Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Žagatpurviuose gyvena laimingi žmonės

Publikuota: 2014 rugpjūčio 20 Kategorija: Aktualijos, Iš'spaudos

E. Šuldiakovas iškaldino prūsų karį, kuris gražiai prigijo sodyboje. (Eimanto Chachlovo, ve.lt, nuotr.)E. Šuldiakovas iškaldino prūsų karį, kuris gražiai prigijo sodyboje. (Eimanto Chachlovo, ve.lt, nuotr.)

Žagatpurviuose (Šilutės raj.) gyvena apie 20 žmonių, tačiau kaimas turi savo metraštininką, restauratorių, vyndarį ir aiškiaregį. Ir keletą išlikusių istorinių pastatų – 1912 metais įsteigtą Vokietijos imperijos muitinę, pasieniečių kareivines, vienintelius Lietuvoje veikusius namus, skirtus perauklėti laisvo elgesio moterims.

Naują namą kaime statosi Eugenijus Šuldiakovas – dailidė, dailininkas, užsimojęs atkurti ir išsaugoti senąjį Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą – kaltinius lietinius kryžius. Jis didžiuojasi, kad gyvena itin sename, kuršių įkurtame Lamatos žemės kaime; Szagatpurwen minimas prūsiškuose dokumentuose nuo 1673 m., o jo pavadinimas latvių-kuršių kalba reiškia “žagata” – šarka, “purvs” – pelkė. Prieš II pasaulinį karą čia buvo bent pusšimtis sodybų.

“Sugyvenu su kaimynais Tarvydais, kartu švenčiame ir talkas rengiame. Plaškiuose yra įstabaus grožio mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1897 metais, tuo laiku kainavusi 74 tūkstančius markių, mūsų pinigais – apie 12 milijonų, kuriuos surinko vietinė bendruomenė, nes kaimas anuomet buvo pasiturintis.

Pro šalį teka Gegė, ten plaukiojo garlaiviai į Nemuną, link Tilžės, į marias, į Klaipėdą. Dabar ten likę 150 žmonių, tebėra senas akmenimis grįstas kelias, o ta bažnyčia, sovietmečiu buvusi paversta grūdų sandėliu, atrodo apgailėtinai. Vienas žinomas veikėjas, kurį nuolat lydi skandalai, nusiardė glazūruotų čerpių bažnyčios stogą ir uždėjo šiferinį. Neliko didelės varpinės su kryžiumi ir dviem varpais, kurių vienas svėrė beveik 2 tonas”, – pasakojo entuziastingasis Eugenijus.

Vyras yra sukrėstas, kad šiame krašte visos bažnyčios sutvarkytos, veikiančios, išskyrus Plaškių, tad buria žmones tvarkyti pastatą – iš pašaukimo ir meilės, pagarbos istorijai. Pasak Eugenijaus, valdininkai pritaria, jog bažnyčią reikia sutvarkyti, ir planuoja tai padaryti 2016- 2020 metais, tačiau jeigu praeis tiek laiko, žiemą jos stogas neatlaikys, o tada remontas bus dar brangesnis.

“Mano idėja – paskelbti apie bažnyčią visai Lietuvai, kad žmonės, įmonės, visi norintieji prisidėtų prie stogo uždengimo. Mes dabar dirbame prie šventoriaus, su kalviu Dariumi Viliumi, nusipelniusiu šiam kraštui darbais, stogastulpių pastačiusiu, sutvarkėme kryžių, tvorelę, pasodinom gėlių iš medelyno”, – sakė Eugenijus.

Atmintis gyva

Aprašęs Žagatpurvių kapines, meistras sako, jog, anot kaimo senbuvės Elenos, jos minimos nuo 1792 metų. Jos buvo visiškai apleistos, Eugenijus ėmėsi jas tvarkyti. Kapinaitės buvo pakeltos, kad vanduo neišplautų, ir sudėtas akmenų šlaitas.

“Kai pirmą kartą atėjau, šlaito akmenys buvo užnešti metų metais susikaupusių lapų, trūnėsių, puvinio. Atkasiau visą šlaitą, padariau laiptus, restauravau pagrindinį įėjimą, gavau ąžuolo, darysiu vartelius. Suvirinau 3 kryžius, epitafinės lentelės sudaužytos. Nepriklausomybės metais iš kapinių buvo daug kas bedieviškai išvogta”, – sakė Eugenijus apie kapinaites, kuriose palaidoti vokiečiai ir lietuvininkai, tai liudija pavardės antkapiuose: Matilda Hes, Marija Matjošius, Marlene Nopens, Martin Grazst… Kai kurie palaidoti XVIII a. pradžioje, prasiautus marui, kai šiame krašte išmirė du trečdaliai gyventojų.

“Kur čia grožis ir prasmė – atkurti kapines. Nežinodami savo istorijos, neišsaugosime identiteto. Lankėsi čia istorikai, surinko duomenis į žinyną. Vienas antkapis išsiskiria iš kitų – gal čia palaidotas kunigas”, – spėliojo restauruotojas.

Į kapines dažnai užklysta karvės parupšnoti augalų dideliais lapais, tad statyti nors tinklinę tvorą neišvengiama.

Regėjimai keičia būseną

Eugenijus domisi metafiziniais dalykais, galvoja vesti meno terapijos užsiėmimus Inkaklių kultūros centre, kur jau rengia vaikams dziudo treniruotes. Vaikai tapys drobes. O šį birželį Eugenijus savo sodyboje buvo įkurdinęs vaikus, šie stovyklavo, lakstė per degančias žarijas, ant laužo virė sriubą ir, žinoma, tvarkė kapinaites.

