H. Šojaus muziejaus.

Siekiama atkreipti dėmesį į seksualinio smurto prieš moteris problemą.

Tauragės apskrities ir pajūrio regiono miesteliuose atsiras ir daugiau mozaikų, vyks edukaciniai renginiai, o paramos kampanijos metu surinktos lėšos padės užtikrinti specializuotą psichologinę pagalbą seksualinį smurtą patyrusioms moterims ir mergaitėms.

Daugiau – https://www.silutesmuziejus.lt…

Skaityti toliau

F. Bajoraičio bibliotekos nuotr.

Kartu su šventišku Šilutės miesto 515-uoju gimtadieniu, nuvilnijo po penkerių metų grįžusi tradicinė kraštiečių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti…“.

Skaityti toliau

Gegužės 28–30 d. įvykusią šventę Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka organizavo jau septintąjį kartą. Sueiga subūrė iš šio krašto kilusius, čia gyvenusius ir dirbusius žmones, miesto gyventojus ir svečius bei dar kartą patvirtino, kad ryšys su gimtuoju kraštu išlieka svarbus nepaisant laiko ar atstumo. Trijų dienų šventės programa kvietė dalyvauti susitikimuose su kraštiečiais, meno parodų atidarymuose, literatūriniuose pristatymuose ir pašnekesiuose, mėgautis filmo peržiūra. Susiėjimai tapo erdve prasmingiems pokalbiams, prisiminimams, kūrybinių patirčių dalijimuisi ir bendrystei. Jų metu atsiskleidė įvairialypis kraštiečių indėlis į kultūros, meno ir visuomeninį gyvenimą, o jų istorijos tapo gyvu liudijimu apie Šilutės krašto žmonių talentus ir pasiekimus.

Meno ir kino vakaras pažymėjo sueigos pradžią

Kraštiečių sueigos renginiai prasidėjo gegužės 28-osios pavakarę Šilutės kultūros centre. Bendradarbiaujant Šilutės F. Bajoraičio viešajai bibliotekai ir Šilutės kultūros centrui, antro aukšto foje buvo atidaryta dailininkės Janinos Krasauskienės tapybos darbų paroda „Minčių kaitos atspindžiai“.

Pristatydama savo kūrybą autorė pabrėžė, kad šią parodą skiria kraštiečių sueigai ir miesto jubiliejui. Pasak dailininkės, reikšmingiausią įtaką jos kūrybiniam keliui turėjo Šilutė, čia sutikti mokytojai bei gyvenimo patirtys. „Surengdama parodą noriu savo mielai tėviškei šiek tiek šviesos bei šilumos parnešti“, – kalbėjo J. Krasauskienė. Tai jau dešimtoji dailininkės personalinė paroda Šilutėje. Autorės teigimu, joje eksponuojami kelių pastarųjų metų kūrybos darbai. Paroda išsiskiria temų ir meninių motyvų įvairove – joje nesiekia vienos aiškios siužetinės linijos ar temos vientisumo. Menininkė leidžia laisvai skleistis minčių, jausmų ir vaizdinių tėkmei, kuri drobėse atsiskleidžia spalvų, formų ir nuotaikų kaita. Jaukią ir šventišką vakaro atmosferą kūrė folkloro ansamblis „Ramytė“ (vad. Giedrė Pocienė), dovanojęs renginio dalyviams muzikines akimirkas.

Vėliau renginio dalyviai buvo pakviesti į režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinio filmo „Senio kelionės“ premjerą. Filme jautriai ir prasmingai pasakojama apie legendinio aktoriaus, garbingo Šilutės krašto žmogaus Juozo Budraičio gyvenimo ir kūrybos kelią. Kino juosta tapo ne tik pasakojimu apie išskirtinę asmenybę, bet ir savotiška kelione per laiką, atmintį bei vertybes.

Antroji sueigos diena, skirta susitikimams su kraštiečiais

Gegužės 29 d. programa prasidėjo susitikimu su į Šilutę grįžusiais mūsų krašto žmonėmis – „Mus vienija Šilutė“. Renginio pradžioje skambėjo grupės „Karčema“ atlikėjų Vyganto Stoškaus ir Ryčio Kosciuškos atlikta kraštiečių daina „Šviesos parnešti, gera padaryti…“. Susitikimą vedė Marijus Budraitis. Į Šilutę sugrįžusius kraštiečius pasveikino Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Seimo vicepirmininkė Daiva Žebelienė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė Laima Dumšienė.

Savo prisiminimais apie gimtąjį kraštą, profesinės veiklos patirtimis ir gyvenimo istorijomis dalijosi Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė, Janina Krasauskienė, Stasys Petkus, Petras Pretkelis, Nijolė Marytė Šerniūtė, Marijus Šidlauskas, Vytautas Šileikis, Lilija Valatkienė, Stasys Venskus, Aurelijus Noruševičius, Uršulė Toleikytė. Pašnekovų pasakojimai atskleidė, kaip glaudžiai žmogų su gimtuoju kraštu gali sieti ne tik prisiminimai, bet ir noras sugrįžti, dalintis sukaupta patirtimi bei kūryba.

Šventę tęsė tarpdisciplininio meno kūrėjos Lilijos Valatkienės tapybos parodos „Kai aš sėdėjau prie upės verkdama“ atidarymas. Kūrybinių darbų autorė – profesionali žurnalistė, įvairių kultūros projektų iniciatorė ir organizatorė, fotomenininkė, surengusi per 50 tapybos ir fotografijos parodų Lietuvoje bei užsienyje. Liliją sieja artimi ryšiai su pamario kraštu. Čia prasidėjo jos, kaip žurnalistės, karjera – 1980–1986 m. dirbo Šilutės rajono laikraščio „Pamarys“ redakcijoje, vėliau organizavo ne vieną meno parodą, ne vieną susitikimą su šilutiškiais. Parodos atidarymo metu menininkė šiltai prisiminė Šilutės laikotarpį, žmones, su kuriais iki šiol bendrauja ir bendradarbiauja. Kalbėdama apie parodoje eksponuojamus darbus, kraštietė teigė, jog už kiekvieno paveikslo slepiasi istorija, asmeniškai išgyventa ir vietoje dienoraščio suguldyta į drobę. Kūriniuose atsispindi matyti kraštovaizdžiai, įvykiai, išgyventi įspūdžiai. Menininkės kūriniai skirti ne tik stebėti ir jais žavėtis. Paroda kelia opias aplinkosaugos problemas, visuomenėje sutinkamas žmonių dviveidiškumo apraiškas, dvasingumo stoką ir kt. Per savo sukauptus vaizdus ir fragmentuotus abstrakčios tapybos motyvus Lilija kviečia leistis į kelionę per liūdesį, skausmą, nuostabą ir džiaugsmą.

Ypatingą atmosferą šventės metu sukūrė iš Švėkšnos kilusi jaunoji poetė, sociologijos mokslų doktorantė Uršulė Toleikytė, surengdama poezijos vakarą „Eiliuota muzika“. Autorė skaitė savo kūrybą, kurioje atsiskleidė žmogaus vidiniai išgyvenimai, prisiminimai ir jautrus santykis su aplinka. Skaitymus lydėjo Roko Andrulionio muzikos įrašai.

Vakare gausiai susirinkusi auditorija susitiko su žurnalistu, rašytoju, vienu žinomiausių Lietuvos tiriamosios žurnalistikos atstovų, jubiliejinės 40-osios literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatu Dovydu Pancerovu. Renginio metu pristatytas naujausias autoriaus romanas „Pragaro vartai“. Pokalbį vedė visuomenininkas ir žurnalistas Saulius Sodonis, kalbinęs svečią apie kūrybą, rezonansinius tyrimus, darbą karo zonose ir profesinės veiklos patirtis. Susirinkusieji aktyviai įsitraukė į diskusiją, uždavė klausimų ir turėjo progą artimiau susipažinti su kraštiečiu, kurio profesinis kelias prasidėjo Šilutėje.

Kraštiečių sueigą užbaigė susitikimas su Arūnu Valinsku

Kraštiečių sueigos „Šviesos parnešti, gera padaryti…“ baigiamasis akcentas – susitikimas su televizijos laidų vedėju, prodiuseriu ir knygos autoriumi Arūnu Valinsku. Renginio metu pristatyta autobiografinė knyga „Valius. Tai buvo kažkas tokio“.

Pokalbį vedė kraštietė, dainininkė, televizijos ir radijo laidų vedėja Simona Čėsnaitė-Matkevičienė, su A. Valinsku dirbusi projekte „Kelias į žvaigždes“. Jų dialogas virto gyvu ir nuoširdžiu pokalbiu apie gyvenimo pasirinkimus ir svarbiausius etapus, profesinius iššūkius. Renginio metu netrūko humoro, netikėtų ir atvirų gyvenimo istorijų, prisiminimų iš vaikystės Šilutėje, apie įvairias sutiktas asmenybes. „Šilutė yra vienas iš tų miestų, kuriame aš jaučiuosi kaip namie. Šis kraštas liko ne tik mano prisiminimuose, bet ir jausmuose“, – prisipažino A. Valinskas.

