Sekite m?s? naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Vasara: trise baidarėmis, arba kai garnys kelią į marias rodo (nuotr.)

Publikuota: 2018 birželio 04 Kategorija: Gyvenimas, Įvairenybės

Oresto Lidžiaus nuotr.Oresto Lidžiaus nuotr.

Trumpai (o gal ir ne) apie tai, kaip atidarėme vasaros sezoną.

Buvo šeštadienis, antroji kalendorinės vasaros diena.
Saulė kaitino be gailesčio.
Galvoje iš pat ryto sukosi mintis: šokti į baidarę ir – į marias.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Po pietų taip ir padarėme.
Paskambinau į „Pakalnės vingį“.
Laisvų baidarių dar buvo, todėl susiruošėme ir – į Rusnę.
Pasiirstyti baidarėmis išsiruošėme trise.
Trise ir grįžome, patyrę daug įspūdžių.
Krašte, kur vanduo kuria gyvenimą, kitaip ir negali būti.
Šįkart pernelyg nesivarginome.
Dar namuose nusprendėme, kad irkluosime tik iki Kuršių marių, ten išsimaudysime ir trauksime atgal.
Tačiau tokio vaizdo, kokį išvydome pasiekę Rusnaitės upės žiotis, tikrai nesitikėjome.
Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Taigi, sulipome į baidares ir leidomės žemyn upe.
Pakrantės nendrynai lengvai siūbavo nuo vėjo ir paukščių klegesio.
Meškeriotojai, patogiai įsitaisę ant kranto, – nei žvyno jiems, nei uodegos!
Tik staiga nuo pakrantės pakilo pilkasis garnys.
Suplasnojo ir, tarsi rodydamas mums kelią į Kuršių marias, nuskrido tolyn, už upės vingio.
Mes – jam iš paskos.
Garnys jau buvo nutūpęs priešingame upės krante.
Bet vos tik mus pamatė, jis vėl pakilo į orą ir nuplasnojo už kito upės vingio.
Ir taip kaskart, kai tik priartėdavome prie jo.
Pakeliui sutikome baidarininkų, jau grįžtančių iš marių.
-Ar marios vietoje?! – pasiteiravau.
-Dar neišdžiūvo! – atsiliepė tie.
„Ir ačiū Dievui“, – tariau sau mintyse.
Bet štai prieš akis atsivėrė vandens platybės.
Dar vienas kitas yris irklais, ir…
Dešinėje ir į kairėje, kiek akys užmato, – salos salelės.
Sala už salos, sala prie salos – taip nusekusių marių seniai neteko matyti.
Vienoje pusėje žvilgsnis siekė boluojančius vandens paukščių siluetus.
Kitoje kliuvo už smėlio nelaisvėn patekusių medžių kamienų.
Nežemiškas vaizdas – emocijos tikros.
Išvaikščiojome ne vieną salą.
Iš vienos į kitą žingsniavome tik kojas sušlapdami.
Baidarių prireikė tik tuomet, kai sugalvojome kirsti laivų kelią.
Tiesą sakant, ir tas dabar ne visiems laivams lengvai įveikiamas.
Vienas toks, atplaukęs iš salos gilumos, veltui bandė išplaukti į marias.
Jis ilgai malėsi Rusnaitės upės žiotyse, keldamas į paviršių dugno smėlį, bet galiausiai ten ir nuleido inkarą.
Iš laivo į vandenį pabiro žmonės.
Mes tuo metu jau yrėmės atgal į Rusnės salą.
Netrukus pakrantėje išvydome pilkojo garnio siluetą.
Kai priartėjome, jis pakilo ir nuplasnojo tolyn, už upės vingio…

Taip mes atidarėme vasaros sezoną.
Ačiū Daivai ir Raimondui Plikšniams, sodybos „Pakalnės vingis“ šeimininkams.

Orestas

15 kadrų

Rašyti komentarą