M. Jankaus m-los nuotr.Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla vykdo tarptautinį Nordplus Junior projektą „Protėvių batais į ateitį“. Tai projektas, kuris jungia trijų šalių – Lietuvos, Danijos ir Grenlandijos – jį laimėjusias mokyklas, mokytojus, mokinius.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
2022 m. gegužės 20–26 dienomis mūsų mokyklos keturi 7–8 klasės mokiniai, lydimi dviejų mokytojų – Jovitos Ranauskienės ir Rasos Naujokienės lankėsi Grenlandijos, Tasiilaq mokykloje. Tasilakas (Tasiilaq), dar žinomas kaip Amasalikas – miestas Sumersuko savivaldybėje, Amasaliko saloje, rytinėje Grenlandijoje. Mieste gyvena 1848 gyventojų. Tasilakas įkurtas 1894 m., 2020 metais čia gyveno 1985 žmonės. Tasiilaq lietuviai pasiekė su keturiais lėktuvais: Palanga–Kopenhaga–Reikjavikas–Kulusuk–Tasilaq. Kelionė ilga ir varginanti, tačiau matydami vis besikeičiantį kraštovaizdį ir pagaliau – baltas kalnų viršūnes, apsidžiaugėme.
Mokiniai kartu su mokytojomis gyveno mokyklai priklausančiame „geltoname namelyje“. Dalyvavo mokyklos bendruomenės gyvenime, bendravo ir bendradarbiavo, atlikdami įvairias edukacines užduotis. O likusi komandos dalis Šilutėje prie mokymosi veiklų kiekvieną dieną jungėsi nuotoliniu būdu.
Nepasisekė tik projekto partneriams danams, kurie skrido per Grenlandijos sostinę Nuką. Ten juos užklupo audra ir neturėjo galimybės laiku atskristi iš rytinės Grenlandijos pusės į vakarinėje esantį Tasiilaq. Tad projektas buvo vykdomas tik su Grenlandijos mokiniais ir mokytoju Casper Meinske.
Tasiilako mokykla didelė. Muzika joje skamba dažnai: beveik visi moka groti gitaromis. Turėdami nors mažiausią pertraukėlę, griebia į rankas gitarą ir tada jau skamba nuostabi muzika. Vakarais sportuoja nuo mažo iki seno, daug vaikšto, juda keliais ir takeliais, kurie kalnuoti bei vingiuoti.
Tik atvykus, oras pradėjo keistis. Kalnų viršūnės užsidėjo rūko šydus. Todėl veiklos buvo koreguojamos atsižvelgiant į orus. Teko lipti į snieguotus kalnus. Tai buvo iššūkis ne tik mokytojoms, bet ir mokiniams. Mokėmės apsiginti nuo baltųjų meškų – šaudėme į taikinius su tikru mažo kalibro šautuvu. Žvelgiant nuo kalnų, vaizdas atrodė žiemiškai, tačiau grįžome nuo saulės įdegusiais skruostais. Grįžtant pamatėme vietinę šunų veislę: arktinis šuo – taip vadina juos vietiniai. Šunys ten atstoja transportą, todėl yra grūdinami – šeriami tik porą kartų per savaitę. Laisvai bėgiojančių nematėme nei vieno (išskyrus jauniklius).
Kaip mes gyvensime be interneto?, – guodėsi mūsų mokiniai sužinoję, kad „geltonajame namelyje“, kur gyvenome, nebus interneto (jis tik mokykloje). Tačiau įvairios veiklos ir ypatinga gamta leido tai užmiršti.
Mokiniai turėjo ir kulinarinės patirties. Kartu su mokytoju Casper gamino mielinę tešlą ir kepėsi picas.
Užburiantis vaizdas keitėsi ne tik dienomis, bet ir valandomis. Kaskart pažiūrėjus pro langą, matai vis kitokį vaizdą: tai ledo lytis vis kitokios formos atplaukia (spėlioji, į ką ji panaši), tai šešėlis krinta kitu kampu, tai vėl baltauodegis paukštelis praskrido… Ir vis kitaip.
Čia gyvenimas lyg sustojo. Nėra kur nubėgti. Vienoje pusėje kalnai, kitoje – vanduo. Todėl ir projekto veiklos vyko ramiai, pasitariant ir neskubant.
Vieną ūkanotą dieną mokytojas Casper nusivedė į vietines meistrų dirbtuvėles, kur mokiniai gamino iš šiaurinio elnio ragų talismanus Thuleman. Jie atbaido piktąsias dvasias. Mergaitėms taip patiko, kad kitą dieną vietoj žvejybos ,vėl nubėgo į kūrybines dirbtuves. O kalbant apie žvejybą, tai ant valo užkabinta „musytė“ ir traukinėjimo būdu viliojama žuvis… Kokia? Nežinome, nes nepagavome.
Labai buvo įdomu mums sužinoti, kaip gauna geriamą vandenį, kur keliauja nuotekos, šiukšlės. Ir čia jau yra šiek tiek liūdna padėtis. Plastiko mėtėsi visur. Ne tik gatvėse, bet matėme ir vandenyje. Nors nutirpus sniegui organizuojamos šiukšlių rinkimo akcijos. Tačiau tos, kurios jau pateko į vandenyną – jų nebesurinksi.
NordPlus Junior projekto „Protėvių batais į ateitį“ vienas iš tikslų – kurti mokinių iš skirtingų šalių ryšius. Mūsų mokiniai susipažino ir su grenlandiečiais, jų kultūra, tautiniais rūbais, kalba. Sunku buvo Grenlandijos vaikus ir žmones prakalbinti, kadangi anglų kalba jiems antroji užsienio kalba. Ne visi kalba ir daniškai.
Artėjant išvykimo dienai buvome neramūs, nes rūkas ore neišsisklaidė, pradėjo snigti dideliais kąsniais. Nuėjus miegoti kartu su baltosiomis naktimis, nežinojome – išskrisim ar liksim dar savaitei. Tačiau rytas buvo saulėtas ir giedras. Išvykome palydėti naujų draugų, kuriuos pasitiksime už poros savaičių Lietuvoje.
P.S. Nuvykus į Kusuluk oro uostą turėjome persėsti į lėktuvą, skrendantį į Islandiją. Ilgai nelaukus, nusileido lėktuvas iš Nuko kartu su Danijos partneriais. Šiltas pasikalbėjimas truko nepilnai valandą: mes į Lietuvos pusę, o danai – į Tasiilaq.