Svečią sveikino Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis ir gausi renginio publika.

Bendrystės, atminties ir sugrįžimų šventė

Septintoji kraštiečių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti…“ dar kartą įrodė, kad ryšys su gimtuoju kraštu išlieka gyvas nepriklausomai nuo to, kur žmogų nuveda gyvenimo kelias. Tris dienas vykę renginiai suteikė progą susitikti seniai matytiems bičiuliams, prisiminti svarbius gyvenimo etapus, pasidalinti sukaupta patirtimi ir įkvėpti jaunąją kartą. Tokie susitikimai primena, kad didžiausias kiekvieno krašto turtas yra žmonės, kuriuos vienija bendros šaknys, vertybės ir meilė gimtajai žemei.

Šilutės rajono savivaldybės 2026 metų strateginį kultūros renginį – kraštiečių sueigą „Šviesos parnešti, gera padaryti…“ finansavo Šilutės rajono savivaldybė. Rėmėjas – Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šilutės skyrius. Bičiuliai – Šilutės kultūros centras, Šilutės turizmo informacijos centras.

Lietuvos ornitologų draugijos nuotr.

Lietuvos ornitologų draugijos visuotinio susirinkimo metu Vytautui Jusiui už išskirtinius nuopelnus ornitologijai ir gamtosaugai suteiktas garbės nario vardas.

Vytautas – Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, žurnalo „Paukščiai“ vyriausiasis redaktorius, daugelio leidinių autorius ir aktyvus paukščių apsaugos puoselėtojas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Jis vienas ir kartu su bendraautoriais parengė daugybę leidinių, tarp jų „Lietuvos perinčių paukščių atlasą“, „Ventės ragas: ornitologinė stotis“, „Lietuvos raudonąją knygą“, „Lietuvoje žiemojančius paukščius“ ir kt.

Lietuvos ornitologų draugija sveikina Vytautą ir linki sėkmės tęsiant neįkainojamą darbą paukščių apsaugos srityje!

www.silutesligonine.lt nuotr.

„Gyvenime yra trys etapai – mokymosi, darbo ir lemiamas – poilsio etapas. Visada galvodavau, kad išeiti reikia tada, kai dar supranti, jog metas išeiti. Aišku, dar galėčiau dirbti, tačiau jaučiu, kad organizmas sako sustoti “, – įsitikinęs Vytautas Žvirblis, gydytojas chirurgas, mediko profesijai pašventęs beveik 47-is savo gyvenimo metus. Sausio 31-oji tapo simboline jo paskutinės darbo dienos data.

Daugiau – https://www.silutesligonine.lt…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

'Bitė Lietuva' nuotr.

Planuojantys vasaros keliones ar atostogas naujų įspūdžių gali pasisemti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Nuo Šilutės rajono iki Druskininkų 333 kilometrus balandžio 9 – gegužės 25 d. nužygiavusi cerebriniu paralyžiumi serganti Gineso pasaulio rekordininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė dalijasi savo atradimais ir pataria, kaip leistis į žygį po neatrastas vietoves šalyje.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

„Laikas kelyje prabėgo labai greitai, nors žygiavau 7 savaites. Pamačiau labai daug gražios gamtos, mažų miestelių ir kaimelių, kur galima atsikvėpti. Eidama vis sau kartojau, kad į kai kurias vietoves norėčiau grįžti dar kartą su šeima, parodyti savo artimiesiems, kokia graži mūsų šalis. Išties be reikalo žmonės važiuoja į visokias „turkijas“, kai tiek daug gamtos turtų turime Lietuvoje“, – pranešime žiniasklaidai sako Ajana Lolat-Pažarauskienė.

Moterį žygyje lydėjo ne tik gausus būrys bendraminčių, bet ir skautai, šauliai, savanoriai, žinomi žmonės. Kartu keliavo ir augintinė Mulan, kurios vardu įkurtas fondas žygio metu rinko lėšas šunų asistentų rengimui Lietuvoje.

Piligrimų keliais po Lietuvą

Didžiausią įspūdį pasaulio rekordininkei, „Mulan fondo“ įkūrėjai paliko Mociškiai, Lumpėnai, Zyplių Dvaras, Alytus ir Kaišiadorys. Tarp gražiausių šalies vietų žygeivė mini ir Lietuvos nacionalinius parkus.

„Dažnai keliaudami renkamės didmiesčius ir pamirštame, kokią nuostabią gamtą turime savo šalyje. Mano kelyje buvo momentų, kai atrodė, jog esame ne Lietuvoje, o kažkur Kanadoje – beribiai plotai miškų, įspūdingi medžiai, peizažai. Tai išties įkvepia ir užburia, tik reikia skirti tam laiko ir atrasti gražiausius gamtos kampelius“, – sako A. Lolat-Pažarauskienė.

„Svajonių žygio“ metu dalis maršruto atkarpų sutapo su „Camino Lituano“ piligrimų keliu. Pasak moters, tai leido patirti ir vietinių gyventojų svetingumą.

„Kai dėliojome žygio maršrutą, nežinojome, kad dalis jo tęsis „Camino Lituano“ keliu. Tik pamatę pirmąsias šį kelią ženklinančias nuorodas su kriauklytėmis, supratome, kokiu keliu einame. Galiausiai tai mus ir išgelbėjo. Kai žygiavome pro Viešvilę, siaubingai lijo, buvome kiaurai šlapi. Mums skubiai reikėjo vietos, kur galėtume ne tik išsidžiovinti, bet ir pailsėti, kad nesusirgtume. Paskambinus į vietos kultūros centrą buvome nukreipti pas žmones, kurie priima piligrimus. Sutiko mus karališkai, o pamačiusi dušą net apsiverkiau, nes iki tol kelyje neturėjau galimybės nusiprausti“, – prisimena žygeivė.

Žygiuojant per Lietuvą A. Lolat-Pažarauskienė didžiąją laiko dalį ilsėdavosi ją lydinčiame kemperyje, kurį suteikė „Bitė Lietuva“.

„Kiekvieną dieną nuėjusi 1-2 km sustodavau pailsėti kemperyje, užkąsti, ištiesti kojas, kad galėčiau tęsti žygį. Per dieną pėsčiomis įveikdavau 8-9 km. Žygio metu teko kelis kartus ir kemperyje nakvoti – tiesiog sustodavome kur miške nakčiai. Niekada gyvenime nebuvau pagalvojusi, kad miške vėlai vakare tiek daug paukščių, tiek garsų. Įspūdinga patirtis, kurią būtų įdomu pakartoti“, – prisimena pašnekovė.

Pasak Ginto Butėno, „Bitė Lietuva“ generalinio direktoriaus, skaitmeninių paslaugų bendrovei buvo garbė prisidėti prie A. Lolat-Pažarauskienės „Svajonių žygio“.

„Žmonių su negalia poreikiai, jų įtrauktis visuomenėje yra labai svarbūs visai „Bitės“ komandai. Mes palaikome ir remiame ne tik profesionalius Lietuvos paralimpinės komandos sportininkus, bet ir kitus aktyvų gyvenimą propaguojančius žmones“, – pasakoja G. Butėnas.

„Tvirtai tikime, kad sportas, aktyvus gyvenimo būdas suteikia motyvacijos siekti daugiau. Tad ir prisidėdami prie Ajanos žygio tapome itin svarbios misijos liudininkais – tiek atkreipti visuomenės dėmesį į šunų asistentų rengimą ir paskatinti aukoti „Mulan fondui“, tiek ir parodyti pasauliui, kokios beribės yra žmogaus galimybės, kai turime noro ir valios. Tai, ką daro Ajana, kuri yra didžiulės pagarbos ir susižavėjimo verta sportininkė, išties daro įspūdį, kaip ir jos užsispyrimas, kantrybė bei stiprybė“, – priduria G. Butėnas.

Lėto ėjimo reikia mokytis

Keliaudama nuo gimtųjų Usėnų iki Druskininkų A. Lolat-Pažarauskienė sulaukė ir itin didelio vietos gyventojų palaikymo, kurie palydėdavo moterį jos kelyje, pasidalindavo vietovės istorija, įdomiais faktais.

„Jauniausias žygeivis, kuris lydėjo mane, buvo 3 metų, o vyriausias – 82-ųjų. Puiki iliustracija, kad žygiuoti gali visi, nesvarbu koks jų amžius. Išties judėjimas yra naudingas sveikatai, gerai savijautai”, – sako žygeivė.

Žygį per Lietuvą įveikusi moteris pabrėžė: „Labiausiai šildė žmonių geranoriškumas, palaikymas. Eidama sužinojau, kur baigiasi Mažosios Lietuvos ribos, kur buvo knygnešių takai. Tokie dalykai nepažymėti nei žemėlapyje, nei kelio ženklų nuorodose, tad norint atrasti vietos įžymybes būtina kalbėtis su vietos gyventojais“.

Norintiems leistis į žygį pėsčiomis A. Lolat-Pažarauskienė pataria pasirūpinti ne tik tinkama avalyne ar fiziniu pasiruošimu, bet ir nusiteikti lėtesniam poilsiui, ramiam aplinkos stebėjimui. Prieš keliaujant patariama ir daugiau vaikščioti – kasdienius trumpus pasivaikščiojimus paversti ilgesniais ir lėtesniais.

