Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Apie laivus, paukščių reketą ir dangaus artumą

Publikuota: 2012 rugsėjo 26 Kategorija: Gyvenimas, Žmonės

'Yra jame virtuvė, kambarėlis su keturiais gultais, ir VIP kambarys su dviem. Smagu paiškylauti', - sakė laivadirbys Vaclovas, irkline valtimi nuyręs pažiūrėti namelio ant vandens. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)'Yra jame virtuvė, kambarėlis su keturiais gultais, ir VIP kambarys su dviem. Smagu paiškylauti', - sakė laivadirbys Vaclovas, irkline valtimi nuyręs pažiūrėti namelio ant vandens. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)

“Reikia gyventi ne mieste, kad pamatytum tokį grožį, prie kurio priprasti negali. Viskas nuolat keičiasi, keičia ir mane”, – sakė šeštus metus Kintuose gyvenantis Vaclovas Kiselevičius, kurį čionykščiai pažįsta kaip angelų drožėją, nors jis yra daugiau nei devyneto amatų meistras.

Žmogus susirūpino, kad vietiniai žvejai mariose plaukioja su “skardinėmis” ir ėmėsi statyti jiems gerą laivą.

Jaunystės pasiblaškymai

“Esu trečios kartos vilnietis, bet nusibodo politika, menas, viskas. Kaip normalus kaimietis turiu visas komunikacijos priemones, langą į pasaulį, tačiau svarbiausia – čia tiek daug dangaus, vandenų, laukų platybės, tūkstančiai paukščių praskrenda, net gali pamatyti sakalų keleivių būrį. Tiesa, vynuoges nuskabė varnėnai, surinkau vos saujelę jų. Vyšnių net nebandau auginti, nes čia toks reketas, juk praskrenda 4 tūkstančiai paukščių”, – sakė Vaclovas.

Didelė jo būstinė nė iš tolo neprimena sovietmečiu čia buvusios kiaulidės, greičiau – kuklaus lietuviško Leonardo da Vinčio projektų kabinetą, prikrautą įvairių sričių mokslinių knygų, žiūronų, išgriebtų iš Minijos dugno. Čia pat ir dirbtuvės, o kieme – laivų, kurie laukia savo eilės vėl būti naudojami pagal paskirtį, “kapinės”.

“Mokykloje paragino: tu geriau eik kur kitur, nes gadini mums vidurkį, o man mieliau buvo meistrauti. Baigęs statybos technikumą, iškart patekau į Vyriausiąją dujų valdybą, 4 metus dirbau inspektoriumi, išvažinėjau visą Lietuvą. Nepatiko darbas kontoroje, palikti jauną žmoną kas antrą savaitę ir išvažiuoti – absurdas. Norėjau stoti į Dailės akademiją skulptūrą studijuoti, bet mandatinė komisija neleido laikyti egzaminų, nes nesimokiau dailės. Paskui mokiausi muzikos technikume mušamųjų specialybės, kadangi uždarbiaudavau šokiuose, ansambliukus kūriau. Dainuodavom tautiškas dainas “Sėk, sesute, žalią rūtą”, įpindavome maištingų žodžių, tai mokyklų direktoriai išvydavo. O paskui spjoviau į viską. Žmona gavo paskyrimą į restauracijos dirbtuves,” – prisiminė jis.

Akis į akį su mumijomis

Įsteigus vargonų restauravimo dirbtuves Vaclovas neturėjo praktikos dirbti prie varstoto, obliuoti 4 metrų vargonų vamzdžių, tad buvo išsiųstas į drožėjų brigadą.

“1974 metais kultūros ministras buvo Lionginas Šepetys, išleidęs knygas apie moderniojo meno kritiką, tačiau rūpinęsis tautiniu paveldu. Atėjau į Šv. Jono bažnyčią. Ten darbas man buvo rojus, negalėdavau sulaukti pirmadienio, savaitgaliai buvo katorga, nors per pirmuosius 4 metus rankas papuošė randai, kairėje neliko sveikos vietos. Man patiko liepų skiedrų kvapas dirbtuvėje, tiesiog gyvenau savo gyvenimą”, – sakė pokalbininkas.

Šv. Jono bažnyčioje 17 metų praleido nepastebimai, restauruodamas baldus, medžio mozaiką, klausyklos suolus, koplyčią, vargonų drožybą, dirbdamas su auksuotojais, metalo meistrais. Vaclovas net nepradėjo pasakoti netikėtų, smagių istorijų, jiems nutikusių, nes, sakė, kad jei norėčiau surašyti, banginio odos neužtektų.

Pakviesti klebonų “chaltūrino” parapijų bažnytėlėse ir darbo laiku, nes sovietų laikais meistrai nebuvo taip griežtai prižiūrimi, kaip dabar savininko. O didžiausiu savo darbu laiko Visų Šventų cerkvėje padarytą ikonostasą, Trijų Vilniaus kankinių karstą. Kadangi dirbdavo naktimis, pakėlę dangtį žvilgteldavo į juose gulinčias mumijas.

Tuomet uždirbdavo kaip ministrai, tik nesuprasdavo, kur tie pinigai išeina…

Bedieviams rūpintojėliai netrukdė

Kai Šv. Jono bažnyčia buvo atiduota parapijiečiams, Vaclovas tapo liaudies meistru. Tais laikais tai buvo vienintelis būdas legaliai užsidirbti pinigų. Vaclovas drožė verpsteles, lentynėles, skulptūrėles, tik velnių – ne, nes sako, kad gyvenime ir taip velniavos apstu. Užtat skobė rūpintojėlius.