“Aš tiesiog toks gimiau: vaikystėje matydavau dalykus, kurių kiti nepastebėdavo. Tarsi matau neapčiuopiamą knygą, vadinamąją dieviškąją matricą, iš kurios žodžius, žinias perkeliu į regimą pasaulį, panašiai, lyg versčiau hieroglifus. Įeinu į transą, susikaupiu ir gilinuosi, tarkime, kaip atrodo ramybė, kad galėčiau ją išreikšti ženklais, piešiu simbolius. Žmonės gauna galimybę prisiartinti per tuos ženklus prie geresnės būsenos – tai kaip bilietas į teatrą.

Pasaulis nėra vien tai, ką mes regime, yra daug didesnių dalykų, kai susimąstai, ar iš tikrųjų esi laimingas gyvendamas savo gyvenimą. Suteikiu galimybę pabūti žmogui tokios būsenos, kokios turėtų būti nuolatos. Kiekvienas nusipelnėme gyventi šviesoje, nuostabiai”, – sakė E. Šuldiakovas, patikinęs, kad žmonės pasveiksta nuo ligų, veikiami, įtraukiami jo paveikslų, savaip pašalinančių sielos apnašas bei svetimkūnius, žaizdas.

Šiuo metu vyras rašo knygą apie Virkytus – pagal Johano Zembrickio Mažosios Lietuvos istoriją, pritaikydamas ją eiliniam skaitytojui, ir naudojasi Berlyno bibliotekos archyvų tinklalapiu. Ir daro skulptūrą rašytojui Jonui Užpurviui, kurio vaikystė praėjo Virkytuose.

“Buvęs mokytojas Užpurvis mokėjo ne vieną kalbą, išleido poemą “Baltųjų vergų turgus”, bet įdomiausia, kad tas žmogus vienintelis išsaugojo prieškarinės Saugų tarmės žodžius, net turi įrašęs kasetę, kaip ji gryna skambėjo. Statysiu jam paminklą prie kelio Virkytuose”, – sakė pokalbininkas.

Ateityje jis ketina parengti projektą europinei paramai gauti, kad pastatytų vėjo malūną – lentpjūvę, kurių kaime prieškariu buvo du, o prieš 200 metų stūgsojo aibė malūnų. Lentpjūvėje pagal senąsias Mažosios Lietuvos tradicijas kraštiečiai gamintų autentiškus lėkius – medinius arkliukus sodyboms, ir puošnias vėjalentes su ornamentu, saugančias, kad vėjai nenuplėštų stogo.

Žemės rojus

Užsukome į jaukią Eugenijaus geriausių draugų, ūkininkų Dalios ir Petro Tarvydų sodybą. Šiedu augina 4 vaikus: Juliją, Justę, Juditą ir Jurą. Judita ne tik lanko dziudo, mėgsta dainuoti ir gražiai piešia. Pernai rudenį mergaitė dalyvavo tarptautiniame piešinių konkurse “Nyderlandai – mano svajonių šalis”, ir laimėjo I vietą. Geriausi piešiniai sudėti į kalendorių, o Judita su klasės draugais buvo pakviesta paviešėti olandų karo laive, atplaukiusiame į Klaipėdą.

“Augusi kaime ir pažinusi visokius darbus, sakiau – niekada gyvenime nebegyvensiu kaime, įgijau virėjos-kulinarės specialybę, turėjau butą Šilutėje, bet kai ištekėjau, apsigyvenau vienkiemyje. Vyras namą pats pastatė, turime pieno ūkį, pasitaiko ir tos rutinos, bet vaikai neleidžia apkerpėti, visiems reikia meilės ir rūpesčio”, – sakė Dalia, su vyru prižiūrinti 35 melžiamas karves, o iš viso jų yra apie 60.

“Pradėjome nuo vienos karvės, antros, taupėme tą tūkstantį ir pirkome trečią, paskolų niekada neėmėme, tad esame laisvi, didžiosios mergaitės pargina gyvulius į fermą, pagirdo, bet ir mažieji turi savo darbus. Apie 500 litrų pieno per parą duoda karvės, paima jį “Žemaitijos pienas”, gyvenam ir nesiskundžiam. Mes geriame natūralų pieną, pasidarome varškės, kepu pyragus. Jokių išeiginių dienų, bet stengiamės neužsidaryti savo kiaute”, – sakė sutuoktiniai, ilgai vienas kito ieškoję ir krūvon suėję, kai jau buvo brandaus amžiaus. Jie pritartų minčiai: jeigu savame žmoguje matai negerą savybę, tai gal ir pats ją turi.

Ūkininkas Petras moka susiremontuoti techniką, ir juokiasi, kai paklausiu, ar žino, ką reiškia sąvoka “depresija”. Geriausias vaistas nuo jos yra darbas.

“Dejuoja tokio būdo žmonės, kurie nenori dirbti. Manau, kad vaikai neišsilakstys, tikiuosi, kad nors vienas liks gyventi su mumis. Jie augo pas uošvius viename kambarėlyje su virtuve, kol vyras namą statė, lipdė kaip tos kregždės”, – sakė Dalia. Ji tiki, jog kaimas augs, atsigaus, nes yra Žagatpurviuose taurių žmonių.

Ivona Žiemytė, “Vakarų ekspresas”

Rašyti komentarą