Daiva Plikšnienė: apie gyvenimą vidury salos

“Pakeitusi pavardę į mylimo vyro, niekaip nepriprantu ir sunkiai atsiliepiu šaukiama…” – nusijuokia Daiva, paklausta, ar jaučiasi labiau padūkėlė Nausėdaitė iš Juknaičių, ar trijų vaikų mama Plikšnienė iš Rusnės. Tikriausiai viskas viename, pagalvoju, kai suprantu, kad išliko joje menininkė – nors šalia atsirado ir verslininkė, kad gyvenimo praktikė neužgožė lyrikės… Su botais ir meškere, su pjesių rinkiniu kišenėje, apsupta vaikų, daržų ir vandenų, rusniškė iki širdies gelmių, ji yra žmogus, šalia kurio atrodo viskas paprasta.

Tavo mama – iš Bikavėnų, tėvelis – iš Stubrių. Pati įleidai šaknis Rusnėje. Ištikima Šilutės kraštui…

Dar neturėjau 18-os metų, kai su tėvais persikraustėme į Rusnę. O mano vaikystė prabėgo gražiausiame Lietuvos tarybiniame ūkyje – Juknaičiuose. Jie ir liko pirmoji jaunystės meilė… Darželis buvo lyg sapnas, iš kurio nesinorėjo atsibusti. Sesė bėgdavo nuo auklėtojų ir dumdavo namo, o aš eidavau kaip į šventę…

Senelius lankydavome kiekvieną savaitgalį, tėvams nereikėjo skiepyti vertybių – savo pavyzdžiu rodė, kad šeima – pagrindų pagrindas mažo ir didelio žmogaus gyvenime. Tėvelis – inžinierius, didžiausias autoritetas ir geriausias pavyzdys. Tiesus, ryžtingas, siekiantis tikslo – kaip norėčiau būti dar labiau panaši į jį! Tačiau iš mamos, kuri buvo mokytoja, irgi gavau didžiulį lobį – regis, moku išklausyti, esu gana kantri, nebijau svajoti, kurti… Pirmąsias dainas ir eilėraščius patikėjau tik jai. Jau daug metų nebeturiu mamos. Bet tik gimus vaikams pajutau tikrą, spengiančią tuštumą. Labai jos ilgiuosi.

Turbūt turi nesuskaičiuojamą galybę pusseserių ir pusbrolių?

Taip, ir daugelis jų irgi gyvena gimtajame krašte. Mūsų giminės saitai buvo ir yra labai stiprūs.

Ar nuo mažumės buvai devyndarbė?

Mokykloje buvau pionierių tarybos pirmininkė – ar kaip ten vadinosi… ir šokau, ir vaidinau, ir su etnografiniu ansambliu po Lietuvą maliausi, ir muzikos mokykloje (teko važinėti Šilutėn) pianiną kankinau, dar norėjau ir piešti, ir šachmatais žaisti, ir profilaktoriumo baseine turkštis…

Pačios vaikai irgi tokie neramūs?

Na, jau nenorėčiau, kad mano vaikai taip draskytųsi… Žinoma, smagu buvo, bet laiko trūkdavo. Jutau, kad kažko nepadarau iki galo. O vaikystėje susiformavę įpročiai lengvai nepasitraukia. Iki šiol turiu save griežtai disciplinuoti, kad pabaigčiau pradėtą darbą.

Po mokyklos išvažiavai į Vilnių, įstojai į universitetą… Neprigijai mieste.

Studijas pabaigiau Klaipėdoje. Kelias buvo ilgas, sunkus, kupinas ieškojimų, tačiau galų gale įgijau mėgėjų teatro režisierės išsilavinimą. Ir lituanistės taip pat. Teko padirbėti ir laikraštyje, ir mokykloje, ir vaikų stovyklose, ir kultūrinėse įstaigose, kabelinėje TV, tačiau darbas su teatro mėgėjais, kai stebuklas gimsta tik iš didelio noro, tapo mano gyvenimo džiaugsmu…

Kultūros namai sugriauti, bet teatras – tai ne pastatas..?