„Toks lėtas ėjimas, prie kurio teko prisitaikyti mane lydėjusiems skautams, savanoriams ir kitiems bendražygiams, išties yra labai sunkus. Patyrę skautai sakydavo, kad po dienos jiems jau viską skauda, nors gi eidavome ramiu tempu, pagal mano galimybes. Įdomu, kad lėtai eidami vietos gyventojai patys stebėdavosi – kone kasdien važiuoja pro šalį, bet niekada nepastebėjo vieno ar kito dalyko. Išties grožėtis aplinka gali tik tada, kai turi tam laiko, mums visiems dar reikia mokytis neskubėti“, – pabrėžia moteris.

R. Vaitkevičiaus nuotr.

„Noriu kiekvienam vaikui įkvėpti pasitikėjimo savimi – juk visi esame verti laimingo gyvenimo ir patys jį kuriame“, – sako budinti globotoja Viktorija, su vyru gyvenanti Klaipėdos ir Šilutės rajonų sankirtoje. Prieš pusantrų metų globėjais tapusi šeima į savo namus jau priėmė 14 vaikų.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus trims savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų istorijomis.

Laikina globa, kai šeimoje ištinka krizė

Viktorija iki šiol prisimena naktį atvykusias pirmąsias 10 ir 16 metų mergaites bei vieną su jomis susijusį įvykį.

„Kartu žiūrėjome animacinį filmuką ir natūraliai vyresniosios mergaitės paklausiau, o kokia tavo svajonė, kur norėtumei nukeliauti. Ji pasisuko į mane, sužibusiomis akimis pasakė šalį, po to labai greitai nusisuko, susigūžė ir tyliai pratarė: „Niekada ten nenukeliausiu, nes mano tėvai neturi pinigų ir aš neturėsiu. Toks bus mano gyvenimas.“ Mane tai labai palietė. Matydami, kaip gyvena jų tėvai, vaikai tarsi bijo net pasvajoti. Mano tikslas – parodyti, kad gyvenimas gali keistis, tik reikia patikėti. Juk kiekvienas vaikas vertas laimės“, – neabejoja globėja.

Kartu su vyru Viktorija vaikus laikinai globai priglaudžia jau 1,5 metų, taip pat, pagal galimybes ir poreikius, vaikai iš globos namų svečiuojasi savaitgaliais, švenčių dienomis ar per atostogas.

„Laikinoji globa paskiriama tuomet, kai šeimoje ištinka krizė, kuri gali trukti nuo savaitės iki metų. Išsprendus biologinėje šeimoje susidariusią situaciją ir užtikrinus vaikui saugią aplinką, globotiniai grąžinami biologinei šeimai. Neretai vaikus tenka priimti naktį, juos nuraminti, išklausyti, užmigdyti. Vaikų amžius labai įvairus – jauniausiam tebuvo 4 mėn., o vyriausias – 17-metis”, – pasakoja Viktorija.

Šiuo metu jos namuose auga keturi globotiniai: 1,5, 3 bei 11 metų amžiaus vaikams nustatyta laikinoji globa, o 17-metei mergaitei nuo Kalėdų – nuolatinė globa (rūpyba). Kiekvienas vaikas turi savo erdvę ar kambarį, kur gali užsiimti savo mėgstama veikla.

Noras globoti pasiliko nuo paauglystės

Viktorija prisimena, kad apie globą pagalvodavo dar paauglystėje, kai savanoriavo, o vėliau dirbo organizacijoje, kur savaitgaliais ar per atostogas svečiuodavosi vaikai iš globos namų. Jie buvo panašaus amžiaus ir tuomet Viktorijai norėjosi su jais praleisti kuo daugiau laiko.

„Visuomet pamąstydavau, kad užaugusi, turėdama galimybių, būtinai globosiu. Apie budinčios globotojos veiklą susimąsčiau tik vėliau, jau pradėjusi giliau domėtis. Internete dažnai surasdavau straipsnius apie budinčius globotojus, kai nutikus staigiai krizei, vaikai čia ir dabar apgyvendami šeimoje. Man atrodė, kad galėtume vaikus priimti ir jiems padėti be išankstinio plano, lūkesčių, nesvarstant apie jų amžių“, – pasakoja Viktorija.

Su vyru ji ilgai svarstė dėl globėjų kelio pasirinkimo, kol galiausiai nusprendė atverti vaikams savo namų duris. „Buvo įvairių dvejonių. Svarsčiau, gal pradžioje reikia susikurti stiprų finansinį užnugarį, sąlygas, pakankamai uždirbti. Tačiau iš tiesų valstybė rūpinasi globotiniais ir kiekvienas vaikas turi savo krepšelį. Tad prieš dvejus metus apsisprendžiau ir nuėjau į Šilutės globos centrą. Ten iš karto patekau į GIMK mokymus. Po jų baigimo praėjus keliems mėnesiams prireikė ir budinčio globotojo paslaugų“, – prisimena Šilutėje dirbanti moteris.

Globėja džiaugiasi, kad artimieji, šeima, draugai itin palaikė jos apsisprendimą be jokių klausimų. „Palaikymo tiek iš draugų, tiek iš šeimos sulaukiu ir dabar. Nutinka įvairių situacijų, kai reikia pabūti su vaikais ar emocinės pagalbos, išklausymo, patarimo. Visiems labai dėkoju už tikėjimą ir geraširdiškumą“, – sako Viktorija.

Be išankstinių baimių – kur kas lengviau

Iki šiol globėja jaučia nerimą kaskart, kai vaiką reikia laikinai priimti ir apgyvendinti. Vis kyla klausimų – o jeigu jam bus labai blogai, neaišku, kaip reaguos, kaip reikės prie jo prieiti ir nuraminti, paguosti.

„Gyvenamosios vietos keitimas ir nežinomybė kiekvienam iš mūsų yra nelengva, o juo labiau vaikams. Atveriant duris jaučiu nerimą, tačiau visada įvykiai susiklosto geriau nei iš anksto galvoju. Pamažu suprantu, kad nereikia prisikurti išankstinių baimių, gyvenimas sudeda reikiamus taškus savaime“, – sako Viktorija.

Ji atvira – kartais užmezgami ryšiai būna stiprūs ir, globotiniams išsikrausčius, širdyje kurį laiką jaučiama tuštuma. Tiesa, kur kas stipresnis užplūsta palengvėjimas, kad pagaliau globojamo vaiko situacija išsisprendė ir jis gali grįžti į šeimą. Su kai kuriais buvusiais globotiniais Viktorija palaiko bendravimą ir vėliau, jiems išsikrausčius, pasiteirauja, kaip sekasi, aplanko jau namuose.

Mato vaikuose tai, kas geriausia

„Motinystė yra širdies veikla, nesvarbu, kad nepagimdei vaikučio. Renkuosi vaikuose matyti tai, kas geriausia, ir tai skatinti“, – sako Viktorija. Visi jos namuose apsigyvenę vaikai yra priimami kaip šeimos nariai, su meile, dovanomis ir dėmesiu. Globėja stengiasi paleisti visus lūkesčius, kokie vaikai turi būti, ir leisti sau priimti juos tokius, kokie yra, nebandant jų keisti.

Kiekviena situacija, kiekvienas vaikas augina ir pačią globėją. „Sakau vyrui, ar tu matai, kaip pasikeitė šis vaikas?“ Jis man sako, čia tu pasikeitei, tavo reakcija tapo ramesnė, užtikrintesnė. Tuomet suprantu, kad kiekvienas, net ir sudėtingas įvykis augina mane kaip asmenybę ir aš galiu vaikus įkvėpti“, – įsitikinusi Viktorija.

Jos teigimu, jeigu širdyje tikrai kirba mintys apie globą, nėra prasmės atidėlioti: „Per tą laiką, kol svarstome, galime užauginti ne vieną vaiką ir padėti jam krizinėje situacijoje.“

Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 8 800 10 800.

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Savaitgalį, eidamas 96-uosius metus, mirė Lietuvos pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, žodynininkas, vertėjas, redaktorius, istorikas, publicistas, esperanto kalbos ir kultūros puoselėtojas P. Čeliauskas, praneša www.sveksnosnaujienos.lt

Daugiau – https://www.sveksnosnaujienos.lt…

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Šilutės Soroptimos klubo nuotr.

Šilutės Soroptimos klubas, aktyviai kovojantis už moters lygiavertę ir orią padėtį visuomenėje, šiais metais įgyvendino projektą „Teisinių žinių turėjimas – galimybė būti saugesnei ir laimingesnei“. Projektu siekta suteikti moterims, gyvenančioms kaimiškosiose vietovėse, informaciją/žinias šeimos teisės srityje.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Minėto klubo narės: teisininkė, mediatorė Rasa Vekterienė ir advokatė Irma Grikšelienė lankėsi Švėkšnos, Juknaičių, Saugų ir Rusnės seniūnijose ir teikė individualias nemokamas teisines konsultacijas šių seniūnijų moterims santuokos nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ar išlaikymo dydžio pakeitimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su jais tvarkos nustatymo, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo dėl asmeninio sutuoktinio turto pagerinimo, sugyventinio pretendavimo į asmeninį moters turtą ir kitais klausimais.

