSRS bandymas jėga užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę.

Auganti įtampa kulminaciją pasiekė sausio 13 d. apie 2 val. naktie. Prie Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato atvykusios SSRS ginkluotosios pajėgos užėmė šiuos strateginius objektus. Susirėmimų metu buvo sužeista daugiau kaip 500 žmonių, 14 iš jų neteko gyvybės. Po radijo ir televizijos pastatų užgrobimo, ginkluotosios pajėgos nuvyko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kurių prieigas saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Kariuomenė pulti minios nesiryžo.

Svarbiausių valstybės objektų gynėjų tarpe buvo ir Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Ne vienas jų važiavo į Vilnių dar sausio mėnesį, vos išgirdę kvietimą ginti Laisvę. Sausio 13 d. rytą iš Šilutės į Vilnių specialiai organizuotais autobusais išvyko ne vienas savanoris. Vėliau Laisvės gynėjų gretas prie parlamento papildė ir daugiau šio krašto gyventojų.

Prieš 30 metų laisvės gynėjų išreikštas ryžtas ir pasiaukojimas bei palankiai susiklosčiusi istorinė ir geopolitinė situacija davė tai, ką turime šiandien – laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Ta proga siūlome pasižiūrėti šilutiškio Vytauto Vaicekausko ir kitų fotomenininkų, įamžinusių 1991 m. sausio mėnesio įvykius fotografijose, parodą.

Virtuali paroda „1991 m. sausio 13-oji mūsų atmintyje“

www.archyvai.lt nuotr.

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – tai sėkmingiausias, drąsiausias Lietuvos užsienio politikos žingsnis XX amžiuje. Kartu tai vienas svarbiausių Lietuvos geopolitinių laimėjimų, suteikęs itin didelį postūmį Lietuvos valstybės raidai. Ši pergalė prilyginama stebuklui, teigiama Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos pranešime.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Iš tiesų realioje politikoje stebuklų pasitaiko retai. 1923 m. sausio įvykiai – tai drąsių, įžvalgių politinių veikėjų sumanytos, kelerius metus nuosekliai rengtos ir ryžtingais veiksmais įgyvendintos programos rezultatas, įrodęs puikų Lietuvos politikų gebėjimą pasinaudoti palankia tarptautine konjunktūra.

Prisijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos Respublika išsilaisvino iš geopolitinių spąstų, į kuriuos buvo patekusi dar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios dvasinė ir materialioji energija skendo Rytų chaose. Atsigręžimas į Vakarus padėjo atkurti pažeistą pusiausvyrą, pradėdamas naują Lietuvos valstybingumo etapą. Geopolitinio kodo korekcija teigiamai paveikė šalies kultūrinį gyvenimą, pakeitė jos ekonominį žemėlapį, atvėrė nepalyginti geresnes užsienio prekybos perspektyvas, suteikė prielaidų rastis naujai, jūrinei ideologijai.

Lietuvos politinės vadovybės sumanumas, karių, šaulių ir savanorių ryžtingumas lėmė tai, kad šiandien Lietuva yra jūrinė valstybė, turinti modernų, konkurencingą uostą. Klaipėda – ne tik Lietuvos vartai į pasaulį. Klaipėdos potencialas yra svarbus stabilaus ir sėkmingo mūsų valstybės vystymosi garantas.

Parodoje yra šeši skyriai:

I. Klaipėdos kraštas žemėlapiuose (XVI–XX a.)

II. Prūsų Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva projektas dokumentuose (1914–1921)

III. Prancūzmetis. Territoire de Memel (1920–1922)

IV. Pasirengimas Klaipėdos operacijai (1919–1922)

V. Žygis į Klaipėdą (1923 m. sausis)

VI. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos legalizavimas. Tarptautiniai dokumentai (1923 m. vasaris–1924 m. gegužė)

Tarp I skyriuje eksponuojamų žemėlapių itin svarbūs du: K. Hennenbergerio 1584 m. sudarytas žemėlapis, kuriame bene pirmą kartą kartografijoje pavartotas vietovardis Cleupeda; ir Lietuvos žemėlapis su Ministro Pirmininko Mykolo Sleževičiaus įrašu (1919 m. vasario 13 d.), liudijančiu to meto Lietuvos teritorinius užmojus, t. y. pretenzijas į Liepoją bei siekį Pietuose turėti sieną su Ukraina.

