Jurginės: kas turi žemės raktus

Nuo seno balandžio 23 dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis – Šv. Jurgio vardo diena. Lietuvoje Šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju, todėl Jurginių dieną švenčia ir kariškiai, ir jaunimo organizacijos.

Šv. Jurgis Lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemė ir pradedami pavasario darbai.

Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Pavasarinis Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas raitelis, panašus į mūsų Vytį ir Šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Taip pat globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius.

Per Jorę išgenami gyvuliai į ganyklas ir išjojama arkliais naktigonėn. Anot senolių, būdavo atliekami ir įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai. Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali pavirsti gyvate, o tada jau „nuog gyvatių ir visokių kirmėlėlių neapsginsi“…

„Jurginių dzienon nesaka darbuocis, nevalia arklio kinkyc darbui, nat ir važavimui…“. Jeigu dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs ar net ir laukiniai žvėrys juos išpjaus.

Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui. Todėl tą dieną itin linksmindavosi arkliaganiai. Žinoma, kad Dzūkijoje per Jurgines buvo dažomi raudonai kiaušiniai, o piemenys prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą atokesnėje vietoje, rengdavo Ubagų balius kepdavo kiaušinienę, ruošdavo vaišes ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai būdavo skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui ir užtarėjui Šv. Jurgiui pagerbti.

Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse. Būdavo rengiami ir kiaušinių ridenimo turnyrai.

Moterys buvo įsitikinusios, kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai geriau iš kiaušinių risis, jeigu vištą patupdysi perėti Jurginių dieną…

Per Jorę buvo sodinami medeliai ir įvairiausiais būdais garbinama augmenija. Žinomas paprotys Jorės rytą sėti rūtas. Sėjant reiktų sugiedoti rūtų darželių prižiūrėtojui Šv. Jurgiui skirtą dainą. Rūtoms gerai sudygus bus ženklas, kad kaime netruks vestuvių.

Protėviai Jurginių dieną, sako, aukodavo gėles, žolynus ir augmenijos dievui Pergubriui.

Manoma, kad tą dieną jau galima išgirsti gegutę ir, kad labai pasiseks tam, kas išgirs ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną – metai bus sėkmingi.

Jurginių dieną šeimininkės kepdavo pyragą ar duoną ir įkepdavo kiaušinį. Po to, paėmę tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė apeidavo rugių lauką. Sugrįžus namo ir pasakius „Vaikeliai, padabokit, kų mumi davė rugeliai“ duonos kepalėlį sulaužydavo, kiaušinį nulupdavo, susmulkindavo į tiek dalių, kiek šeimoje nariu ir drauge suvalgydavo. Tai buvęs ženklas, kad visus pavasario darbus draugiškai ir laiku pavyks nudirbti.

Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Dzūkijoje tekę girdėti, kad būdavo užkasamas ir raudonai dažytas kiaušinis.

Per Jurgines, pridėjus ausį prie žemės buvo klausomasi žemės šnektos.

Ūkininkai, tuose regionuose kur tai tradiciška, darydavę alų. Taip pat, pjaudavę juodą gaidį su devyniomis skiauterėmis, o kraują nešdavę į tvartą ir kryžmai ištepdavę duris. Tada troboje visi drauge gerdavę. Dalis alaus būdavo išpilstoma ir padėdama ant stalo, o dalis paliekama ąsotyje. Kai išgeriamas ant stalo buvęs alus, šeimininkė kiekvienam duodavo atsigerti iš ąsočio. Kiekvienas atsigėręs turėdavo subliauti kurio nors gyvulio balsu. Šeimininkė atsakydavusi gyvuliam skirtais žodžiais; pvz., kai pagirdytasis nusižvengia, šeimininkė sušunka „tprū!“. Manoma, kad taip buvo demonstruojama bendrystė su naminiais gyvulėliais ir gebėjimas „susisšnekėti“.

Kita grupė tikėjimų susijusi su sveikata, orų ir kitokiais spėjimais. Artėjant vasarai, per Jorę rūpinamasi ir grožiu bei sveikata. Saugantis nuo gaisrų rytą reikia sniegu ar vandeniu nusiprausti. Prieš Jorę dar patartina nusiprausti ir varlių kurkulais, sula ir tik tada ją gerti. Patariama spjauti į skruzdėlyną, kad skruzdės užpurkštų rūgšties ant veido. Visos šios priemonės saugo nuo skausmingo nudegimo saulėje spuogų ir strazdanų.

Anot Balio Buračo, Žemaičiuose šlapią pavasarį išgirsi sakant, kad šiemet – Šlapjurgis, o sausą pavasarį Jurginių laikas vadinamas Sausjurgiu.

Linkime, kad Jorė, valdanti žemės raktus atrakintų Lietuvos žemelę, o Šv. Jurgis, žemdirbių globėjas, palaimintų beriančius grūdą ir mylinčius gyvąją gamtą.

Nuoširdžiai sveikiname Jurgius, Jurgas, Jurgitas, Jores su vardadieniu.

VSTT inf.