Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
Galbūt dėl tos partrenktos avies – kad ją kur, – o gal dėl kilnaus Stasio poelgio, kai jis nepabūgo prisipažinti padaręs nusikaltimą prieš “draugišką afganų tautą”, bet nuo to laiko į visus reisus, į kuriuos tik pats vykdavo, – dažniausiai į Kandagharą, nes į tolimesnes keliones chacholas praporas nemėgo važiuoti, – Stasio kamazą grandiens vadas statydavo kolonos priekyje, o pats įsitaisydavo keleivio vietoje, šalia lietuvio. Dažnai kartu su to paties rango puskarininkiu, palydos grandies vadu, su tuo pačiu storuliu, kuris iš baimės slėpėsi po šarvuočiu.
Būdavo, kai tik mašinų kolona išsuka iš bataliono į dykumos kelią, praporai ištraukia iš kuprinės puslitrį samanės, šalia deda sūdytą lašišą ir duonos puskepalį užkandai, ir kad ims puotauti, nekreipdami dėmesio nei į smalsius vietinių žvilgsnius, važiuojant pro Lashkar Gah kišlaką, nei į šalia sėdintį Stasį.
O šis, žinodamas anų dviejų įpročius, ir nesikišdavo į pokalbį. Tiesiog atidžiai vairavo savo mašiną, kad, duokdie, nepataikytų ratu į kokią duobę ir neišlaistytų praporų degtinės, tik retsykiais pažvelgdamas į gundančiai raudoną žuvies mėsą, kaskart vis tikėdamasis, kad galbūt šį kartą sugėrovai puskarininkiai nepašykštės ir jam kokio gabalėlio.
Bet kur tau – vos tik mašina užritina savo ratus ant betoninio kelio, pakeleiviai, kaip visada, išlenkia po paskutinę, užkanda žuvies su duona, o vaišių likučius nubraukia į kuprinę.
- O dabar, Stasai, gazo! – duoda paskutinius nurodymus chacholas praporas ir įsitaiso miegoti. Jo pavyzdžiu paseka sugėrovas, ir Stasys lieka vienas skaičiuoti naujų kelio duobių…
Paprastai apgirtę puskarininkiai pramiegodavo beveik visą kelionę į brigadą. Tačiau, jeigu artinantis prie Kandagharo iškildavo pavojus dėl “zelionkėje” prie kamazų kapinių sutelktų dūchų pajėgų, ir kolonai tekdavo kelioms valandoms sustoti saugiu atstumu nuo jų, prie brigados atraminio punkto, tai praporai būtinai išeidavo pasisvečiuoti pas kolegas, o likę vieni vairuotojai mikliai traukdavo iš savo slėptuvių kasiakus, sutūpdavo ant brolių kareivių paminklu vidury dykumos tapusio tanko bokšto ir ganydavo akimis virš zelionkės zujančias “varnas” – Afgane taip buvo vadinami sovietų naikintuvai ‘MIG’, kurie valydavo kelią į brigadą vykstančioms mašinų kolonoms.
“Varnos” drebina žemę, – besiilsinčius vairuotojus pasiekia kiekvienos bombos sprogimo garsas, – tačiau Laškariovkos pėstininkų rūpintojėliams daugiau vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi suteikia ne sovietų armijos aviacijos pastangos sunaikinti priešą, – visiems seniai buvo žinoma, kad bombomis prieš dūchus nepakariausi, mat jie sumaniai pasislepia vos tik pajutę oro antskrydį, – bet tirštas čarso dūmas.
Kartais tokiomis laukimo valandomis į dykumą prie Kandagharo brigados atraminio punkto, šiek tiek atokiau nuo Laškariovkos pėstininkų bataliono aprūpinimo grandies sunkvežimių kolonos, išsirikiuodavo visa virtinė autobusų, išdabintų – europiečio akimis žiūrint, perdėtai ir visiškai neskoningai – visokiais blizgučiais ir kitokiais niekais, perpildytų vietinių keliautojų: dėl vietos stokos drąsiausieji važiuodavo tiesiog ant stogo, įsitaisę tarp bagažo ryšulių.
Sovietų armijos vairuotojams būdavo griežtai prisakyta nesiartinti prie afganistaniečių. Bet kur tau – negi praleisi tokią puikią progą užmegzti trumpalaikius prekybinius ryšius su vietiniais? Todėl, kai tik kolonos vyresnybė ištirpdavo už atraminio punkto tvoros, Laškariovkos bataliono vairuotojai, palikę kelis bičiulius sargyboje prie tanko bokštelio, nuo kurio ir atraminio punkto vartai, ir iš toli blizgantys autobusai būdavo kaip ant delno, įsiliedavo į vietinių šurmulį.
Stasys nelabai mėgo „bičiuliautis“ su vietiniais, be to, jis buvo visa galva aukštesnis už kitus – labiau pastebimas minioje, todėl jis dažniausiai likdavo stebėjimo poste prie tanko bokštelio: kaip būdavo sakoma, viena akis – į atraminio punkto vartus, kita – į afganistaniečių keleivinio transporto gurguolę, pasiruošęs bet kurią akimirką bėgti saviškiams į pagalbą.
Geidžiamiausias Laškariovkos afganų pirkinys, savaime suprantama, buvo čarsas…
Kai bombonešiai ištirpdavo už horizonto, pirmi į kelią išriedėdavo tankai su šarvuočiais, o paskui juos – ir visa sunkvežimių kolona.
Kadangi dūchai savo žemėje mokėjo greitai persigrupuoti, tad delsti jokiu būdu nebuvo galima…
Bus daugiau.