Šilutės Soroptimos klubas džiaugiasi bendradarbiavimu su seniūnais, socialinio darbo organizatorėmis, padėjusiems pakviesti moteris, kurioms reikalingos konsultacijos, ir suteikusiems patalpas konsultacijų teikimui, bei tikisi tolimesnio bendradarbiavimo, nutarus tęsti projektą.

Šilutės Soroptimos klubo inf.

Nuotraukose projekto vykdytojos su Saugų, Juknaičių ir Švėkšnos seniūnijų darbuotojais.

P. Čeliauskas.

Artėjant 95-ajam gimtadieniui iš spaudos išėjo Lietuvos esperantininkų judėjimo veterano, žodynininko, kraštotyrininko, muziejininko, istoriko, pedagogo, vertėjo, redaktoriaus, publicisto Petro ČELIAUSKO atsiminimų knyga „Mano gyvenimo kelionė. Nuo Švėkšnos iki Didžiosios Kinų sienos“.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Knygą išleido Pasaulio lietuvių centras Kaune Lietuvos esperantininkų sąjungos rūpesčiu. Tai jau 31-oji jo knyga – iš jų 16 yra išleista lietuvių kalba, 15- esperanto kalba arba apie esperanto kalbą ir esperantininkų judėjimą. Štai koks produktyvus veterano gyvenimo kelionės rezultatas. Knygos apimtis – 320 puslapių. Ji gausiai iliustruota – joje viso 250 nuotraukų iš įvairių autoriaus gyvenimo etapų. Viršelio autorė – Virginija JOKUBKAITĖ. Knyga išleista rėmėjų lėšomis.

Įžangoje autorius rašo: „Nebuvo mano gyvenime stebuklų, bet jų buvo Lietuvos gyvenime. Mano atmintis dar siekia prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą. Teko pergyventi karą ir visą sovietinę epochą, trejus metus praleisti svetimoje kariuomenėje. Teko matyti išsilaisvinančią Lietuvą, o tai jau buvo mano gyvenimo Didysis stebuklas. Džiaugiausi jos pasiekimais, mačiau nusivylusius dėl nesėkmių“.

Taigi, žingsnis po žingsnio, eilutė po eilutės autorius knygoje dėlioja savo gyvenimo įvykių mozaiką, supažindina su ta sudėtinga epocha, kurioje teko gyventi.

Petras ČELIAUSKAS gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje.

Ten pat, Švėkšnoje, baigė gimnaziją. Bandė tapti inžinieriumi, tačiau nugalėjo pedagogika. Pradėjo dirbti toje pačioje gimnazijoje. Po to priverstinė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Grįžus vėl darbas toje pačioje mokykloje. Dirbo matematikos, astronomijos, braižybos mokytoju. Ir taip 45 metus, iš jų septyniolika metų dirbo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Daugau karjeros laiptais kilti negalėjo, nes nebuvo komunistų partijos narys.

Visa tai autorius nuosekliai aprašo savo knygoje.

Dar būdamas 10-metis berniukas žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba. Ši pažintis buvo lemtinga. Tačiau rimtai atsidėti esperanto kalbai galėjo tik apie 1956 metus kuomet po Stalino mirties prasidėjo šioks toks atšilimas ir spaudoje jau kartais buvo paminimas žodis esperanto. Iki tol tuometinėje Tarybų Sąjungoje tai buvo uždraustas žodis. Petras ČELIAUSKAS prisiminė vaikystėje sukauptas žinias ir tuoj pat aktyviai įsitraukė į atgimstančią esperantininkų veiklą. Bet tuo pačiu jis neapleido ir kitos savo aistros – Švėkšnos. Įkūrė Švėkšnos muziejų ir jam vadovavo. Susidomėjo kraštotyra ir parašė visą eilę knygų apie Švėkšnos praeitį, istoriją ir dabartį, tame tarpe, kapitalinį darbą Švėkšnos enciklopediją pavadinimu „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“.

Esperanto srityje Petro ČELIAUSKO nuopelnai yra begaliniai. Daugelį dalykų jis padarė pirmasis. Sunkiais sovietiniais metais būtent jam pavyko pramušti priešiškumo ir abejingumo leidyboje sieną išvertus Eduardo MIEŽELAIČIO „Žmogų“, kurį po eilės metų pastangų 1986-aisias visgi sutiko išleisti „Vaga“. Sekė pažintinė knyga „Nuo Babelio iki Esperanto“, kurią 1989 metasis serijoje „Noriu žinoti“ išleido tuometinis „Vyturys“.

Atkūrus Nepriklausomybę Petrui ČELIAUSKUI atsivėrė didžiulės galimybės. Viena po kitos pradėjo išeiti jo verstinės knygos – Antano BARANAUSKO „Anykščių šilelis“, Salomėjos NERIES, Vlado MOZŪRIŪNO, kitų Lietuvos poetų kūriniai. Išvertė jis ir kitų tautų poezijos ( baltarusių, lenkų, gruzinų ).

Vienuolika metų Petras ČELIAUSKAS gyveno Kaune ( 1995 – 2005 ) ir tuo metu redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ ( Lietuvos žvaigždė ). Ir ne tik redagavo, bet didžiąja dalimi užpildė ir jos turinį. Čia jis pasireiškė kaip puikus publicistas. Žurnalui parašė per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau iš to gimė atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ ( Lietuva per amžius ), kuri buvo išleista 2002 metais.

2009 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga autoriaus garbei jo 80-mečio proga išleido kapitalinį leidinį „El mia Esperanta skatolo“ ( Iš mano esperantiškos dėžutės ), į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsniai, 520 psl.

Pagaliau išėjo ir jo kelių dešimčių metų darbo vaisius – 2018 m. išleistas „Didysis lietuvių – esperanto kalbų žodynas“ iš šiais 2023 metais išėjęs „Didysis esperanto – lietuvių kalbų žodynas“. Abu turi po daugiau nei 800 puslapių – atitinkamai 40000 ir 52000 žodžių.

Visi šie dalykai atsispindi atsiminimų knygoje.

Autorius labai mėgo keliauti. Sovietiniais metais tai daryti jis galėjo tik po Tarybų Sąjungą. Atkūrus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms atsivėrė ir žymiai didesnės kelionių galimybės. Atskirais skyriais „Su esperanto kalba per pasaulį“ ir „Pasauliniai esperantininkų kongresai“ yra nušviečiamos šios kelionės. Autorius viso dalyvavo aštuoniuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairiose pasaulio šalyse. Tolimiausias pasaulio kampelis, kurį jis aplankė, yra Kinija. Iš čia ir knygos pavadinimo dalis.

Labai vertingi ir keletas priedų knygos pabaigoje – 40 autoriaus parašytų rubajatų, keletas vertimų nepatekusių į ankstesnius leidinius, autoriaus mėgstamų dainų tekstų vertimai ir autoriaus bibliografija – 31 knyga lietuvių ir esperanto kalbomis, 43 straipsniai lietuvių kalba periodikoje kraštotyros ir pedagogikos temomis, 51 straipsnis esperanto kalba įvairiomis temomis. Taip pat yra publikacijų apie Petrą ČELIAUSKĄ sąrašas – viso 25 pozicijos. Bet tai tik maža dalis to, kas apie jį parašyta ir paskelbta.

Belieka tik rekomenduoti – skaitykite šią knygą. Bus tikrai įdomu.

Šilutės Soroptimos klubo nuotr.

Visi didieji pasaulio poetai yra sukūrę daug puikių tekstų apie moteris, kuriuose šlovinamas jos grožis, išmintis, ji vadinama pasaulio deive, nuo kurios žemėje prasideda gyvybė. Moteris gali labai daug-ji gali iš esmės keisti pasaulį. Viena iš organizacijų, padedančių moterims siekti tokių prasmingų veiklų, yra Tarptautinė Soroptimisčių organizacija, neseniai minėjusi savo veiklos šimtmetį.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tarptautinė Soroptimisčių organizacija (Soroptimist International) yra pasaulinė laisvanoriška profesionalių moterų organizacija, kurių veikla skirta pagerinti moterų bei mergaičių gyvenimo kokybę vietinėse bendruomenėse ir visame pasaulyje. Moterys bei merginos, vykdydamos ir įgyvendindamos projektus, aktyviai kovoja už žmogaus teises, už moters lygiavertę ir orią padėtį visuomenėje. Pats žodis soroptimist verčiamas iš lotynų kalbos žodžių „soror“ ir „optima“ reiškia „geriausia moterims“, o verčiant iš graikų kalbos reiškia „geriausia sesuo“. Organizacija jungia daugiau nei 91 000 narių 127 šalyse.

