Organizatorių nuotr.Ką tik baigėsi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos jau 14 kartą organizuotas žmonių su negalia maratonas „Nugalėk save“, kuriame neįgalieji rankomis varomais vežimėliais su specialiais priedais -varytuvais, o lydintieji – dviračiais per 4 dienas nuvažiavo 160 km – 30-50 km per dieną.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Maratonas – tai iššūkis žmonėms su negalia. Daliai žmonių jau vien tik mintis, kad keletą dienų teks nakvoti palapinėje ar vietoj dušo – nusiprausti iš ežero pasemtu vandeniu, sukelia diskomforto jausmą. O ką jau kalbėti apie per dieną nuvažiuotas dešimtis kilometrų, nepaisant kaitinančios saulės ar pliaupiančio lietaus. Tačiau sveikas užsispyrimas, noras pažinti savo galimybes, įveikti sunkumus ir džiūgauti pasiekus tikslą – daug svarbesnis už laikinus nepatogumus.
Maratonas startavo nuo Pagramančio regioninio parko lankytojų centro (Ringių k., Tauragės raj.), o finišavo Nepriklausomybės aikštėje Šilalėje. Maratono dalyviai lankė įvairius kultūros, turizmo, kultūros paveldo objektus, aiškinosi, ko trūksta, kad aplinka būtų prieinama visiems, susitiko su vietos bendruomenėmis, žmonėmis su negalia, jaunimu.
Maratono organizatorė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė džiaugėsi, kad šiemet prie renginio visokeriopai prisijungė Tauragės ratukų sąjunga, vadovaujama Eugenijaus Abromo, kurios nariai ne tik padėjo rengiantis maršrutui, tačiau ir ištisas atkarpas lydėjo maratono dalyvius, aprodė savo miestą ir visaip kitaip rūpinosi dalyviais. Neišdildomus įspūdžius neįgaliesiems padovanojo ir Tauragės pilotų klubas, leidęs dalyviams paskraidyti ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis, o Šilalės krašto neįgaliųjų sąjunga su kolegomis iš kitų organizacijų bei Šilalės rajono savivaldybe surengė puikią dalyvių sutikimo šventę.
Vienas iš maratono tikslų – leisti neįgaliesiems patirti neišdildomų įspūdžių, parodyti jų galimybes. Kiekvienais metais maratone dalyvauja veteranų branduolys kartu patyrusių šalta ir karšta, tačiau kasmet prisijungia naujų dalyvių, įsitikinančių, kad ir žmonės neįgaliųjų vežimėliuose gali keliauti. Būtent tai, kad neįgalieji jau seniai išėjo iš namų, dirba, mokosi, o taip pat ir keliauja, ir nori parodyti Ginta Žemaitaitytė. „Lietuvoje dar gajus stereotipas, kad, jei žmogus neįgalus, jis nieko nedaro, o tik guli lovoje, – sako stuburo traumą patyrusi ir dėl to judanti neįgaliųjų vežimėliu moteris. – Tačiau jau seniai taip nėra. Neįgalieji keliauja, ir keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir po kitas pasaulio šalis. Aplanko ne tik įvairius Europos regionus, bet ir Amerikos, Azijos ir net Afrikos žemynus. Kartais neįgalieji labiau renkasi kitas šalis nei Lietuvą būtent dėl geriau pritaikytos aplinkos.“
Būdama šalies patriotė Ginta siekia, kad jos likimo draugai galėtų mėgautis ir kelionėmis mūsų šalyje. Todėl dar vienas maratono tikslas – aplankyti įvairius objektus ir pažiūrėti, ar aplinka draugiška visiems. Ginta sako, kad šį kartą skersai išilgai apvažinėjo Tauragę. Miestas gražus, įdomus, turintis ką parodyti turistams, tačiau jo objektai nėra pritaikyti neįgaliesiems. Dar prieš kelionę Ginta sužinojo, kad Tauragė – vienas iš tų miestų, kur nėra objektų, kuriuos neįgalieji galėtų aplankyti savarankiškai. Maratono dalyvius nuliūdino ir tai, kad visame mieste nėra nė vienos kavinės, kurioje galėtų apsilankyti neįgalieji – į visas kavines yra slenksčiai arba laipteliai, neįveikiami žmonėms rateliuose. O neįgaliųjų Tauragėje tikrai yra. Vien šiame maratone dalyvavo 7 tauragiškiai, judantys elektriniais neįgaliųjų vežimėliais. Lygiai taip pat mieste nėra nė vieno pritaikyto viešojo tualeto. Taigi, turistauti tokiame mieste, kur negali nei pavalgyti, nei pernakvoti, nei į muziejų užeiti, sunkoka.
Ginta pasakoja ir apie Lietuvos metų medžiu 2017 m. išrinktą Raganų eglę, augančią Pagėgių savivaldybėje, netoli Vilkyškių miestelio. Lankant šią eglę, maratono dalyviams teko patirti ne itin malonius įspūdžius. Važiuojant vežimėliais siauru taku ir pakeliui sutikus šeimas su kūdikiais vežimėliuose, nebūdavo galima prasilenkti. Norint pravažiuoti, vaikiškus vežimėlius reikėdavo nukelti nuo tako į šalia augančius krūmokšnius. „To būti neturėtų“, – įsitikinusi Ginta, sakydama, kad tokių situacijų nebūtų, jeigu take būtų įrengti praplatėjimai, leidžiantys saugiai prasilenkti.
Kol Lietuvoje į prieinamumą visiems bus kreipiamas netinkamas dėmesys, tol neįgalieji mieliau rinksis Vakarų Europos ir ypač Skandinavijos miestus ar gamtos objektus, nes ten daug dažniau pagalvota apie įvairias negalias – judėjimo, regos, klausos – turinčius žmones.
„Mes norime parodyti, kad, jei aplinka – viešbučiai, kavinės, turistiniai maršrutai – bus pritaikyti patiems silpniausiems, šiuo atveju neįgaliems žmonėms, jie bus daug komfortiškesni ir sveikiesiems, nekalbant apie pagyvenusius žmones, šeimas su mažais vaikais ar žmones su krepšiais ant ratukų“, – sako Ginta, tikėdama, kad ir į Lietuvą ateis tokie laikai, kai nuolydžiai į įvairius objektus, platesnės durys ar erdvesni tualetai bus savaime suprantami.
