Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
Karantiną Termeze – tokį, koks jis išliko Stasio prisiminimuose, – būtų galima sulyginti jeigu ne su pačiu pragaru, tai bent jau su skaistykla. Mat ten tai jau tikrai mokėjo išmušti iš jauno žmogaus kūno gyvenimo džiaugsmą, o pradinio karinio parengimo kursą vargu ar būtų galima prilyginti šauktinių fiziniam, psichologiniam ir taktiniam parengimui akistatai su gudriu priešu svetimoje žemėje.
Priešingai, atrodė, kad ten žmonės metodiškai ruošiami lėtai mirčiai.
Karantine mokymo kursas buvo parengtas taip išmintingai, kad po savaitės kitos teorinių ir praktinių užsiėmimų pulke Termeze ir už šio uždaro karinio miesto esančiuose pratybų laukuose – poligone tarybinės armijos šauktiniui norėdavosi kuo greičiau ištrūkti į kalnų mokymo centrą Šerabade, o ten po savaitės karstymosi ir taktinių užsiėmimų kalnuose – pratybos kartais vykdavo ištisomis paromis – nejučiomis imdavai ilgėtis palyginti patogaus gyvenimo Termezo kareivinėse ir pokaičio miego atmerktomis akimis teorinio parengimo klasėje.
Stasiui labiausiai įsiminė gyvenimas Šerabado kalnų mokymo centre. Dėl veiklos įvairovės, atskiestos masinio viduriavimo nuo kopūstų, kartais pagardinto prėska žuvimi, valgymo tris kartus per dieną. Mat kitokio maisto – visų taip mėgstamos konservuotos košės su mėsa galėjai tikėtis tik per ilgalaikius žygius į kalnus, kai nebūdavo galimybės grįžti į kalnų mokymo centro valgyklą.
Taigi nuo tų kopūstų – kad juos kur bala – ne vienas jaunikaitis su kerziniais auliniais metė svorį ne dienomis, bet valandomis. Šis priverstinio organizmo išvalymo procesas dažnai suaktyvėdavo naktį, po sočios vakarienės, todėl retas kuris ištverdavo iki ryto neišbėgęs į lauką.
Bet argi bėgsi kelis šimtus metrų į kalną, kur buvo pastatyta kalnų mokymo centro išvietė, kai reikalas taip spaudžia – dar į kelnes prikrausi. Tai visi ir suko čia pat, už kareivine vadinamo medinio barako, ir – su palengvėjimu!..
Tokiomis naktimis svarbiausia būdavo būti apdairiam, kad skuosdamas nuleistomis kelnėmis neužlėktum ant kito nelaimėlio likimo brolio anksčiau palikto „blyno“.
Taip ir šokinėdavo kareivėliai iš lovų vienas po kito visą naktį, kad dažnai ryte už kareivinės būdavo sunku rasti švarią vietą kojai pastatyti: kur pažiūri – vieni „blynai“, tarsi didelė karvių banda būtų ganiusis visą savaitę.
Todėl po mankštos ir rytinio tualeto visi draugiškai imdavo į rankas savo išminuotojų kastuvus ir, kol nepasirodė būrio vadas, – bėgte slėpti po smėliu naktinio vargo vaisių.
Bet jeigu kuriam dar nuskildavo gauti saldinto sutirštinto pieno ir meduolių – tokia laimė tekdavo tik tiems, kuriems patikėdavo iškrauti į karininkų valgyklą atvežtas maisto prekes, – tokiems pati žmogiškoji prigimtis užtaisydavo tokį svorio metimo kursą, kad jie tūpdavo nuleistomis kelnėmis nesirinkdami nei laiko, nei vietos.
Labiausiai tai išryškėdavo per 6 kilometrų kroso bėgimus laikui – 3 km įkalnėn ir tiek pat atgal – su visa ekipuote ir dar pilna akmenų kuprine ant pečių.
Būdavo, išrikiuos žygio koloną po keturis eilėje ir – pirmyn. Tačiau dar nė neįpusėjus distancijai į vieną pusę, žiūrėk, vienas kareivėlis jau atsiskiria nuo kolonos ir – strikt į pakelės griovį: kelnes – žemyn, greitai „driokst“ ir, nespėjęs susitvarkyti, – atgal į bėgančiųjų būrį. Kai tik tas grįžta į rikiuote, kitas šoka į pakelę, ir taip toliau – kaip kokiame estafetės žaidime. Ir vis paskubomis. Kad tik neatsiliktų nuo kitų ir visam būriui dienos nesugadintų, – mat jeigu nors vienas per nustatytą laiką nespėdavo pasiekti finišo, visam būriui tekdavo iš naujo vykdyti bėgimo normatyvą. O to tai jau tikrai niekas nepageidaudavo, nes ir tų 6 kilometrų visiems būdavo per akis.