Jau 25-erius metus Šilutės Soroptimos klubas, vienijantis aktyvias bendramintes moteris, įgyvendindamas bendrus pasaulinio soroptimistinio judėjimo tikslus, savo prasmingas ir įvairias veiklas skiria kultūriniam ir socialiniam moterų tobulėjimui, jų gerovei. Š. m. rugpjūčio 26 d. Šilutės liuteronų bažnyčioje iškilmingai paminėtas 25-erių metų gimtadienis. Sulaukėme svečių iš Vokietijos, Lietuvos soroptimisčių klubų atstovių, nes šiuo metu Lietuvoje veikia 7 klubai. Klubo gimtadienyje apsilankė ir padėkojo už aktyvias veiklas Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, taip pat atstovės iš Šilutės tarybos Alina Urbonienė ir Laimutė Ūselienė. 2022 m. Šilutės Soroptimos klubas buvo apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės nominacija „Metų socialinis partneris“. Sveikinimus ir gražiausius palinkėjimus išsakė Šilutės Rotary klubo prezidentas Almantas Tutlys, pastebėjęs, kad rotariečiams veiklomis reikia soroptimistes vytis. Už bendrystę ir prasmingą bendros veiklos projektą dėkojo moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, klubo Viva femina atstovės. Klubo prezidentė Iveta Ambrulaitienė pristatė visuomenei svarbiausius veiklos projektus, kurie buvo įgyvendinti per 25-erius metus, taip pat buvo padėkota visiems, kurie bendradarbiauja su Šilutės Soroptimos klubu. Visi džiaugėsi klubo nuveiktais darbais bei klubo sesių bendryste.

Tarptautinė Soroptimisčių organizacija darydama gerus darbus pamažu keičia pasaulį, kad jis būtų bent kiek geresnis, teisingesnis ir saugesnis. Didžiuojamės būdamos to proceso dalimi.

vaikoteises.lt nuotr.

„Net ir vyresnio amžiaus vaikai nepraėjus nė mėnesiui jau nebesikreipia Onute ar teta. Visi vaikai šaukia mama. Net ir dabar mes turim keturis mažylius, atvykusius prieš du mėnesius, ir jie jau vadina mane mama“, – pasakoja Šilutėje gyvenanti Ona Jogienė, arba tiesiog Onutė.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Prieš daugiau nei dešimtmetį sukūrusi šeimyną „Vaikiškos svajonės“ ir pasirinkusi globėjos kelią, ji į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei dvidešimt vaikų. Dabar šeimynoje gyvena net dvylika įvairaus amžiaus globotinių, o Onutei padeda marti, socialinė darbuotoja ir trys padėjėjai, kuriuos paskyrė Šilutės savivaldybė.

„Aš esu 100 proc. tikra, kad globojami vaikai išeis iš mano namų paruošti gyvenimui. Matau, kaip dirba mano marti, kaip į globą žiūri mano sūnus. Žinokit, aš esu laiminga mama“, – sako šilutiškė. Ji prisimena, kad per šventes dengia didžiulį stalą, kai aplanko tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys vaikai su anūkais ir kartu su globotiniais sukuria puikią atmosferą.

Likus trims savaitėms iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą.

Globoti vaikus padeda marti

Netikėtai pradėjusi globoti dar 1996 metais, Onutė vėliau pamažu įsisuko į šią prasmingą veiklą ir savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja. „Mes esam globėjai, pasirinkę tokį kelią ir turime būt šilti, supratingi, kantrūs. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Dirbau ir parduotuvės vedėja, ir vadybininke, ir vaikus globodavau – visur suspėdavau. Paskui mano gyvenimo kelyje atsirado marti. Sutapo mūsų nuomonės, ji baigė socialinius mokslus ir dirbam kartu. Koja kojon žengiam jau daug metų ir matau, kad sėkmingai“, – pasakoja globėja.

Onutė mano, kad ją link globos pastūmėjo svarbūs gyvenimo įvykiai – ji užaugo be tėvų. Aštuonių mėnesių ji liko be mamos, o septintoje klasėje – be močiutės, kuri ją augino. Tos netektys atnešė kitą požiūrį į gyvenimą. „Visada gedėdavau savo artimų žmonių. Visada galvodavau, kaip būtų buvę, jei būčiau gyvenusi su mama. Tie vaikai kalba tą patį, juose matau save“, – sako jau ne vieną dešimtmetį globojanti šilutiškė.

Ji tikina, kad niekada nesirinkusi vaikų pagal amžių. Taip jau gaudavosi, kad nebūdavo laiko, kada svarstyti. O ir patirčių buvo visokių.

„Savo biologinį vaiką yra lengviau auginti. Jis nėra viduje sužalotas, auga saugus savo šeimoje. O čia globotiniai ateina jau su savo patirtimis, išgyvenimais, ilgisi savo namų, kad kokie jie ten būtų. Reikia kiekvieno priimto vaiko charakterį kaip gintarą gludinti, kad suminkštėtų ta širdelė. Jie būna nervingi, jaučiasi nesuprasti, kyla daug klausimų, kodėl taip atsitiko, kodėl jie ne namuose. Bet gražiai, kantriai, daug kalbant, atsargiai bendraujant, įgavus pasitikėjimo, jie pradeda atsiverti, išsisakyti. Reikia išlaukti. Žinoti, kada prieiti, o kada palikti ramybėje“, – kasdien įgaunama patirtimi dalinasi moteris.

Gyvenu pilną, turtingą gyvenimą

Globėja atvira – jai nereikia dirbtinai kurti ryšio su globotiniais, viskas vyksta natūraliai: kad ir ką ji bedarytų, vaikai visada aplinkui. „Man nereikia eiti per kambarius ir tikrinti, kur kas ką veikia. Jie visada būna kažkur šalia. Gal piešiam? Paduodu pieštukus ir lapus, spalvinimo knygas. Vyresni mokosi anglų. Paklausiu, ką jie veikia ar norėtų veikti. Stebiu kasdienybėje, kam reikia pagalbos ar patarimo, o gal specialisto pagalbos. Prieš tai pasitariame, kalbamės su vaiku, vyksta tarpusavio dialogas“, – pasakoja Onutė.

Visiems, kurie galvoja, kaip išspręsti kilusią problemą, ji turi elementarų patarimą – reikia tiesiog imti ir daryti. „Tų sprendimų ir klausimų yra kasdien. Aš tai vadinu šeimos kasdienybe, kurioje mes visi turime būti laimingi ir ieškoti kelių, kaip tokiais tapti. Aš net turiu laisvalaikio. Su vaikais susėdame prie arbatos puodelio, kepame pyragus. Tai man atrodo kaip laisvalaikis. Po gėlynus kapstytis, triūsti, stebėti, kaip vaikai žaidžia lauke. Man nereikia kažkur išvykti. Aš nesiguodžiu, kad į keliones neišvykau. Gyvenau tokį pilną, turiningą savo gyvenimą, dirbau ir kartu auginau vaikus“, – pasakoja moteris.

Šilutiškė prisipažįsta, kad finansiškai visuomet reikia pataupyti – kitaip ir būti negali. Gyvenant kaime savos daržovės, uogos, šiltnamis, paukščių ūkis: „Mes daug ką savo turim, sveikai maitinamės. Mes ir madas sekame. Man patinka, kaip mergaitės gražiai rengiasi. Ir, žinoma, prieš išleidžiant į gyvenimą, reikia kiekvienam sutaupyti nedidelį lauknešėlį savarankiškai pradžiai.“

Viską priimti atvira širdimi

Onutės globojami vaikai dažnu atveju išlaiko ryšį su biologiniais tėvais, kad nuo jų neatitoltų. Bet, kaip sako globėja, viską reikia daryti laiku. „Vaikai prisisvajoja, kad pas tėvelius gal kažkaip kitaip, gal geriau. Bet kai jie žino, kaip yra iš tiesų, tai visai kitaip reaguoja, jaučiasi. Sakau, kad mes negalim tėvelių teisti, jiems taip išėjo. Kai užaugsit, suprasit“, – sako šilutiškė.

Būsimiems globėjams ji pataria visada prisiminti tokį paprastą dalyką: vaikams visą savo širdį reikės atiduoti, šilumą ir meilę, kurios kiekvienas turi savyje: „Jinai išauga, žmogus turi būti tam pasiruošęs, priimti visus iššūkius. Vaikai ir serga, ir rūpesčių visokių būna, ir ligos, ir mokslai. Visa tai neatsiejama dalis, tad reikės daug kantrybės ir atvira širdim priimti tai. Tiktai atvira širdim.“

Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt arba telefonu 8 800 00207.

Šilutės Soroptimos klubo nuotr.

Daugeliui žmonių Soroptimos tarptautinė organizacija asocijuojasi tik su moterų teisių gynimu. Tačiau šios laisvanoriškos moterų organizacijos veikla apima daug ir įvairių sričių, kurios nukreiptos į vieną tikslą-moterų, mergaičių gyvenimo kokybės gerinimą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Tai organizacija, kuri rūpinasi suteikti pagalbą ir ypatingai sunkiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, užklupus onkologinei ligai. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daug dėmesio skiriama įvairioms profilaktinėms patikroms, onkologinių ligų prevencijai, spalis jau ne vienerius metus skelbiamas Rožinio kaspino mėnesiu, tačiau realybė kartais yra negailestinga – moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, ne mažėja, o daugėja. O krūties vėžys Lietuvoje ir visame pasaulyje, deja, dar vis yra dažniausiai diagnozuojama moterų onkologinė liga.

