Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Ir svečius iš tolimų šalių uoliai vaišiname lietuviškais bulviniais valgiais.
Bulviakasis – bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kasamos bulvės su talka: juk atartų negalima palikti šalnoms. O kur talka – ten juokai, pasižodžiavimai.
Klausia: „Kam biedni žmonės skūrą lupa?“ „Bulvėms!“ – atsako. „Kaip šiemet bulvės?“ „Penkias apžiojęs pašvilpti gali!“ O jei bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: „Bulvės bėga!“ Atsako: „Daryk duris, kad neišbėgtų!“ Arba tokie palyginimai: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“ „Bulvinukė – tokia sveika, apskritutė.“
Daugiau: lrt.lt: “Libertas Klimka. Bulviakasis senovėje”