Rusnės mėgėjų teatro režisiere spėjau padirbėti metus – 2000-aisiais berods. Paskui nuostabioji kultūros reforma išblaškė kolektyvus, o projektinis finansavimas, kai vadovai neturi socialinių garantijų ir išvis jokių garantijų, man buvo nesuprantamas. Tačiau 2008 m. pradėjau vėl režisuoti.

Rusnės Salos teatras – mano ketvirtas vaikas. Per ketverius metus… pala, reikia suskaičiuoti… dabar statome septintą kūrinį, prancūzišką komediją. Vieni buvo dideli, kiti – trumpesni, skirti progoms. Dar keletas muzikinių programų.

Kur repetuojate?

Dėl patalpų repeticijoms sunkoka. Su ilgesiu prisimenu senąją “kultūrkę”, kur buvo ir kulisai, ir avanscena, ir “zadnikas”, ir keli pavargę, bet visgi prožektoriai… Kur gyveno teatro dvasia.

Rusnėje mėgėjų teatras – panaši religija kaip Lietuvai krepšinis… Į dabar jau sugriautus, suniokotus, bet kadaise klestėjusius kultūros namus susirinkdavo visa sala žiūrėti, kaip V. Gajauskienės vadovaujami vietos artistai persikūnija į įvairiausius personažus. Gajauskienė buvo zootechnikė berods, be galo mylėjo teatrą ir iki šiol myli. Entuziazmo moteris turėjo fontanais. Sugebėjo visus prigriebti ir nutempti į sceną.

Žmonės čia ypatingi…

Šiais laikais periferijoje gyvenimas nėra labai lengvas. Vidurinės mokyklos nebėra, liko tik dešimtmetė, autobusai salą pasiekia tik triskart per dieną, kultūros namai, kaip sakiau, sunaikinti, žvejams – irgi ne pyragai, tenka konkuruoti su visos Lietuvos verslininkais. Seniau stintmetis pamaitindavo visą salą, o dabar – kas daugiau užmoka, į to tinklą ir žuvis šoka… Tačiau randa laiko rusniškiai ir šokiui, ir dainai, ir teatrui…

Savo vyrą irgi užkėlei ant scenos?

Prikalbinau ir jį vaidinti… Jis režisuoja namie, aš – teatre, – juokiasi. – Su Raimondu esame kartu jau beveik vienuolika metų. Parsiviliojau į Rusnę… Gimusį ir visada gyvenusį tik tarp mūrų, jį irgi užbūrė svajonių sala, ir jau dešimt metų kartu gyvename ant Pakalnės upės kranto Rusnės viduryje. Dalijamės savo namais ir su kitais, turime sėkmingai veikiančius svečių namus. Auginame tris sūnelius – vyriausiam Arui šešeri, viduriniajam Domui – ketveri, mažajam Mariui neseniai sukako vieneri. Dar yra didysis brolis Lukas, kuris mokosi Vilniuje, ir didžioji sesė Rasa, kuri aplanko mus su savo šeimyna. Gyvenu su jaunu seneliu…

Kiek daug po vienu stogu… Visi mėgėjai žvejoti?

Aš pati pradėjau žvejoti, kai pirmaisiais gyvenimo sodyboje metais iš lizdo iškrito gandriukas. Pavadinom Martynu. Tada dar nesupratome, kad gamtos harmonijos trikdyti nevalia, tai uoliai “įsivaikinom” raudonsnapį – šėrėm, mokėm skraidyti, o jis, mums atsilygindamas, rytais braudavosi į dar stovėjusią senąją trobelę, prislinkdavo ir į ausį šnibždėdavo, prašydamas maisto rėkdavo “te-te-te” – juokiausi, kad jis Raimį tėvuku vadina… Pradėjom šerti kas antrą, paskui kas trečią dieną, pyko barėsi, kaulijo iš kitų žvejų, kol galų gale pradėjo šnypšdamas maisto ieškotis. Lengviau atsipūtėm… Išskrido rudeniop – pavasarį grįžo… Nutolau. Tai va, tada ir prasidėjo mano rytinės žvejybos. Dabar irgi kartais užsimetu. Dugninę mėgstu. Raimis žvejojo kaip pamišęs, kol mieste gyveno. Dabar kartais paima meškerę, bet tik dėl lengvo malonumo. Vyresnėlis Aras uoliai vos ne kasdien renka sliekus, prikandęs lūpą painioja valą – bus žvejas…

Ar didelis tavo keturkojų ūkis? Kas dirba daržovių plantacijose..?