Šilutės Soroptimos klubo narės šiais metais nutarė pabandyti padėti būtent tokioms moterims. Vienas iš projektų, kuriuos mūsų klubas tikisi įgyvendinti, ir bus tęstinis projektas su moterimis, sergančiomis onkologinėmis ligomis. Jau ne vienerius metus mūsų mieste šios moterys yra susibūrusios į draugiją ,,Viva femina“. Pirmasis projekto etapas- bendra soroptimisčių ir šios draugijos moterų išvyka į Klaipėdos mieste esantį Šv.Pranciškaus onkologijos centrą. Apie šį centrą dauguma moterų yra girdėjusios, bet su centre teikiamomis paslaugomis ne visos turėjo galimybę susipažinti. Taigi Soroptimos klubo tikslas ir buvo apsilankyti centre ir iš arčiau pamatyti, ką ten galima nuveikti. O nuveikti išties galima labai daug. 2013 metais atidarytas Šv.Pranciškaus onkologijos centras yra tapęs didžiulės traukos centru ne tik onkologiniams ligoniams, bet ir visiems žmonėms, ieškantiems dvasinės paguodos. Didžiausius darbus statant centrą nuveikė brolis pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys, kuris ne vienerius metus inicijavo Vilties bėgimą Klaipėdos mieste ir lėšų rinkimą statyboms. Pirmieji centro pastatai išdygo po dviejų intensyvaus darbo metų – tai buvo Vilties namai onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Kuriant tokią ypatingą vietą onkologiniams ligoniams daug prisidėjo ir Šv.Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė. Pati prieš daugiau nei dvidešimt metų įveikusi onkologinę ligą ji dabar yra šio centro siela, burianti darnų kolektyvą. Centre teikiama profesionali ir savanoriška psichosocialinė pagalba ligoniams ir jų artimiesiems. Nuolat organizuojami įvairūs renginiai, grupiniai ir individualūs užsiėmimai. Puikiai įrengtose patalpose kiekvieną dieną vyksta įvairiausios veiklos: čia siuvama, neriama, veliama, pinama, šokama, meldžiamasi, kalbamasi. Populiari yra muzikos, dailės terapija, įvairios sveikatinimo paslaugos. Juk šiems ligoniams labai svarbi ne tik fizinė sveikata, bet ir emocinė būsena. Teikiamos ir apgyvendinimo paslaugos puikiai įrengtuose vienviečiuose ar dviviečiuose kambariuose, kurių iš viso yra 15. Centre nuolat dirba daug savanorių, geros valios žmonės aukoja lėšas, kad būtų galimybė samdyti specialistus, padedančius įveikti fizines ir dvasines ligas.

Po ekskursijos turėjome progą šalia centro esančioje Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pabendrauti su gerbiamu broliu pranciškonu Sigitu Benediktu Jurčiu. Pasivaikščioti po vienuolyną, apžiūrėti biblioteką, rožyną, be kurių nei vienas vienuolynas negali gyvuoti.

Dabar laukia kitas mūsų gražios moterų bendrystės žingsnis – labdaros koncertas ,,Padovanok man viltį…“Jei nesutrukdys epideminė situacija gruodžio 3 dieną visus geros valios žmones Šilutės Soroptimos klubas kvies į šį labdaros koncertą. Jo tikslas- surinkti kuo daugiau lėšų, padėsiančių draugijos ,,Viva femina“ narėms apsilankyti, pagyventi ir dvasiškai sustiprėti Šv.Pranciškaus onkologijos centre. Šios draugijos pirmininkė Dana Butkienė dėkodama už kelionę išreiškė viltį, kad daugiau moterų susidomės, kreipsis pagalbos.

Draugija suteikia išsamią informaciją apie Pagalbos onkologiniams ligoniams asociaciją, POLA kortelės teikiamas privilegijas.

Z. Merliūnas, Ž. Kurlianskas.

Prieš keletą dienų Lietuvoje nuaidėjo mokyklų skambučiai, kurie garsiai paskelbė, jog pagaliau prasidėjo nauji mokslo metai. Vieni šios dienos laukė su jauduliu, kiti – kupini susidomėjimo, o treti – mokyklinio šurmulio nepasiilgo visai. Ta proga nusprendėme pakalbinti du jauniausius Šilutės rajono savivaldybės tarybos narius apie tai, kaip jie prisimena savo mokyklos laikus.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Zigmantas Merliūnas ir Žygimantas Kurlianskas pasakoja, ko pasisėmė iš mokyklinio suolo šalia matematikos formulių bei lietuvių kalbos taisyklių.

Jūs abu esate kilę iš Švėkšnos miestelio. Papasakokite, kokias popamokines veiklas ten lankėte? Ar buvote aktyvūs moksleiviai?

Zigmantas: „Mokykloje buvau vienas iš tų, kuris stengėsi išbandyti visus galimus būrelius ir veiklas. Nežinau, ar tai lėmė, jog gyvenau mažame miestelyje ir ten nebuvo didelės pasiūlos, ar tiesiog kirbėjo noras išbandyti viską???? Tad užsiėmimų turėjau tikrai įvairių: nuo tų, kuriuos lankiau tik savaitę iki tų, kuriuos lankiau mokykloje ir net pratęsiau studijų metais. Būdamas pradinukas lankiau chorą, vokalinį ansamblį, akordeono klasę (pastarojoje išbuvau vos trijose pamokose…), vėliau atsirado tautiniai šokiai, lydėję mane iki pat mokyklos baigimo. Taip pat vyresnėse klasėse mano dėmesį patraukė lengvosios atletikos treniruotės ir mokinių tarybos veikla.“

Žygimantas: „Pirmoji mano „meilė“ buvo lengvoji atletika. Ją pradėjau lankyti dar antroje klasėje. Vėliau atsirado dailės būrelis, tautiniai šokiai. O vidurinėje mokykloje įsijungiau į mokinių klubo „Exit“ veiklas, taip pat šiek tiek teko prisiliesti prie mokinių savivaldos ir Lietuvos moksleivių sąjungos veiklos.“

Ar visas šias veiklas lankėte savo noru? Gal teko „pakariauti“ su tėvais, priešinantis kai kurioms veikloms?

Zigmantas: „Turbūt vieninteles akordeono pamokas lankiau dėl to, kad tuo metu to norėjo mano tėvai… Bet todėl ir išbuvau tik trijose pamokose. Nors dabar kartais gailiuosi, kad mečiau jį, nes tokie instrumentai šiais laikais įgyja savito žavesio.“

Žygimantas: „Nežinau, tai pliusas ar minusas, bet su noru ir motyvacija niekada neturėjau problemų. Tai ir tėvams karo paskelbti neteko, nes visada norėjau išbandyti naujus dalykus.“

Supratau, kad mokykloje abu tikrai buvote aktyvūs. Ar galėtumėte įvardinti, kurios iš jūsų minėtų veiklų davė daugiausiai patirties ir žinių? Kodėl?

Žygimantas: „Nemanau, jog čia būtų galima išskirti vieną veiklą. Sportiniai užsiėmimai ugdė discipliną, atkaklumą, kovingumą ir tuo pačiu garbingos kovos supratimą. Tautiniuose šokiuose, kaip juokaudavo mano šokių vadovė, tiesinome sporto sutraumuotas kojas. Nors iš tiesų, tai buvo turbūt patys geriausi laikai, nes su kolektyvo nariais tapome labai artimi. O kur dar tautiškumo ugdymas ir prisilietimas prie senolių papročių! Mokinių klubo veikloje galėjau atsiskleisti kaip organizatorius, kūrybininkas ir išbandyti savo oratorystės gebėjimus. Na, o su savivalda dar ir dabar turiu reikalų, tik jau ne mokinių, o rajono lygmeniu.“

Zigmantas: „Galiu pritarti kiekvienam Žygimanto teiginiui ir išvardinti tik dar daugiau pliusų!“

Kaip šios veiklos paveikė jūsų dabartinį gyvenimą? Kaip manote, ar būtų kas nors susiklostę kitaip, jei nebūtumėte buvę tokie aktyvūs popamokinėje veikloje?

Zigmantas: „Manau, kad tikrai viskas būtų buvę kitaip. Juk pirmiausia tautinis menas man davė nuostabią žmoną! Nes jeigu ne tautinis ansamblis, kurį lankėme kartu, vargu ar mūsų keliai būtų susikirtę. O veikla mokinių taryboje suformavo polinkį į politiką, kurios kartą paragavęs, kaip matote, negaliu sustoti iki šiol“.

Žygimantas: „Ko gero, tikrai viskas būtų susiklostę kitaip, nes šios veiklos suformavo charakterio savybes, išugdė pomėgius ir padėjo atrasti savo identitetą.“

Manau, kad būdami tokie aktyvūs popamokinių veiklų dalyviai, per eilę metų tikrai prikaupėte daugybę įsimintinų įvykių. Papasakokite apie juos plačiau.