II skyriuje eksponuojami dokumentai, atspindintys lietuvių politinės vizijos – dviejų vieno kamieno šakų, t. y. Prūsų Lietuvos (arba jos dalies) ir Didžiosios Lietuvos, sujungimo – virsmą viešosios politikos objektu. Tarp jų matome kontraversišką „Gintarinę“ arba „Lietuvių“ deklaraciją, siūlančią Rusijos imperijai patrauklų teritorinį projektą, apimantį Didžiosios ir Prūsų Lietuvos sujungimą. Vienas iš originaliausių parodos eksponatų, neseniai Vytauto Didžiojo karo muziejaus įsigyta Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pareiškimo, paskelbto Tilžėje 1918 m. lapkričio 30 d., originalo kopija. Lietuvos valstybės teritoriniai siekiai, apimantys ir teritorijas esančias į Pietus nuo Nemuno, akivaizdūs ir Lietuvos delegacijos pirmininko Augustino Voldemaro memorandume, kuris 1919 m. kovo 24 d. buvo įteiktas Paryžiaus taikos konferencijos vadovui George’ui Clemenceau.

III skyriuje unikalaus „prancūzų trimečio“ Klaipėdos krašte (1920-1922) vaizdai. Fotonuotraukose užfiksuotas prancūzų karių atvykimas į Klaipėdos kraštą (1920); prancūzų administracijos Klaipėdos krašte vadovai generolas D. Odry ir prefektas G. Petisné, dalyvaujantys oficialiuose renginiuose, taip pat ir D. Odry bei G. Petisné šeimų laisvalaikis prie Baltijos jūros. Filatelijos entuziastams bus gera proga pamatyti vokus su Prancūzijos pašto ženklais, naudotais Klaipėdos krašte 1920–1922 m.

IV skyrius atskleidžia pasirengimo prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos procesą. Tarp svarbiausių veikėjų: Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius, padėjęs pamatus būsimai akcijai; Lietuvos Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, tikrasis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį architektas; Jonas Polovinskas-Budrys, Savanorių kariuomenės vadas, kurio dėka kraštas be didesnių aukų de facto tapo Lietuvos dalimi.

V skyriuje įamžintos Lietuvos karių, savanorių, šaulių žygio į Klaipėdos kraštą 1923 m. sausio 9–15 d. akimirkos, karinės operacijos vadai, Klaipėdos krašto savanorių raiščiai. Eksponuojami abiejų pusių kariniai planai: lietuvių kovinių grupių veikimo schemos ir prancūzų įgulos Klaipėdos gynybos planai.

VI skyriuje pristatomas Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį legalizavimo procesas: Ambasadorių konferencijos sprendimas dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai (1923 m. vasario 17 d.); prancūzų karių išvykimas iš Klaipėdos kreiseriu „Voltaire“ (1923 m. vasario mėn.); Klaipėdos konvencijos pasirašymas Kaune (1924).

H. Šojaus muziejaus.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorikai tęsia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG’o lagerių objektų komplekso priemonių viešinimo bei komunikacijos krypčių pristatymo darbus. Šį kartą pristatome KU BRIAI mokslo darbuotojo Dr. Justo Stončiaus mokslinį straipsnį „Macikų lagerių „atminties grupės“ ir joms būdingi naratyvai“.

Daugiau – https://www.silutesmuziejus.lt…

Skaityti toliau

www.silutesligonine.lt nuotr.

Vyresni Šilutės rajono gyventojai tikrai mena istoriją apie pūgoje užpustytą felčerę, kurios žygdarbiui įprasminti 1987-aisiais buvo pastatytas paminklas priešais Šilutės ligoninę.

Praėjus daugiau kaip 30 metų paminklas išliko nepakitęs, tačiau granito plokštelėmis apkaltas skulptūros pamatas – apgriuvęs, kuris tikrai nepuošia gydymo įstaigos teritorijos. Šiandien jis aptvertas juosta.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Viktoras Šileikis pasidalino planais atnaujinti ir tokiu būdu išsaugoti reikšmingą kraštui paminklą.

„Teko bendrauti su skulptoriumi, nes vis tik norint atnaujinti skulptūrą norėjosi ir autoriaus sutikimo. Įdomu tai, kad toks gražus ir prasmingas paminklas nėra įtrauktas į Paminklų registrą. Nuo pastatymo praėjo jau 34-eri metai ir Pamario krašto oras ir laikas padarė savo: paminklas išliko gražus, tačiau pjedestalas, kuris buvo pastatytas ant statybinių blokų ir aplipdytas granito plokštėmis – byrantis. Tai norime jį sutvarkyti, – kalbėjo V. Šileikis, kuris viliasi, kad prie paminklo atnaujinimo geranoriškai prisidės ne tik Šilutės rajono organizacijos, bet ir Pagėgių krašto. Anot jo, tokių reikšmingų paminklų rajone nėra daug, o ši skulptūra byloja apie begalinį žmogaus pasiaukojimą. – Šiuo metu dar reikia įvertinti, kiek gali kainuoti visi atnaujinimo darbai. Artimiausiu metu susitinku ir su darbų vertintojais. Kai paaiškės daugiau detalių, darbus ir pradėsime“.

