Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
- Prisimeni, Stasai, tą paskutinį apšaudimą Kandagharo zelionkėje (tankiai augalais apaugusi vietovė) šį pavasarį? – po akimirkos vėl prabilo Serioga. – Papasakok tam trenktam benderai, kaip tas žalias litiocha (leitenantas) iš sąjungos tavo kamazo kabinoje „prikrovė“ į kelnes. Papasakok, gal jau spėjo pamiršti bevadovaudamas mūsų grandžiai čia, batalione, ką reiškia gyvenimas kelyje per Afganistaną. O tai visai išpampo čia bedykinėdamas.
- Jo-o-o, ten tai buvo geras, niekada nepamiršiu, – krenkštelėjo Stasys ir tęsė, – pasikroviau Kandaghare pilną kamazą šovinių, granatų ir dar velniai žino ko, o į kabiną man dar įsodino du žalius kareivėlius ką tik iš karantino sąjungoje. Kartu su jais įšoko ir kalašnikovu ginkluotas litiocha. Tas irgi buvo ką tik atskridęs. Tuos du “čyžikus” sulaipinome už nugaros, į miegamąją kabinos dalį, o litiocha, kaip tikras karininkas, patogiai įsitaisė keleivio vietoje, prie durelių lango.
Važiavome kolonos gale. Kamazo sankaba buvo išėjusi iš rikiuotės, todėl manevruodami po Kandagharą šauniai atsilikome.
Vairuodamas betonke (betoninėmis plokštėmis klotas kelias), per kamazų kapines, pamačiau, kad zelionkėje darbuojasi dūchai – šaudė kaip patrakę.
Man tai nieko, – prieš išvykdami iš brigados, kaip visada, sutraukėme porą kasiakų, – tai man ant tų dūchų buvo nusispjaut. Užtat ko tik neišdarinėjo tas trenktas litiocha!- čia griebiasi automato, praveria durelių langą, čia vėl jį uždaro ir vos nepuola melstis, čia vėl, žiūrėk, vaizduoja didvyrį…
O tie du gale taip tyliai tupi, kad nė jų kvėpavimo negirdėti.
Žiūrių, ką išdarinėja tas leitenantas, ir negaliu sulaikyti juoko. Staiga tas atsisuka į mane išbalusiu veidu, pažvelgia buku žvilgsniu, negalėdamas suprasti, ko aš čia taip linksminuosi.
“Nusiraminkite, leitenante! – šaukiu jam, – jeigu gerai pataikys, tai nespėsime nė sumirksėti, kai visi išlėksime pas Abraomą!”
To akys tik dar labiau išsiplėtė, – matyt, blemba, aš jo ne tik kad nenuraminau, bet dar labiau išgąsdinau.
O čia dar tas tankas iš mūsų kolonos palydos ėmė manevruoti vidury betonkės, …rva. Sustojo skersas vidury kelio iš užgeso man prieš pat nosį, blemba, tai ir aš turėjau sustoti.
Pažvelgiau į dešinę ir vos pats neapsidirbau: pro keleivio durelių langą pamačiau iš zelionkės prie pat kelio į mano kamazą automatu besitaikantį dūchą…
-Na va, labusai, pasirodo, ir tu nesi toks drąsus, kokiu dediesi, – Stasio pasakojimą nutraukė bendera Michailas. – Tai apie ką čia dabar mums papasakosi, kuris ten iš judviejų pirmas prikrovė į kelnes? Chi-chi-chi…
- Patikėk, tu sumautas jefreitoriau, pamatyti akis į akį į tave nusitaikiusį dušmaną, žinant, kad pats nespėsi nė kalašnikovo saugiklio nuleisti, kai gausi kulką į kaktą, tai ne tas pats, kaip iš toli skaičiuoti pro priekinį stiklą lekiančius granatsvaidžio sviedinius, – atkirto Stasys, o šiek tiek atvėsęs tęsė, – Tas dūchas tikrai įvarė man baimės – neslėpsiu, bet dievaži ne tiek, kad suminkštėtų smegenys, juolab pasturgalis. Ir nėra čia ko tau kabinėtis prie žodžių. Geriau patylėtum, kai tikri vyrai kalba, o apie savo tarnybą sandėliuke su tuo sumautu trumpapimpiu čiuvašu praporu dar turėsi laiko papasakoti.
