Švėkšniškių draugijos pirmininkė O. Pintverienė (antra iš kairės) su renginio svečiais. (V. Astrauskienės nuotr.)Į renginį, skirtą Knygnešio dienai, švėkšniškius, moksleivius ir miestelio svečius šiemet jau aštuntą kartą pakvietė draugija “Tėviškė”.
Kalendoriaus lapelyje kovo 16 – oji įrašyta kaip Knygnešio diena. Kodėl būtent ši diena skirta knygnešiams pagerbti? Kas gi vis dėlto yra ta knygnešystė?
1846 m. kovo 16 d. Biržų – Pasvalio apskrityje, Suostų parapijoje, Purviškių kaime gimė legendinis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis.
Tad ši diena ir skirta paminėti tuos drąsius žmones, kurie, nepaisydami pavojų, į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą.
Daug jų žuvo Lietuvos pasienyje, dar daugiau jų kankinta, tremta į Sibirą… 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą. Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų.
Žodis “knygnešys” sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas ir tas istorijos tarpsnis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Gimtojo žodžio draudimas sava išraiška beveik nesutinkamas žmonijos tautų istorijoje.
Taip atsitiko tik Lietuvoje, kurioje rusiškasis imperializmas be jokių skrupulų norėjo sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį – lietuvišką kalbą, jos žodį, tikėjimą. Ta pati jėga pasikėsino ir į Lietuvos vardą, pavadinusi ją Šiaurės vakarų kraštu… Ir šiame prislėgtame jau vadintame Šiaurės vakarų krašte blykstelėjo neužgesinamas Šviesos spindulys, įžiebtas vyskupo Motiejaus Valančiaus dvasia. Ta dvasia reiškėsi lietuviško žodžio gajumu, tarpusiu jo organizuotose slaptose mokyklose, knygų rašymo, jų spausdinimo ir platinimo darbe.
Švėkšnos Saulės vidurinės mokyklos dvyliktokai kartu su lietuvių kalbos mokytoja, “Tėviškės” draugijos nare R. Zagurskiene Knygnešio dienai parengė literatūrinę kompoziciją. Abiturientai deklamavo eiles, priminė apie Švėkšnos knygnešius, kuriuos būtų galima lyginti su šventaisiais, juk sakoma “knygnešių šventa gadynė”… Dainavo gimnazistės kartu su Žemaičių Naumiestyje gyvenančiu kraštiečiu Valerijonu Krutikovu, pritariant gitarai.
Labiausiai visų lauktas momentas – knygos “Švėkšnos lyra” pristatymas. Švėkšniškių draugijos “Tėviškė” pirmininkė Ona Pintverienė pasakojo apie knygą gyvai, vaizdžiai, po truputėlį atskleisdama leidinio atsiradimo procesą: nuo P. Čeliausko idėjos surinkti poezijos antologiją, susijusią su Švėkšna, ir čia pat papriekaištaudama knygos sudarytojui, kad šis savarankiškai nusprendė, kokius eilėraščius atrinkti. O taip norėjosi, kad jis ir kolegų nuomonės bei patarimų paklaustų.
“Švėkšnos lyros” sudarytojas P. Čeliauskas, ruošdamas šią knygą, siekė parodyti, kad Švėkšnoje yra rašančių poeziją: vieni jau išleidę po kelias knygas, kiti – mažiau ar visai nežinomi. Mokytojas paskaitė savo kūrybos – rubajatus, trumpus ketureilius, išreikiančius glaustą filosofinę mintį.
Knygos iliustratorė M. Zimkienė kalbėjo apie knygos svarbą pasaulyje. Knyga – tai lobynas, kuriame slypi žmonių kultūra, jausmai. Kiekvienas eilėraštis – išgyventas, išjaustas gyvenimas. Ši knyga – praeitis, dabartis ir istorija ateičiai. Karpiniai, kuriais iliustruota knyga, – tai jos laisvalaikis, mėgstamas užsiėmimas. Martinai malonu, kad būtent ši knyga iliustruota jos karpiniais. Beje, knygoje yra ne tik Martinos iliustracijų, bet ir jos kūrybos eilėraščių.
Draugijos narė, mokytoja, literatė, poetė R. Kundrotaitė dėkojo nepailstančiam lietuviško žodžio puoselėtojui mokytojui Petrui Čeliauskui, sugebėjusiam po kruopelę surinkti, sudaryti ir išleisti “Švėkšnos lyrą”. Knygos sutiktuvės minint Knygnešio dieną, anot jos, – ypatinga dovana visiems švėkšniškiams.
Renginio viešnia, harizmatiškoji kraštietė poetė B. Lengvenienė, kuri nestokojai humoro, kaip visada, užkrėtė renginio dalyvius puikia nuotaika, o jos lauktuvės – dovanėlės palydėtos gausiais plojimais. Susirinkusieji kvatojo klausydami poetės šmaikščių eilėraščių apie švėkšniškius.
Savo kūrybą skaitė Č. Rudienė, O. Žemaitytė, R. Zagurskienė, skomantiškė A. Martinkienė ir V. Krutikovas iš Naumiesčio.
Nuoširdus, atviras, paprastas viešnios iš Rusnės, poetės Birutė Gaigalienės bendravimas prisilietė prie kiekvieno širdies, o labai aiškiai išsakytą mintį, kad ji – įsimylėjusi Švėkšną, paliudijo poezijos posmai.
Seniūnas A. Šeputis, apibendrinęs svečių ir švėkšniškių mintis, pasidžiaugė kantriu ir prasmingu legendinio Švėkšnos mokytojo Petro Čeliausko darbu – poezijos antologija “Švėkšnos lyra”.
Seniūnas padėkojo draugijos pirmininkei O. Pintverienei už vaisingą šviečiamąjį darbą puoselėjant krašto gimtąją kalbą, istoriją, taip pat ir už organizuojamus susitikimus, literatūrinius skaitymus, kuriuose stiprinamas knygos ryšys su skaitytoju.
Knygos sudarytojui, iliustratorei, viešnioms, visoms poetėms – skaitovėms seniūnas įteikė po baltą rožę ir atviruką, vaizduojantį paminklą Tautos aukoms įamžinti.
Renginio pabaigoje, skanaudami saldumynus ir jais vaišindami svečius, diskutavo apie “Švėkšnos lyrą”, naujus sumanymus, idėjas, planuojamus renginius. Gardumynų renginiui parūpino švėkšniškiai kepyklos savininkai V. ir A. Toliušiai.
Violetos Astrauskienės, Švėkšniškių draugijos “Tėviškė” narės inf.