Šis paminklas skirtas medicinos felčerei Zosei Petraitienei, kuri, eidama pas gimdyvę, 1982-ųjų sausio 6 d. pūgoje žuvo. Po penkerių metų priešais Šilutės ligoninę buvo atidengta skulptūra „Pūga“ (skulptorius Antanas Šnaras, architektas Petras Lapė). 1994 metais Natkiškiuose, kurių apylinkėse ir įvyko nelaimė, Z. Petraitienės vardu pavadinta mokykla.

Z. Petraitienė buvo kilusi iš neturtingos šeimos Šilutės rajone, dirbo pradinių klasių mokytoja. 1956 m. ji baigė vakarinę medicinos felčerių – akušerių mokyklą. Dirbo Ramučių kaime felčerių – akušerių punkto vedėja, o po 8 metų atvažiavo į Natkiškius (Pagėgių sav.) vadovauti ambulatorijai.

H. Šojaus muziejaus.

Birželio sukilimo sukakties proga Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkai vykdė ekspediciją, kurios tikslas buvo nustatyti ir įamžinti pokario rezistentų atminimo ir žūties vietas Šilutės rajone.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Birželio 23-28 kartu su visa Lietuva minėsime garbingą birželio 23-osios sukilimo 80 metų sukaktį.

1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis (dvasinė rezistencija, demonstratyvus Bažnyčios lankymas bei religinių švenčių šventimas, pogrindinė kova, rinkimų boikotas).

Pasipriešinimo strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

Birželio sukilimo sukakties proga Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkai vykdė ekspediciją, kurios tikslas buvo lokalizuoti ir įamžinti pokario rezistentų atminimo ir žūties vietas Šilutės rajone.

Muziejininkai dėkoja Šilutės politinių kalinių ir tremtinių sąjungai bei ilgametei pedagogei, kraštotyrininkei Onai Norkutei, padėjusiems surasti/identifikuoti 18 atminimo ir žūties vietų, ir kviečia visus jungtis prie šios akcijos, pagerbiant partizanų atminimo įamžinimo vietas.

Organizatorių nuotr.

Tautiečių istorijos pasiekė tolimiausias pasaulio vietas.

Pirmadienį, Gedulo ir vilties dieną, skirtingais būdais buvo minimos 80-osios trėmimų pradžios metinės. Visuotinė tylos minutė ir virtualūs bei gyvieji skaitymai atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu suvienijo lietuvius visame pasaulyje. Šeštus metus vykstančioje atminties akcijoje šiemet įgarsinta daugiau nei 45 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dėl besitęsiančios pandemijos akciją antrus metus iš eilės nuspręsta perkelti į virtualią erdvę – specialiai sukurtą Gedulo ir vilties dienos platformą – www.birzelio14.lt. Skaitymai vyko ir gyvai Vilniuje, šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, kur tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes bei likimus pradėjo įgarsinti Lietuvos skautijos atstovai, skaitymus pradėjo Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmoji ponia Diana Nausėdienė ir kultūros ministras Simonas Kairys.

Vėliau skaitymus tęsė politikai, visuomenės veikėjai ir vilniečiai bei miesto svečiai. Tarp jų vakarėjant pasirodė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė bei žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

„Mano seneliai turėjo slėptis nuo trėmimo, abu jau ilsisi ramybėje. Kuo galiu pasidžiaugti – jie šio tragiško likimo išvengė, bet slėpė savo draugus, kuriuos persekiojo sovietai ir taip pat pavyko išsigelbėti. Man atrodo, kiekviena Lietuvoje šeima yra vienu ar kitu aspektu paliesta šitų įvykių ir mes dabar, ką čia turime, tai jų, tiesą sakant, didelės tragedijos dėka“, – akcijos metu mintimis pasidalijo A. Armonaitė.