Zigmantas: „Mokyklos laikais turbūt vienas įsimintiniausių įvykių buvo Lietuvos dainų šventės, kuriose teko dalyvauti su šokių kolektyvu „Saulė“. Taip pat ypač reikšmingomis tapo pergalės su mokyklos lengvosios atletikos komanda Lietuvos kaimo mokyklų čempionate. Ir galiausiai – dalyvavimas mokomajame Europos parlamente, kai nacionalinėje sesijoje tris dienas posėdžiavome Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose ir bandėme pagal tuometinį savo suvokimą spręsti Lietuvai aktualius klausimus. Paaugliui iš mažo miestelio tai buvo neapsakomas jausmas!“

Žygimantas: „Aš irgi esu išsaugojęs daugybę įvairiausių prisiminimų. Nuo pasirodymo metu užmirštų tautinio šokio žingsnelių iki prizinės vietos Lietuvos jaunučių čempionate trišuolio rungtyje. Visos tos veiklos suteikė labai platų spektrą emocijų.“

O ką pasakytumėte šia tema vaikams ir jaunimui, kurie dabar, būdami moksleiviais, nieko nelanko ir niekuo papildomai nenori užsiimti?

Zigmantas: „Eikite, bandykite ir dalyvaukite visur, kur įmanoma. Nes kol to neišbandei savo kailiu, tikrai nežinosi, ar tau patinka. Tikiu, kad mokykloje labai svarbu yra mokytis ir bendruosius, standartinius dalykus, bet iš savo patirties galiu paliudyti, jog popamokinė veikla kartis duoda daug daugiau negu pamokos.“

Žygimantas: „Nebijoti ir nedvejoti. Nes abejoja visi, tiesiog kiti tas savo abejones ir baimes peržengia. Juk blogiausia, kas gali nutikti – nepatiks užsiėmimas. Valio! Būsite išbandę ir nekils klausimų: „o kas jeigu?“ Pozityvioji tokio pabandymo pusė – užmegztos draugystės visam gyvenimui, istorijomis ir patirtimis džiaugsitės dar ilgai baigę mokyklą, o įgytų žinių bei įgūdžių bagažas pravers ateityje ir gal net padės atrasti savo kelią.“

www.silute.lt nuotr.

Šilutės rajono savivaldybės atstovai gegužės 3 dieną pasveikino dvi išskirtines daugiavaikes mamas. Tradiciškai kasmet prieš Motinos dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanoja daugiavaikes, daug vaikų išauginusias ir dorai juos išauklėjusias mamas. Šiemet iš Šilutės krašto jų išrinktos ir apdovanotos net dvi. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanotos Eglė Paulauskienė iš Lapynų (Saugų sen.) ir Ramutė Juraškienė iš Kažemėkų k. (Katyčių sen.).

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

E. Paulauskienė augina 4 dukras ir 2 sūnus. Moteris yra ne tik daugiavaikė mama, bet ir aktyvi bendruomenės narė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šilutės viltis“ pirmininkė, Traksėdžių bendruomenės pirmininkė, taip pat Lapynų kaimo bendruomenės narė.

R. Juraškienė gyvenimo apdovanota net 7 sūnumis ir 1 dukra. Moteris džiaugiasi, kad buvo įvertinta paties Prezidento ir atvykusios jos pasveikinti Savivaldybės atstovams rodė jai įteiktą ordino medalį. Dabar ši daugiavaikė mama džiaugiasi visų savo vaikų globa bei rūpesčiu, nuolat sulaukia jų svečiuose ir gali pasigirti turinti jau 9 vaikaičius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jau dvidešimt penkerius metus Indra Pranaitienė padeda nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiantiems vaikams. Viena skaudžiausių akimirkų – kai reikėjo gelbėti prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Veikli, energinga, empatiška Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyriaus patarėja Šilutėje dalijasi savo jautria darbo patirtimi.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

- Kodėl dirbate vaiko teisių apsaugos specialiste?

-Pasiūlymą dirbti šioje srityje gavau visiškai atsitiktinai. Tuo metu, o tai buvo prieš 25 metus, auginau sūnų ir dar negalvojau grįžti į darbo rinką. Kvietimas suintrigavo. Tuomet neįsivaizdavau, kokias funkcijas atlieka Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik supratau, kad kažkas apie vaikus. Kadangi auginau vos dvejų metų sūnelį, pamaniau – įgysiu naudingos patirties, sužinosiu, kaip jį auklėti, prižiūrėti. Štai praėjus tiek daug metų – kasdien vis dar įgyju tos patirties.

Skyriuje spėjau padirbėti keliose pozicijose, buvau vyriausioji specialistė, vedėja, šiuo metu esu patarėja. Išgyvenau savivaldos valdžių kaitas, sistemos pertvarką. Nesakau, kad visa tai, kas patirta, yra lengva, bet man tai – prasmingas darbas.

- Ar vaikai prieš dvidešimt, dešimt metų ir dabar labai skiriasi?

-Prieš tuos dvidešimt penkerius metus, man pradėjus dirbti, vaikų tiesiog nebuvo girdėti. Jie egzistavo dokumentuose. Visus sprendimus už vaikus priimdavo tėvai, globėjai, pedagogai, valstybės tarnautojai. Tuo metu galiojo suaugusiųjų viršenybės principas sprendimų dėl vaiko priėmime. Vaikai bijojo kalbėti, netikėjo, kad dėl jų išsakytos pozicijos kažkas gali pasikeisti, nežinojo, kur gali kreiptis, jei yra pažeidžiamos jų teisės.

Vaikas, kuris išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, nesutikti su suaugusiųjų sprendimais, buvo laikomas išsišokėliu, negerbiančiu suaugusiųjų. Jeigu paauglys – buvo nusidažęs plaukus ryškiai raudonai ar mėlynai -, įsivėręs auskarą į nosį, tai jis iš karto buvo tituluojamas linkusiu nusikalsti.

Labai džiaugiuosi, kad dabar mus supa motyvuoti, mokantys reikšti ir apginti savo nuomonę vaikai, aktyviai dalyvaujantys ugdymo įstaigų, savivaldos gyvenime, išreiškiantys save neformaliose jaunimo grupėse. Po truputėlį jie tapo laisvi ir pilnaverčiai mūsų valstybės gyventojai.

- Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją?

-Mūsų darbo specifika yra tokia, kad gali būti nustebintas ir sukrėstas kiekvieną minutę, tačiau mano atmintyje vis dar yra likę keli atvejai, kurių negaliu pamiršti. Karjeros pradžioje, apie 1995-1996 metus, dar gyvavo vadinamosios internatinės mokyklos. Vykome į tokią mokyklą dėl galimo pedagogų smurto prieš vaikus. Mus pasitiko visi vienodai aprengti ir vienodai, labai trumpai apkirpti vaikai. Jei mergaitės nebūtų segėjusios sijonukų, nebūtume atskyrę, kur yra berniukai, o kur – mergaitės. Negana to, tuometinis mokyklos direktorius su pasididžiavimu pasakojo apie taikomą prevencinę priemonę vaikams, kurie nesilaiko mokinių vidaus tvarkos taisyklių. Ten buvo įprasta, kad vienas iš vaikų kitą – „nusikaltėlį“ auklėja diržu, o visi likę stovi aplinkui ir skaičiuoja kirčius. Negalėjau suvokti, kad taip gali vykti mūsų šalyje.

Taip pat nuolat atsimenu tvarte rastą prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti.

Nepamiršiu ir 1998 metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė 500 litų. Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Prie Skyriaus rikiavosi milžiniškos eilės tėvų su vaikais, kurie norėjo juos „perrašyti“ seneliams, kitiems giminaičiams. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais.

Vos prieš keletą metų, su kolegomis sprendžiant, kokią pagalbą galėtume suteikti vienišai mamai su trimis vaikais, staiga tapome visų jos trijų vaikų „mamomis“. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą su draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę. Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis. Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse…

- O ar skausmo ašaras šiame darbe dažnai keičia džiugesys?

-Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas. Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

- Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo su vaikais?

-Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi – dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę – apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Petterson knyga „Siuzanos dienoraštis Nikolui“, kurioje radau puikią mintį, jog žmogus gyvenime nuolat žongliruoja 5 kamuoliukais, tai yra – darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks. Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja. Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo.

Geriausia atsipalaidavimo priemonė man – buvimas su šeima. Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę – skaitau.

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus.

Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms.

- Ką norėtumėte pasakyti, jei žinotumėte, kad Jus išgirs kiekvienas vaikų turintis žmogus?

-Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant. Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų. Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo.

Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.

www.silute.lt nuotr.

Neeilinė, ypatinga ir išskirtinė šventė spalio 16-ąją aplankė Kostę Serapinienę iš Švėkšnos. Pasipuošusi plačia šypsena ir spindinčiomis akimis senjorė pasitiko savo 100-ąjį jubiliejų. Išskirtinio gimtadienio proga sveikinimus K. Serapinienei tarė Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.