“Matote, P. Galaunės knygoje “Lietuvių liaudies menas” yra atspindėta tradicija, o iš jos rūpintojėlių neišmesi. Vilniuje buvo liaudies meno krautuvėlė, Vytenio gatvėje – salonas. Vyko respublikinės ir regioninės parodos, medžio drožėjų seminarai – “Čiurlionio kelias”, “Ablinga”. Keletas kolūkių susimesdavo ir išlaikė tuos drožėjus, atvažiuodavo menotyrininkai, architektai. Vienu metu buvau Vilniaus medžio drožėjų asociacijos pirmininku”, – sakė meistras.

Kai prasidėjo atgimimas, Sausio įvykiai, menas neberūpėjo, važiavo Seimo rūmų ginti. O kai viskas baigėsi, dailės krautuvėlės buvo privatizuotos, dailės skyriai skilo, tuomet Vaclovas paliko šeimą sostinėje, o pats pabėgo į mažą Rudnelės kaimą Dzūkijoje prie Marcinkonių. Drožinėjo, kaip daro ir iki šiol, kai turi laiko, angelus. Jo kaimynas buvo dramaturgas Kazys Saja.

“Įsėdo” į laivą

Sugrįžo į Vilnių, parodoje pamatė juostinį pjūklą, ir taip suspirgo jį norėdamas įsigyti vietoje turėto “fuktelio”, jog paklojo daug pinigų. Ir pradėjo savo verslą.

“Nelaikau savęs nei menininku, nei verslininku, esu amatininkas ligi kaulų smegenų. Verslas nešė vienus nuostolius. Kai man buvo 50 metų, išleidau save į pensiją, ir nutariau, kad gyvensiu kur noriu ir kaip noriu”, – sakė Vaclovas.

Vyrą, Vilniuje medžio darbų mokiusį neįgalius vaikus, pakvietė dirbti su neįgaliukais Šilutėje. Ten tebevažinėja du kartus per savaitę.

Garsusis Lietuvos buriuotojas Andrius Varnas, per 2 metus ir 2 savaites apiplaukęs aplink pasaulį, pakvietė Vaclovą su kitais vyrukais į Minijos kaimo jachtininkų klubą. Gavę Europos pinigų pastatė prieplauką, kurioje dabar ne darbo dieną jachtų susispiečia ne mažiau kaip kirų.

“Propaguojame buriavimo sportą, prižiūrime jachtas. Vienas juokas nusipirkti jachtą. Sunku ją išlaikyti. Šiemet aš neplaukioju savąja, daugiau domiuosi senais laivais, matote, kiek jų yra kieme – ir 1936 metų, ir 1980 metų vokiškų, rusiškų. Nusiperku pigiai, kai kas išmeta, net yra raudonmedžio jachtutė. Rankos jų dar nepasiekia, bet restauratoriaus gyslelė tvinksi”, – sakė Vaclovas.

Paskui kelrodę

Žmogus džiaugiasi kartu su dukra nusipirkęs “loftą”, kuriame buvo skerdžiamos kiaulės – dar kablys likęs, plytelės. Ir kol idėjų nėra, nenori jo interjero keisti. Daiktų prisivežė iš Vilniaus dirbtuvių, garažo.

“Man senasis laivadirbys Jonas Gižas yra kelrodė žvaigždė. Kai pamatė, kad domiuosi laivais, mano žmonos senelis iš Amerikos atsiuntė krūvą knygų. Ir aš išstudijavau amerikiečių medinių žvejų laivų ir jachtų gamybą. Tai gilių jūrinių tradicijų valstybė, Didžiosios Britanijos pasekėja. Laivų meistro Vilpišausko sūnus atidavė savo tėvo biblioteką. Tai – lobis. Vokiškai skaitau tik su žodynu, o angliškai, lenkiškai kažkaip šlebizavoju,” – sakė meistras, patikinęs, jog sužino daug įdomių dalykų.

Prieš metus Lietuvoje buvo pastatyta didelė jachta iš raudonmedžio, pirmoji tokia Lietuvoje, pritaikyta plaukioti vakarinėmis Ramiojo vandenyno pakrantėmis. Iš tos pačios kompanijos Vaclovas nusipirko brėžinius ir pradėjo statyti Kuršių marioms pritaikytą laivą. Mano, kad pasiseks.

Meistras dar nusipirko plūduriuojantį namelį, kuriuo, prikabinęs variklį, su draugais plaukioja Minijos upe, o švartuojasi prie Minijos kaimo jachtų klubo.

Vaclovas, nuvedęs į savo laivų dirbtuvę, juokauja: “Žodis “jauku” kilęs nuo žodžio “sujaukta”.

Išvydome būsimo atviro laivelio iš faneros griaučius, kurio variklį kabins ne iš galo, o toliau, kad laivas galėtų pasiversti, priekyje būtų galima kabinti tinklus. Toks laivas – naujiena Amerikoje. Apgailestauja, kad neturi pameistrių, niekas nenori mokytis laivadirbystės, nebent kai vaikaičiai paaugs, eis senelio pėdomis.

Ivona Žiemytė, “Vakarų ekspresas”

Rašyti komentarą