Ministrė nusprendė vakare atvykti į skaitymus, kuomet akcija jau yra įsibėgėjusi ir laukiant gyvojoje eilėje galima labiau susimąstyti apie dienos prasmę: „Dienos metu yra gana daug triukšmo, įvykių ir tarsi dalyvauji renginiuose, bet ne visada suspėji realiai kontempliuoti, kas vyksta, kodėl tu ten esi. O vakare, tokioje rimtyje, degant liepsnai gali viską aptarti, prisiminti, tiesiog pabūni ir su savimi, su savo mintimis, ir su ta atmintimi, kuri turėtų mums suteikti jėgų žiūrėti į ateitį.“

Į gyvuosius skaitymus su šeima atvykęs E. Jakilaitis dalijosi įspūdžiais, kad jam pačiam atminties akcija yra labai artima. „Labai gerai, kad iniciatyva vyksta daugybę metų, nes per tokias iniciatyvas tu susimąstai ir pagalvoji, jos tarsi tave priverčia apie tai pagalvoti, geruoju tuo privertimo būdu.

Aš jau ne pirmą kartą čia esu, keletą kartų esame buvę su šeima, atėję ir su šauliais. Man tikrai labai sava ši akcija ir nors žmonių tu nepažįsti, kurių vardus tari, bet kažkoks artumas atsiranda, ir čia labai geras būdas, man atrodo, rasti raktą į istoriją, ją suasmeninti“, – sako žurnalistas.

Atminties akcija pasiekė tolimiausias šalis: nuo Čilės iki Naujosios Zelandijos

Tuo tarpu virtuali skaitymų akcija šiemet pritraukė dar daugiau lietuvių iš skirtingų pasaulio šalių. Skaitymai taip pat truko parą laiko, o jų metu prisijungė virš 200 lietuvių iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Sakartvelo, Vietnamo, Italijos, Vokietijos, Turkijos, Nyderlandų, Jungtinės Amerikos Valstijų, Šveicarijos, Belgijos, Čilės, Rusijos, Naujosios Zelandijos, Airijos, Kanados.

Organizatoriai teigia, jog virtualūs skaitymai dar labiau suvienijo tautiečius. „Fantastiška matyti transliacijos metu besikeičiančius tautiečių veidus ir šalis: Australija, Čilė, Kanda, JAV ir daugybė kitų. Prieš 80 metų tarp tremiamų mūsų senelių ir prosenelių degė ryžtas bet kokia kaina išlaikyti lietuvybę net už tūkstančių kilometrų, tolimajame Sibire. Šiandien mumyse dega ryžtas išsaugoti istoriją tiesiant tiltus tarp skirtingų laiko juostų ir dešimčių tūkstančių kilometrų“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.

Akcijos metu buvo įgarsinta daugiau nei 45 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų. Virtualių skaitymų metu įgarsinta per 25 000 vardų ir likimų, 20 000 vardų ir likimų nuskambėjo gyvai vykstančioje akcijoje Vilniuje. Iš viso skaitymuose dalyvavo beveik 400 iš viso pasaulio.

Visi negalėję arba nespėję užsiregistruoti į virtualią „Ištark, išgirsk, išsaugok“ akciją, tiesioginės transliacijos įrašą gali rasti interneto puslapyje www.birzelio14.lt. Nors projektas „Misija Sibiras“ stabdo savo veiklą, tačiau Gedulo ir vilties dienos minėjimo tradicija bus išlaikoma ir toliau. Vėliau akciją tęs Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), kur 2006 m. ir gimė projekto „Misija Sibiras“ idėja.

D. Gailiūnienės nuotr.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Švėkšnoje.

Prabėgo jau 80 metų, kai mūsų žmonės išgyveno didžiulę tragediją. Ši skaudi sukaktis primena mums visiems, kas yra kančia, kas yra atmintis, kas yra viltis.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tradicinių amatų centras, Švėkšnos muziejus ir seniūnija švėkšniškius, kaip ir kasmet, sukvietė ant Parakaunyčios kalno paminėti Gedulo ir vilties dieną renginyje „Vilties laiškai“.

Šiais metais teatralizuotomis miniatiūromis buvo perteikti Švėkšnos krašto žmonių – Tado Šaulio ir Elenos Juciūtės tremtyje išgyventi prisiminimai, kuriuos išjautė moksleiviai Tomas Chockevičius ir Raminta Jėgerytė. O emocijas dar labiau sustiprino Inkaklių folkloro ansamblio „Dainoriai“ atliekamos tremtinių dainos.

Renginio pabaigoje savo prisiminimais ir nuoširdžiais pasisakymais dalinosi susirinkusieji, kurie pasišnekučiuodami nenoriai skirstėsi namo.

Dėkojame, visiems, kurie prisidėjo organizuojant renginį, ir tiems, kurie atvyko pabūti kartu.