Pas mus jau dešimt metų gyvena labradoras Dakaras, dar yra jo bičiulė aviganė – mišrūnė Tora ir du Siamo katinai. Prieš porą metų nugaišo mūsų senoji Sima, tai jos vietą netrukus užėmė jos anūkė Simutė… Jos senelis Mangustas gina kiemą nuo kaimo juočkių… Ne visai sėkmingai, nes dabar auginam mėnesio nesantuokinį juodai baltą katuką… Gal kam reikia? – juokiasi.

Daržininkystės srityje man talkina Raimio mama, ji gyvena čia pat, Šilutėje. Jai jau aštuoniasdešimt, bet mano nėštumų metu perėmusi šiltnamystę ir daržininkystę šių pozicijų nebeapleidžia… Gal tiksliau būtų sakyti, kad aš jai talkinu. Be jos patarimų nebeapsieinu.

Iš kokių plytų sumūrijot tokią tvirtą šeimą? Per vienuolika bendro gyvenimo metų išsaugojai švelnią meilę vyrui…

Greičiau smalsumą mes išsaugojom – man vis dar įdomu su mano žmogumi. O jam – su manim, tikiuosi… Kiekvieną dieną stebiname viens kitą – ne dovanomis, bet idėjomis, mintimis, poelgiais. Kantrybe. Nekantrumu. Ir taip be galo…

Gyvenantys pajūryje vasarą važiuoja prie ežerų, ir atvirkščiai. Ar nesinori bent kartais metuose pabėgti toliau nuo namų? Ar pavyksta pabūti tik dviese, be vaikų?

Pabėgti nelabai norisi. Kartais užkeliam vartus ir mėgaujamės vienatve. Neverslu, bet kai reikia, tai reikia. Nuvažiuojam prie jūros, prie Vilniaus aplankom draugus – ir jau norim namo. Prieš keletą metų dviese davėmės po Europą, tai kiekvieną vakarą prieš užmigdama matydavau Pakalnę… Vaikų pasiilgau siaubingai…

Žmogus prie visko greit pripranta, prie grožio irgi. Ar dar graudina gulbės ant patvinusių pievų?

Nebuvo ryto, kad nepasidžiaugtume savo laime ir likimo dovana gyventi tokiame kampelyje. Tas rytinis rūkas virš vandens, vakarinė saulė kažkur už marių, paukščių beprotiškas klegesys, žvejų pasišūkavimai… Kai kūrėmės, skeptikai bičiuliai bandė atkalbėti. Kaip gerai, kad nepasidavėme.

Vasara trumpa. Kaip ištveriat žiemą? Kuo užsiimat?

Žiemą kepame duoną, spaudžiame sūrį, remontuojame, rašome pasiūlymus, nuotraukas tvarkome…

Mezgame?

Nemezgu. Deja… Geriau pavagiu gabaliuką laiko ir sprunku kur į jaukų kampą knygos paskaityti…

Ką dabar skaitai?

Murakamio “Negailestinga stebuklų šalis…” nuo lentynos akį merkia, bet niekaip nerandu laisvos minutėlės, tai vėl žiemos teks laukti.

Susipylei savo gyvenimo salą: trys sūnūs, mylimas vyras, mėgstama veikla, širdžiai mieli namai… Ar dar ko nors širdis trokšta?

Turiu svajonių – noriu pabaigti savo kažkada pradėtus darbus: tikrai išmokti groti gitara – ne tik brūžinti akordukus, išmokti tapyti, nes kokią abstrakciją ar vazoną gal dar ir nutepliočiau, bet to neužtenka…

Vyras berods dailininkas?

Tai va, sakau, gal kada nors susimylėjęs man padės. Noriu išmokti vokiečių kalbą. Pradžiai tiek. Gal čia net ne svajonės? Gal jau tikrai viską turiu..?

Kiti svajoja apie Kanarų salas, sapnuoja Balį, o tu svaigsti nuo Rusnės…

Man gerai. Rusnė yra toks daiktas… pati žinai. Pagauna širdį ir nebepaleidžia.

Andromeda Milinienė, “Vakarų ekspresas”