Po tų žodžių bendera Michailas prikando liežuvį, nutaisęs nepatenkintą veidą. Likusieji susižvalgė tarpusavyje, Kolia mirktelėjo Stasiui kaire akimi ir kilstelėjo dešinę ranką su viršun iškeltu nykščiu, tarsi duodamas ženklą, kad viskas gerai, ir Stasys galįs tęsti savo pasakojimą.
- Taigi, tas litiocha mano kamazo kabinoje, kaip tu ir sakei, Serioga, vietoje „apsidirbo“ ir, man regis, jau ruošėsi savo dvasią atiduoti Dievui. Laimė dar, kad tie už nugaros nieko nematė, – nežinau, ką tie dar būtų man iškrėtę, – patraukė pečiais Stasys. – Bet Dievas tą dieną man šypsojosi, – tankas vidury betonkės išspjovė juodų dūmų kamuolį, tą pačią akimirką ir aš įmečiau pirmą pavarą ir pasukau raktelį, – vis dėlto geras daiktas tas dyzelis, – ir pirmyn…
- Jo, visiems tada gerai kliuvo, dūchai visiems baimės įvarė, – nutraukė Stasį chacholas Kolia, apžiūrinėdamas į jo rankas sugrįžusią suktinukę. – Rankos virpėjo, kasiako nėjo nulaikyti, kai sustojome dykumoje pailsėti prie točkės (atraminis taškas). Bet nieko, išgyvenom. Išgyvenom, bratkos! Ir rytoj išgyvensim, ir poryt – iki pat sąjungos!..
- Šaunuolis, Kolia, taip ir toliau laikyti! – šūktelėjo visai pralinksmėjęs bulbašas Vasia. – Tik, būk geras, neužlaikyk taip savo rankose kasiako, o tai paskutinį mano įrankių komplektą visai vėjais paleisi.
(bulbašo Vasios įrankių komplektas prieš kelias dienas buvo išmainytas su vietiniais į visai padoraus dydžio čarso gabalą, kurio dūmeliu tą vakarą kaip tik ir mėgavosi aprūpinimo grandies vairuotojai.)
- Kad čia nebėra ką rūkyti, – du dūmai ir viskas. Reikia įmušti naują papirosą, – atsiliepė chacholas Kolia. – Ir užvalgyti būtų visai ne pro šalį, o tai nuo čarso mano skrandyje jau seniai atsivėrė milžiniška duobė.
- Kur tie sumauti “čyžaros”? – darkyta rusų kalba riktelėjo lig šiol tyliai sėdėjęs Rašidas, azerbaidžanietis iš Kalnų Karabacho. Jis vienintelis šioje kompanijoje buvo vedęs ir turėjo vaikų, žodžiu, labiau už kitus turėjo dėl ko išgyventi. – Kai jų labiausiai reikia, niekada neprisišauksi. Matyt, deda į masę kur nors kareivinėse…
- Palik tu juos ramybėje, Rašidai, – suskubo raminti kalnietį Serioga iš Pamaskvio, – mano kabinoje pilna duonos ir konservų – dagestanietis Garikas iš sandėlio šiandien man prikrovė tiek maisto, kad mums visai savaitei užtektų, – didžiavosi slavas. – Bet kas dabar leisis žemyn į kabiną? Mane, pavyzdžiui, apėmė toks tinginys, kad nė subinės negaliu pakelti, chi-chi-chi…
- Tai ką tu siūlai, kad kas nors iš mūsų, dembelių, eitų parnešti maisto, sumautas “samti”? – vėl į pokalbį įsiterpė Stasys. – Jeigu toks gudrus, tai pamėgink pasiųsti Rašidą, – pamerkė savo kairę kalniečiui iš Kalnų Karabacho, – tik būk su juo labai atsargus, rink žodžius, o tai bus, kaip tam pėstininkų praporui praeitą vasarą…
- O kodėl turėčiau bijoti Rašido? Neatrodo, kad jis būtų labai piktas, chi-chi-chi, – toliau krizeno Serioga iš pamaskvio. – Beje, o kas ten tokio jau nutiko? Papasakok, Stasai.
- Papasakosiu. Būtinai papasakosiu. Bet tik po to, kai atneši mums maisto iš savo slėptuvės. O dabar – čiuožk žemyn ir neerzink alkanų vyrų, – beveik įsakmiai tarė Stasys. – O mudu su Kolia tuo tarpu įmušim naują papirosą.
Bus daugiau.