Organizatorių nuotr.

Visai Lietuvai minint 80-ąsias Gedulo ir vilties dienos metines, nuo 13 val. jau šeštą kartą prasidėjo atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Šiemet akcija vyksta dviem būdais: į skaitymus lietuviai jungiasi virtualiai, taip pat akcija tradiciškai vyksta ir Vilniuje. Per visą parą truksiančią akciją siekiama įgarsinti daugiau nei 40 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Prieš prasidedant atminties akcijai „Ištark, išgirsk, išsaugok“, Lukiškių aikštėje Gedulo ir vilties dienos minėjimą pradėjo prezidentas Gitanas Nausėda, kreipdamasis į Lietuvos gyventojus: „Šiandien minime masinių trėmimų metines ir prisimename nusikaltimą žmogiškumui, kuris sukrėtė Lietuvą.

Daugelyje kultūrų tremtis reiškia vieną griežčiausių bausmių. Tremtis pasmerkė niekuo nenusikaltusius, baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo netinkamos tautybės ar profesijos. Nusikalstamas režimas negailestingai laužė piliečių likimus, tačiau net ir tokie likimo smūgiai nepalaužė mūsų tautos, nesunaikino jos ryžto kovoti. Visuomet prisimename tuos, kurie nebegrįžo ir pagerbiame gedulo ir vilties dieną. Visuomet prisimename tuos, kurie nebegrįžo ir pagerbiame jų atminimą. Tegu š istorinė pamoka per amžius išlieka Lietuvos žmonių mintyse ir darbuose“.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat minėjimo proga prisiminė prieš 80 metų vykusius žiaurius įvykius. „Masiniai trėmimai sukrėtė visus gyventojų sluoksnius. Žmonės buvo išplėšti iš savo gimtinės, artimųjų rato, buvo jėga perkleti į gyvenimui netinkamas vietas, priešišką aplinką, svetimą kultūrą. Kartais įvykius patys sąmoningai ar nesąmoningai deriname prie datų, kad būtų atstatyta istorijos pusiausvyra. Birželio 14-oji, tapusi viena juodžiausių dienų, mūsų šaliai vėliau atgimė reikšmingų sprendimų simboliu. Atmintis – kurianti ateitį“, – kalboje sakė Seimo pirmininkė.

Tuo tarpu Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė pabandė iškelti klausimą, kaip atrodytų Lietuva, jei trėmimų nebūtų buvę. „Galime tik pasvajoti, kaip atrodytų Lietuva šiandien, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises ir sukėlusi daug skausmo. Tačiau šalia gedulo stoja viltis, kaip priminimas to, kad net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, mūsų pirmtakai nepalūžo, sugebėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, atsigauti, grįžti į tėvynę, kovoti už laisvę, auginti vaikus, perteikdami jiems tėvynės meilę ir papročius.

Visa tai yra vilties žinia. Mes galime patys kurti istoriją, prisimindami atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą. O Gedulo ir vilties diena yra galimybė pajusti vienybę“, – sako Ministrė Pirmininkė.

„Ištark, išgirsk, išsaugok“ akcija vienija Lietuvius visame pasaulyje

Po Gedulo ir vilties dienos minėjimo visi persikėlė į Vilniuje šalia Okupacijų ir genocido aukų muziejaus vykstančią tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Ją pradėjo skautai ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ištarę pirmuosius skaitymų knygoje esančius vardus ir likimus.

Vėliau skaitymus tęsė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmoji ponia Diana Nausėdienė ir kultūros ministras Simonas Kairys. Į gyvąją eilę stojo ir kiti politikai, visuomenės veikėjai, vilniečiai bei miesto svečiai.

Siekiant nekurti terpės COVID-19 viruso atsinaujinimui, akcijos organizatoriai šiemet vėl perkėlė akciją į virtualią erdvę. Organizatoriai pastebi, kad pasaulio lietuviai aktyviai jungiasi į šią iniciatyvą, nes virtualūs skaitymai tautiečiams susijungti teletiltais bendram tikslui ir taip prisidėti prie istorijos išsaugojimo. Šiemet tremtinių vardai ir likimai bus tariami ne vien Lietuvoje ar lietuvių bendruomenėse Europoje, bet ir Argentinoje, JAV, Australijoje.

