Skirta 1979 – 1989 m. karo Afganistane pabaigos 24 metų sukakčiai.
Tęsinys. Pradžia (spausti čia).
Po geros valandos, kai Laškariovkos pėstininkų rūpintojėliai jau buvo pavakarieniavę ir visi neskubėdami taisėsi sau guolius mašinose, stovykloje pasigirdo komanda “Rikiuotis į vieną eilę, – praporas ateina!”, ir visi ėmė lįsti iš savo pakampių, ir rikiavosi į eilę priešais savo sunkvežimius.
Vienintelis “senis” kazachas Chalikovas kažkodėl delsė pasirodyti. Todėl Ivanas, tas rusas iš Krasnodaro krašto, taip sugriaudėjo: “Ei, čiurka, ar apsirijai, kad nebevalioji iš mašinos išlipti? Sakiau gi – rikiuotis į vieną eilę!” – kad, ko gero, jo balsą išgirdo ir chacholas praporas, aprūpinimo grandies vadas, dėl kurio kareiviams tąkart ir buvo surengtas tas neplanuotas paradas.
Kazachas Chalikovas užėmė savo vietą rikiuotėje tuo pat metu, kai chacholas praporas išsitiesė visu ūgių prieš kareivius, laukdamas stovyklos vyriausiojo, “senio” Ivano iš Krasnodaro krašto raporto.
- Lygiuot! Ramiai!.. Draugas praporščike, aprūpinimo grandies vairuotojai išrikiuoti!” – raportuoja “senis” Ivanas.
- Laisvai! – girdi kareiviai savo vado balsą.
- Laisvai! – tarsi aidas atkartoja “senis” Ivanas.
- O dabar klausykit manęs, – kiek griežtesniu balsu nei visada kreipiasi į savo kareivius chacholas praporas. – Šį vakarą brigados štabas sulaukė svečio iš Kandagharo, – nužvelgė savo kareivius, nutaisęs rusčią miną. – Žilabarzdis senis skundžiasi, kad viena mūsų mašina partrenkė jo avį, ir reikalauja už ją sumokėti. Ar jūs bent žinote, kiek ji kainuoja? – jau ramesniu balsu paklausė, o nesulaukęs atsakymo pats tęsė, – vietiniams avis – didelis turtas, dėl kurio jie gali ir kraują pralieti. Taigi klausiu, kuris iš jūsų partrenkė tą avį?
Visų akys nukrypo į Stasį, todėl tam neliko nieko kita, kaip prisipažinti:
- Aš, draugas…
- Žinau, kad tu! – sukriokė chacholas praporas, nelaukdamas, kol lietuvis užbaigs savo išpažintį. Buvo matyti, kad dėl to dūcho vizito jam teko palikti linksmą draugiją prie stalo. – Tas senis, kad jį kur velnias, įsidėmėjo tavo mašinos numerį, todėl pasielgei labai teisingai, kad dabar pats man prisipažinai.
- Džiaugiuosi galėdamas stengtis (rusiškai – rad staratsa), – nerūpestingai atsiliepė lietuvis.
- Bus tau „džiaugiuosi galėdamas stengtis“, kai pačiam teks atlyginti nuostolius tam seniui. Tada ir pažiūrėsim, kaip tu džiaugsiesi galėdamas stengtis, – jau kiek minkštesniu balsu tarė aprūpinimo grandies vadas. – Bet už tą avį vis tiek kažkam teks atlyginti. Kas, tavo manymu, dabar už ją mokės?
- Negaliu žinoti, draugas praporščike, – nesutriko Stasys, – juk jūs ir pats gerai žinote, kad mano reikalai su pinigais visai ne kokie.
- Žinau, žinau, – jau visai ramiu balsu prakalbo chacholas praporas. – Mes su juo, tuo seniu, kaip nors susitarsime. O tu, – vėl pasisuko į Stasį, – neimk per daug į galvą, tiesiog tas babajus užkniso, – spjovė sau po kojom, paskui dešine ranka nusišluostė vešlius ūsus, – atsivilko, matai, teisybės ieškoti, – bet kitą kartą būk atsargesnis, – ir nuėjo savo keliais, prieš tai dar palinkėjęs visiems labos nakties.
Vos tik chacholas praporas ištirpo vakaro sutemose, prie Stasio vėl prisistatė Michailas, tas ukrainietis iš benderų krašto.
- Joo, Stasai, gerai tu čia šįvakar išsisukai, – benderos akys spindėjo, – o aš jau maniau, kad praporas išrašys tau tiek pizdiulinų, kad mažai nepasirodys.
- O ką aš turėjau daryti, gal tylėti? – patraukė pečiais lietuvis. – Pats matei, kaip viskas išėjo. Jeigu būčiau mėginęs sukti uodegą, tuomet, kaip pats sakai, tikrai mažai nebūtų pasirodę. O tai, žiūrėk, dar būtų grąžinęs atgal pas tuos čiurkas į granatsvaidininkų grandį – dabar man to tikrai mažiausiai reikia, – nusipurtė. – Kaip sako ara Miša, nugaros smegenimis jaučiau, kad reikia prisipažinti.
- Na jo, teisingai padarei, kad prisipažinai, – draugiškai šyptelėjo bendera Michailas. – bet vis tiek įdomi dienelė mums šiandien pasitaikė – babajų vaikai apmėtė akmenimis, ir nieko nepridursi.
- Blemba, – nusispjovė Stasys, – tau tik šnekėti. Geriau duok cigaretę. Parūkom ir einam miegoti. O tai galas žino, kokia dar diena mūsų laukia rytoj.
Valandėlę pasėdėję prie baigiančio užgesti laužo ir persimetę dar vienu kitu žodžiu, Laškariovkos pėstininkų bataliono aprūpinimo grandies naujokai palinkėjo vienas kitam labos nakties ir sulindo į savo mašinas.
Bus daugiau.