Nors dabar jubiliatė džiaugiasi oria ir laiminga senatve, tačiau gyvenimas jos nelepino.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Būdama vos ketverių neteko mamos, o sulaukusi 12 metų – ir tėčio. Vis dėlto ji džiaugėsi, kad galėjo augti su ja mylinčia pamote.

Būdama 19 metų sukūrė savo šeimą. Susilaukė trijų vaikų – Marytės, Aldonos ir Alfonso. Dabar jos šeima dar gausesnė. Savo dėmesį, meilę bei rūpestį dovanoja 5 anūkai, 7 proanūkiai ir 5 proproanūkiai.

www.silute.lt nuotr.

Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis bei Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus iškilmingos apdovanojimų ceremonijos metu garbingą apdovanojimą įteikė pirmajam Šilutės miesto merui Antanui Krušnauskui. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje rugpjūčio 15-ąją A. Krušnauskui suteiktas Šilutės miesto Garbės piliečio vardas.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Įteikdamas apdovanojimą Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis kalbėjo: „Man be galo malonu įteikti šį apdovanojimą kaip savivaldybės merui pirmajam mūsų mylimo miesto Šilutės merui. Didžiuojuosi galėdamas šiandien paspausti ranką pirmajam Šilutės merui, pirmajam, užmezgusiam bendradarbiavimą tarp Šilutės ir užsienio valstybių, pirmajam, pradėjusiam globoti visuomenines organizacijas. Jūs šio titulo nusipelnėte savo didžiais darbais, sumanymais, idėjomis ir drąsa“.

Apie Antaną Krušnauską

Šilutės miesto Garbės piliečio vardas suteiktas Antanui Krušnauskui – pirmajam Šilutės miesto merui (1990–1995), dvi kadencijas buvusiam rajono Tarybos nariu, gerais darbais rėmusiam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėją. 1988 m. rugpjūčio 25 d. šilutiškių visuotiniame susirinkime išrinktas į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šilutės iniciatyvinę grupę, jis buvo tarp 11 pačių aktyviausių laikinosios sąjūdžio iniciatyvinės tarybos narių. Būdamas miesto meru inicijavo Šilutės ir Emericho miestų bendradarbiavimo sutarties pasirašymą, davusį Šilutės miestui didelę ekonominę naudą (per 10 humanitarinės pagalbos krovinių), ypač svarbią pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Ekonominius saitus lydėjo nuolat stiprėjantys kultūriniai ryšiai tarp mokyklų, meno kolektyvų, medikų, politikų, sportininkų bei atskirų piliečių ir tai tęsiasi iki šiol. A. Krušnauskas Šilutės – Emericho miestų bendradarbiavimo draugijos nariu (daugelį metų buvo draugijos valdybos nariu) yra nuo pat jos įkūrimo 1990 m. Per savo darbo Šilutės meru metus A. Krušnauskas pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Švedijos Ljungby, Danijos Nakskovo, Moldovos Kaušanų miestų merais. Bendraudamas su miestų partnerių merais sėmėsi politinės, ūkinės patirties ir tai leido jam svariai prisidėti prie savivaldos įstatymų pagrindų kūrimo. A. Krušnauskas, būdamas meru, taip pat rėmė aktyviai besikuriančias Nepriklausomos Lietuvos visuomenines organizacijas. Ypač daug jo dėmesio sulaukė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės skyrius rūpindamasis nepriklausomybės ir rezistencinės kovos, Macikų koncentracijos lagerio ir kitų nusikalstamo sovietinio režimo vietų pažymėjimu ir aukų pagerbimu statant Šv. Kryžius, pritvirtinant prie pastatų atminties lenteles.

Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos nuotr.

Palinkėkime šilutiškiui ugniagesiui gelbėtojui Rokui Radzvilavičiui saugios ugnies, laisvės kurti ir… palankaus vėjo!

Tiesą sakant, juk retas ryžtųsi statyti laivą, o Rokas to ėmėsi. Ir jam pavyko! Jo laivas dabar smagiai sau plazdena savo rėjine bure, praneša Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba savo feisbuko paskyroje.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Iš tiesų, ugniagesiai gelbėtojai – išradingi ir kūrybingi žmonės. Ir ne tik darbe, kuriame kartais per sekundę kitą tenka priimti lemtingą sprendimą, gelbstint gyvybes, bet ir kasdieniame gyvenime. Gaisrus Rokas gesina jau dešimtį metų.

„Nesigailiu, kad pasirinkau šį darbą. Jis išmokė visada siekti tikslo ir ieškoti išeities“, – sako Rokas.

Trumpai tariant, dirbti ugniagesiu jam – tai gyventi su ugnele. Bet ne ta, kuri naikina, o ta, kuri teikia laisvę kurti.

Optimizmo ir ryžto Rokui skolintis nereikia. Ir ne tik ugnį jis moka tramdyti ar gelbėjimo darbus atlikti. Pasikinkęs palankų vėją, jis dažnai leidžiasi valtimi ar laivu, kurį neseniai pats pasidarė, vandens keliais, tai upe, tai per Kuršių marias.

Suręsti žvejybinę valtį ar laivą nėra paprasta. Beje, meistrauti išmoko dirbdamas laisvu nuo darbo metu statybose. Bedengiant stogus, sako, kad ir medis prie rankų lipte prilipo. Taip iš pradžių radosi pirmoji valtis, paskui vadinamasis barkasas, po to dar viena valtis, o tada, talkinamas jaunesnio brolio Gyčio, ėmėsi ir laivo. Ne bet kokio, o tokio, kuris buvo rastas Merkinėje. Statė jį žiūrėdamas į brėžinį. Prisipažįsta, kad ręsdamas laivą buvo priverstas mokytis net matematikos, kurios manė, kad gal ir niekada neprireiks. Pasirodo, prireikė. Ir ne tik jos, bet ir daug darbo.

Statyti laivą su broliu juodu pradėjo pernai gegužės 20-ąją, o į vandenį nuleido liepos 18-ąją.

Prie laivo pralėkdavo visas laisvalaikis. Valandų neskaičiavo, dirbdavo iki išnaktų. Teko skubėti, nes turėjo tikslą dalyvauti su juo Jūros šventėje ir Dangės flotilijoje.

Darbo buvo į valias, bet 12 metrų ilgio, 3 metrų pločio, 8 metrų stiebą turintis laivas jau smagiai plazdena savo rėjine bure.

Laivą Rokas pavadino Jūratės vardu. Beje, tai dovana kūdikio besilaukiančiai jo žmonai Jūratei.

Turi Rokas ir daugiau planų. Labai norėtų dalyvauti Lenkijoje vykstančiame Vyslos laivų festivalyje. Jau nekalbant apie Šilutėje tradiciškai rugsėjo mėnesį rengiamą žuvienės virimo čempionatą. Be to, norėtų kada nors ir su pirmosios pamainos ugniagesiais gelbėtojais leistis į kelionę, tik vis su tuo laiku striuka.

Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inf.

D. Laukevičiaus nuotr.

Rusniškis Domantas Laukevičius, jūrine baidare įveikęs per 150 kilometrų, bet taip ir nepasiekęs užsibrėžto tikslo, grįžta namo sausumos keliais.

Savaitgalį startavęs šiaurės Danijoje, Domantas tris dienas galynėjosi su Baltijos bangomis. Tačiau sėkmingai pradėtą rusniškio žygį į Lietuvą nutraukė rankos piršte atsivėrusi žaizda.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Medikai jam leido rinktis: arba nutraukti irklavimą ir gydytis, arba plaukti toliau ir rizikuoti savo sveikata, mat per sunkiai gyjančią žaizdą lengvai gali įsimesti infekcija.

Domantas priėmė išmintingą, bet, kaip pats rašo savo feisbuko paskyroje, širdžiai skaudų sprendimą.

Jis atsiprašo visų, kuriuos galbūt nuvylė, ir dėkoja už palaikymą bei supratimą.

„Bet irklai nebus visam sudėti“, – žada Domantas.

To jam ir linkime.

Domantas. Dieną prieš kelionę į Daniją. (Oresto Lidžiaus nuotr.)

Rusniškio ekstremalo laukia nauja akistata su Baltijos jūra.

Šiandien ketvirtadienis, liepos 16-oji.
Rusniškis Domantas Laukevičius jau kelyje į Daniją.
Jau šį savaitgalį jis planuoja dar kartą susigrumti su Baltijos bangomis – savo jūrine baidare „Žaibas“ jis vienui vienas plauks į Lietuvą.

Skaityti toliau

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Iš šiaurės Danijos į Klaipėdą.
Apie 1 300 kilometrų jūra palei Danijos, Vokietijos, Lenkijos ir Kaliningrado srities krantus.
Po kelias dešimtis kilometrų per dieną.
Ir taip iki rugsėjo pradžios.
Ne kiekvienas tam ryžtųsi.
Nedaug tokių Lietuvoje ir sutiktum.
Būtent tai Domantą ir „veža“.
Na, dar noras išbandyti save.
Vėl ir vėl…

Palankaus vėjo tau, Domantai!
Stebėsime, kaip tau sekasi, ir lauksime sugrįžtančio.