Gyvai vykstančiuose skaitymuose Vilniuje, Aukų gatvės skersgatvyje šalia Genocido aukų muziejaus (Aukų g. 2A, Vilnius) tremtinių bei politinių kalinių vardus ir likimus šiemet įprasmins Lietuvos skautijos, Lietuvos šaulių sąjungos bei Ateitininkų federacijos atstovai. Laikantis saugumo reikalavimų, į gyvąją eilę kviečiami ir vilniečiai bei miesto svečiai. Skaitymai, kaip ir įprasta, truks parą laiko, kol bus ištartas paskutinis vardas, esantis skaitymų knygoje.

Tiek virtualiai, tiek gyvai vykstančią akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ bus galima tiesiogiai stebėti platformoje www.birzelio14.lt, naujienų portale DELFI ir projekto „Misija Sibiras“ socialiniuose tinkluose.

Skaičiuojama, jog sovietų vykdytų represijų metu nukentėjo daugiau nei 300 000 Lietuvos gyventojų, kurie patyrė tremtį ar kalinimus. Dalies tautiečių likimas nėra žinomas iki šiol.

Vyriausiasis Lietuvos gelbėjimo komitetas. (H. Šojaus muziejaus nuotr.)

Šiandien, sausio 15 d., minima Klaipėdos krašto diena. Ta proga Šilutės H. Šojaus muziejus kviečia įprasminti šią dieną ir perskaityti muziejininkų parengtą straipsnį, kuriame aptariamas geopolitinis kontekstas, lėmęs Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, bei virtualią parodą „1923 m. sausio mėn. įvykiai Klaipėdos krašte“.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Muziejus taip pat kviečia aplankyti tradicinę, bet šiais metais virtualią parodą „Eksponatai laikmečio liudininkai“, kurioje pristatomi įdomiausi eksponatai, papildę muziejaus fondus 2020 metais.

Šiandien sausio 13-oji vadinama Laisvės gynėjų diena. Šią dieną, prieš 30 metų, Lietuvos gyventojai dar kartą parodė savo solidarumą ir siekį būti nepriklausomais.

1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos valstybė. Tačiau SSRS neketino pripažinti nepriklausomybės. 1990 m. balandžio 18 d. ji įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė ar smarkiai apribojo žaliavų tiekimą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

1991 m. sausio mėnesį Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), taip siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Pirmiausia planuota atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą ir kitus svarbius objektus. Tai buvo SSRS bandymas jėga užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę.

Auganti įtampa kulminaciją pasiekė sausio 13 d. apie 2 val. nakties. Prie Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato atvykusios SSRS ginkluotosios pajėgos užėmė šiuos strateginius objektus. Per susirėmimus buvo sužeista daugiau kaip 500 žmonių, 14 iš jų neteko gyvybės. Po radijo ir televizijos pastatų užgrobimo ginkluotosios pajėgos nuvyko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kurių prieigas saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Kariuomenė pulti minios nesiryžo.

Svarbiausių valstybės objektų gynėjų tarpe buvo ir Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Ne vienas jų važiavo į Vilnių dar sausio mėnesį, vos išgirdę kvietimą ginti Laisvę. Sausio 13 d. rytą iš Šilutės į Vilnių specialiai organizuotais autobusais išvyko ne vienas savanoris. Vėliau Laisvės gynėjų gretas prie parlamento papildė ir daugiau šio krašto gyventojų.

Prieš 30 metų laisvės gynėjų išreikštas ryžtas ir pasiaukojimas bei palankiai susiklosčiusi istorinė ir geopolitinė situacija davė tai, ką turime šiandien – laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Ta proga siūlome pasižiūrėti šilutiškio Vytauto Vaicekausko ir kitų fotomenininkų, įamžinusių 1991 m. sausio mėnesio įvykius fotografijose, parodą.

www.silutesmuziejus.lt inf.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialas giliai liūdi netekus gerbiamos ir mylimos bendražygės Aldonos Toleikės. Labai sunku tuo patikėti ir susitaikyti…

Šilutės rajono Tremtiniai su didžiule pagarba Aldoną vadindavo – Mūsų rašytoja. Turėdami omenyje -Tremtinių rašytoja…

Skaityti toliau

—————————————————————————————————————————————————————
Aldona gimė 1948 m. Švėkšnos Vilkėnų malūnininko Kazimiero Toleikio ir Palmyros šeimoje. Buvo vyriausia tarp trijų brolių ir sesės. Tėvai išugdė didelį Aldonos darbštumą, pareigingumą, mokėjimą užjausti artimą. Baigusi mokslus, Aldona dirbo profesijos mokytoja įvairiose krašto mokyklose.