Nusitriedusius ir dėl to dar labiau nusikamavusius salagas prie finišo dažnai pasitikdavo pats būrio vadas majoras, toks perdžiūvęs ir niekada iš dantų cigaretės nepaleidžiantis šmikis.
Išsitemps, būdavo, visu ūgių priešais išsirikiavusius tarybinės armijos varguolius, išpūs dūmą ir kad tars pamokymą: „kareivis – laikina samprata, todėl jį reikia dulkinti!“ – tai visos kvailos mintys apie papildomą gurkšnį arbatos ar nors trumpą poilsį visiems iš karto išgaruodavo.
Šauktiniai tikrai būtų visai kitaip jautęsi, jeigu tas kalės vaikas, kaip visi padorūs sovietinės kariuomenės vadai, būtų radęs savyje išminties pacituoti legendinį rusų karvedį Kutuzovą: „Sunku pratybose, lengva mūšyje“. Bet ne, matai, tam perkarusiam šmikiui labiau patiko dulkinti…
Ir dulkino. Dulkino ir jis, ir grandies vadas, ir jo pavaduotojas vyresnysis seržantas, žodžiu, dulkino visi, kas tik buvo aukštesnio laipsnio už naujoką eilinį. Kaip būdavo sakoma, per visus galus…
Bet vieną sykį, – regis, tai nutiko per vieną iš paskutinių mokomųjų naktinių sargybų kalnuose – Stasiui likimas pakišo puikią galimybę išlieti savo įtūžį ant jo – greičiausiai ir visų kitų salagų – taip nekenčiamo vado. Ir lietuvis tą galimybę išnaudojo, kaip jam tuomet atrodė, su kaupu.
Buvo jau gerokai po vidurnakčio ir taip tamsu, kad nors į akį durk. Stasys sėdėjo ant dieną išsikasto individualaus apkaso krašto ir šildėsi prisiminimais apie namus. Mintyse vis sukosi vaikystėje girdėtos dainos žodžiai: „Teka teka šviesi saulė, teka teka šviesi saulė per girelę…“
Bet nebuvo nei girelės – aplink vien kalnai ir uolos, nei saulės. Vietoj jos iš tamsos išniro laibas šaltas šešėlis.
Stasys jį pastebėjo, kai tas dar buvo už kokių 20 žingsnių, todėl iš karto sutelkė į jį visą savo dėmesį.
Šešėlis lėtai slinko uolos pakraščiu, kai staiga priešais jį išdygo vienas iš Stasio likimo brolių su neužtaisytu granatsvaidžiu ant pečių. „Stok! Kas eina!“ – šūktelėjo, bet iš karto buvo to šešėlio partrenktas ant žemės ir „pribaigtas“ trumpu žodžių junginiu „tu žuvęs,“ – tai buvo būrio vadas. Pasirodo, tą naktį jis sumanė patikrinti, kaip saugoma stovykla.
Paguldęs vieną, jis žengė kelis žingsnius artyn, prie kito apkaso, ir tokiu pat stiliumi „neutralizavo“ antrą nakties sargybinį. Po to – ir trečiąjį.
Iki Stasio apkaso buvo likę vos 5 penki žingsniai. Tačiau lietuviui ir to užteko, kad pasiruoštų deramai sutikti neprašytą nakties svečią.
Todėl, kai tik tas prisiartino prie apkaso, Stasys iššoko iš jo visu ūgių su kulkosvaidžiu rankose, nutaikytu į majorą, ir privalomu „Stok! Kas eina!“ Bet šešėlis ir šį kartą neketino nusileisti, jis staigiu judesiu pamėgino sugriebti už lietuvio kulkosvaidžio vamzdžio. Bet tą pačią akimirką – kokia staigmena! – suklupo, gavęs koja per pakinklius, o smūgis kulkosvaidžio buože per kuprą jį visai patiesė veidu į žemę.
Stasys užšoko gulinčiajam ant nugaros, užsuko dešinę ranką, ir mūšis dėl pozicijos buvo baigtas.
Prie lietuvio apkaso baigėsi ir būrio vado naktinis pasivaikščiojimas…
Rytą išrikiavęs būrį priešais pagrindinę stovyklos palapinę, majoras Stasiui pareiškė padėką už gerą tarnybą. „Tarnauju Tarybų Sąjungai!“ – kaip dera, atsiliepė lietuvis, o pats sau pagalvojo: „Jau geriau būtų leidęs ilgiau pamiegoti,“ – ir mintyse pasiuntė majorą nach…
Bus daugiau.