Ne viename Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos laikraščio „Tremtinys“ numeryje, knygose tremties tematika, Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, Šilutės ir kitų rajonų laikraščiuose galėdavome skaityti profesionaliai paruoštus Aldonos straipsnius, reportažus iš Tremtinių sąjungos renginių, paminklų žuvusiems partizanams ir tremtiniams atidengimo švenčių, Tremtinių suvažiavimų, tradicinių Tremtinių sąjungos sąskrydžių „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje ir kitomis progomis. Ypač Aldona mėgdavo kalbinti vyresnės kartos tremtinius. Šie, matydami nepaprastą Aldonos nuoširdumą bei pagarbą, atskleisdavo jai pačias subtiliausias ir jautriausias tremties akimirkas, Tėvynės meilės liudijimus.

Prisiminimai apie tremtį, netektis, dažnai pašnekovų akyse išspausdavo ašaras. Aldona mokėjo užjausti. Tokiu momentu ji paimdavo pašnekovo ranką, suspausdavo, tyliai kartu pasėdėdavo, parymodavo.

Aldona mėgo Tremtinių renginiuose ir susitikimuose fotografuoti. Užfiksavo ne vieną brangią ir įsimintiną Tremtinių gyvenimo akimirką. Yra surengusi ne vieną fotografijų tremties tematiką parodą Šilutės bibliotekoje, Tremtinių renginiuose.

Aldona tyrė menininkų Jakševičių (19-ojo amžiaus antroji pusė- 20 amžius) gyvenimo ir kūrybos kelią. Siekė visuomenei pateiktį šių iškilių menininkų nuopelnus. Dalis straipsnių atspausdinta Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“ ir kituose leidiniuose. Domėjosi istorija, iškilių žmonių gyvenimu ir veikla.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir šios Sąjungos Šilutės skyrius ypatingai aukštai vertina A+A Aldonos Toleikės nuopelnus. Aldona ne kartą apdovanota Sąjungos padėkos raštais. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės skyrius teikia Aldoną Toleikę apdovanoti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu-žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ po mirties.

Žinome, kad daug Aldonos sumanymų, darbų liko nepadaryta. Tremtiniams ir visiems pažinojusiems Aldoną, trūks jos nuoširdaus bendravimo, užuojautos, šiltų straipsnių spaudoje ir paprasčiausio buvimo greta.

Aldona Toleikė palaidota Švėkšnos kapinėse. Nuoširdžiai užjaučiame A+A Aldonos Toleikės brolius ir sesę, artimuosius. Tebus lengva Tau, mylima Aldona, Lietuvos žemelė. Ilsėkis ramybėje.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Minėdamas Sausio 13-osios trisdešimtmetį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“.

Parodoje gausu istorinių įvykių fotografijų ir vaizdo įrašų, autentiškų liudijimų, užrašytų tomis dienomis.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, budėjusių prie Spaudos rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, vaizdai ir liudijimai perteikia įvykių seką, dramatišką atmosferą, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų drąsą, ginant savo šalies laisvę nuo barbariškos sovietinės armijos kareivių agresijos.

www.genocid.lt inf.

Šilutės muziejus kviečia rajono gyventojus tapti istorijos, kurią pasakosime minėdami 30-ąsias Sausio 13-osios metines, dalimi.

Pasidalinkite fotografijomis, prisiminimais, susijusiais su 1990 m. sausio 13 d. įvykiais.
Atsiųskite juos el. paštu: istorija@silutesmuziejus.lt iki 2021 m. sausio 4 d.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Kartu parengsime parodą, įprasminančią mūsų kelią į laisvę.

Daugiau informacijos tel. 8 441 62 207.

H. Šojaus muziejaus nuotr.

Rugpjūčio 23 dieną Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyko renginys, skirtas Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienai paminėti.

Renginyje pristatyta žurnalisto, leidėjo Antano Stanevičiaus parengta paroda „Baltijos kelio atspindžiai“. Vėliau renginio dalyviai pakviesti į muziejaus freskų salę, kurioje buvo pademonstruotas Šilutės Hugo Šojaus muziejininkų sukurtas filmas „O jeigu ji prabiltų“.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Filme pasakojama Macikų lagerių istorija, o pats pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, nes viena iš lagerių žiaurumo liudininkių yra šalia tekanti Šyšos upė.

Renginio pabaigoje skambėjo mišraus kamerinio choro „Laudamus“ (vadovė Irena Šemeklienė) atliekami kūriniai.

Žemaičių Naumiesčio muziejaus nuotr.

Nors Laugalių kapinaitės ir pasimetusios tarp laukų, šalia kelio Degučiai – Katyčiai, tačiau jos jokiu būdu nėra pamirštos ar apleistos. Žemaičių Naumiesčio seniūnijos žmonės jas prižiūri: kai reikia, šienauja žolę, kai reikia – pataiso krypstančius nuo laiko kapus.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dėmesys yra būtinas, nes tai vienos iš nedaugelio buvusio Mažosios Lietuvos krašto kapinaičių, patekusios į šios seniūnijos teritoriją. Kaip žinia, daugelis čia palaidotųjų artimųjų su Antrojo pasaulinio karo frontu anuomet pasitraukė į Vakarus.

Be kitų Amžino poilsio atgulusių Laugalių kapinėse, čia yra palaidotas ir Mažosios Lietuvos politikos bei visuomenės veikėjas, poetas, giesmynų sudarytojas Kristupas Lekšas, miręs 1941 m. kovo 30 dieną. Prieš bemaž penkerius metus jo palaidojimo vieta buvo atnaujinta – jam pastatytas naujas paminklas, kapavietė aptverta. Tuo pačiu sutvarkytos ir kitos palaidojimų vietos. Tokių darbų imtis Žemaičių Naumiesčio seniūnijai tuomet pasiūlė kraštotyrininkas Eugenijus Šuldiakovas.

Ketvirtadienį seniūnijos žmonės Rasa Degutytė, Vytautas Mankus, Petras Balseris ir Stanislovas Dainauskis, patariami seniūnijos viešojo administravimo specialistės Vaidilutės Dūdienės, jau kelintą kartą per šią vasarą pjovė kapinėse žolę, tvarkė kapavietės. Buvo naujai nuvalytas K. Lekšo kapavietės aptvėrimas, laistytos ant jo kapo augančios gėlės.

1872 m. rugpjūčio 31 d. Striliuose (Pagėgių valsčiuje) gimęs K. Lekšas 1892 ir 1896 m. su kitais lietuvininkais Pagėgių ir Šilutės apylinkėse rinko parašus po peticijomis Vokietijos imperatoriui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas ir dėl lietuvių atstovavimo Vokietijos Reichstage. 1920 m. kovo 20 d. su dar trim lietuvininkais kooptuotas į Lietuvos Tarybą rūpintis Mažosios Lietuvos krašto reikalais. 1923 m. redagavo laikraštį „Laukininkas“, buvo įvairių šio krašto draugijų aktyvus narys. Sukūrė religinių, patriotinių ir lyrinių eilių, kuriuos išleido vienas ar su bendraminčiais. Už nuopelnus kraštui 1928 m. apdovanotas kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu.

D. Gailiūnienės nuotr.

Birželio 14 dieną Švėkšnoje buvo paminėta Gedulo ir vilties diena. Minint šią skaudžią sukaktį, Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Dundančio traukinio garsas pasitiko jau kopiant į skausmo, kančių ir vilties alsuojantį Parakaunyčios kalną. Simboliška, kad renginys „Vilties laiškai – Laisvei“ prasidėjo nuo tremtinių poezijos. Juk iš tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių, sukurtų šaltoje naktyje. Ko gero, Lietuviai turi pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Deja, tai skaudus pasididžiavimas.

Renginyje teatralizuotomis miniatiūromis buvo perteiktos tremtyje rašiusių ir išgyvenusių žmonių mintys, skaitomi jų eilėraščiai.

Skaitovai pasirinkti neatsitiktinai, jie atstovavo tam tikras žmonių grupes, atskleidžiančias, kokie įvairūs tiek amžiumi, tiek socialine padėtimi buvo tremtiniai – būsimasis mokinukas (Rapolas Binkulis), gimnazistas (Tomas Chockevičius), mokytoja (Ona Janušauskienė), kunigas (vikaras Antanas Putramentas), rašytojas (Alfonsas Šeputis), žmona, mama, mylimoji (Virginija Rukšnaitienė).

Skambėjo ir tremtinių dainos, kurias atliko Inkaklių folkloro ansamblis „Dainoriai“ (vad. V. Rukšnaitienė).

Susirinkusieji pritardami niūniavo jiems žinomas melodijas. Šilutės r. sav. tarybos narė Sandra Tamašauskienė prisijungė į kolektyvo gretas ir kartu su jais uždainavo, tarybos nariai Žygimantas Kurlianskas ir Zigmantas Merliūnas dalinosi žinomais prisiminimais ir visiems susirinkusiems palinkėjo neužmiršti mūsų šalies istorijos, perduoti ją ateinančioms kartoms.