Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Sakūčiai: bitės medų neša iš miško

Publikuota: 2012 vasario 22 Kategorija: Gyvenimas, Žmonės

'Visus nukirstus medžius reikia pažymėti. Malonu, kad orai buvo palankūs kirtimams', - sakė eigulys Antanas Balandis. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)'Visus nukirstus medžius reikia pažymėti. Malonu, kad orai buvo palankūs kirtimams', - sakė eigulys Antanas Balandis. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)

“Man miško ramybė turi didelę reikšmę: pasitraukia rūpesčiai, lengvas oras, aplinkui gražu ir tylu. Vienas malonumas yra rūpintis mišku”, – sakė Sakūčių eiguvos eigulys Antanas Balandis, jau daug metų stiprybės ir sveikatos besisemiantis iš gamtos. O vietiniai žmonės, gaunantys gerų patarimų, kaip prižiūrėti privatų mišką, vadina jį šviesuoliu.

Radome poną Antaną Sakūčių eiguvoje, 2 tūkstančių hektarų valdose ženklinantį nukirstus medžius.

“Potvynis nuneša nukirstus medžius. 2002 metais iš Minijos atėjęs potvynis buvo pats galingiausias, apsėmė miškus, sodybų tvartus, skendo žvėreliai. Mūsų miške gyvena briedžiai, elniai, stirnos, daug zuikių, šernų ir ančių. Yra aibės žalčių, kuriuos žmonės gerbia, jų neužkabina. Jau dirbu 34 metai, bet mačiau vos vieną mažą angį, nes jos skęsta per potvynius, o žalčiai puikiai plaukioja. Vasarą jie atšliaužia ir į mano kiemą, prie šiltadaržio”, – pasakojo Antanas, priklausantis medžiotojų klubui.

Jam teko nušauti elnią, būrį šernų, pasitelkus pėdsekį šunį. Bet ir gelbėjo žvėrelius valtimi, kai vandenys užplūsdavo, ir stato ėdžias žiemą.

“Anksčiau būdavo nemažai brakonierių, dabar aprimo: gal vieta nepatogi, mažai kaimų, o miškų masyvus sunku tokiais keliais pasiekti. Jie būdavo gudrūs, stengdavosi pabėgti vos mane pamatę. Ir, kaip keista, mūsų kaime nėra kas verda naminukę – čia yra tam netinkantis rudas durpinis vanduo. kita vertus, jei sukursi ugnį, durpės degs, tuoj prisistatys gaisrininkai”, – šypsojosi pokalbininkas. Beje, jis iš rankų vasarą nepaleidžia žiūronų, ne kartą gesino smilkstančias pievas ir miško laukymes.

Eigulys pasakojo, kad kartais miške įvairovės dėlei sodina ir įdomesnį medį, ne tik egles, beržus ir pušis, bet ir erškėtį, laukinę obelį. Šį pavasarį užsodins apie 4 hektarus naujų medžių.

Brydę miške paliko tėvas

Eigulio profesiją pasirinko sekdamas savo tėvo, taip pat Antano, pėdomis, kuris dirbo dar Smetonos laikais Girininkų kaime. Tuo metu eigulys buvo gerbiamas žmogus, jam mokėti dideli pinigai, tačiau blogi laikai prasidėjo, kai atėjo sovietai. Tuomet didžiąją miškininkų dalį ištrėmė į Sibirą, nes dar Lietuvai būnant nepriklausomai šie valstybės tarnautojai būdavo atidžiai atrenkami, nepriimdavo komunistinių pažiūrų darbuotojų. Tad tėvui teko pasitraukti su šeima į Slengius.

Ponas Antanas taip pat yra patriotas, ir, kai tik Klaipėdoje atsikūrė Šaulių sąjunga, vienas pirmųjų į ją įstojo. 1991 metais sausio 12-ąją jam teko saugoti Aukščiausiąją Tarybą kartu su krašto savanoriais. Budėjo rūmų laiptinėse ir ant stogo, o jų ginkluotė buvo medžiokliniai šautuvai, karabinai ir daug degamojo skysčio. Žmonės linksminosi, o kai 13-osios naktį pasklido žinia, jog omonininkai traiško tankais žmones, tada nuščiuvo, susitvėrė rankomis, giedojo ir meldėsi. Antanas sakė, kad jeigu atėjūnai būtų puolę Aukščiausiąją Tarybą, būtų ją gynęs iki paskutinio kraujo lašo.

“Kas buvo dori, patriotiški, tokie ir tebėra – vieningi. O apsimetėliai paniurėliai atsiskyrė, gal kai kuriems blogiau gyventi pasidarė, nes nebegauna su raudonu komunisto bilietu privilegijų, vogti laisvai nebegali”, – samprotavo vyras.

Jis sakė, kad Sakūčiuose gyvena geri žmonės, dauguma gali pasikliauti bėdai ištikus. Visa bendruomenė buvo suskatusi padėti našlaičiais likusiems vaikais, kurių motina mirė, girtuoklis tėvas paliko vaikus, namas buvo sudegęs, bet jie kabinosi į gyvenimą, augino savo mažuosius brolius ir seseris, o dabar jau turi ir savo vaikų.

Maitina ir miškas

Ponas Antanas turi nemažą ūkį: penkiolika karvių, veršelių, kiaulių, iš viso – dvidešimt dvi galvas, ir sako, kad mažins bandą, jiedviem su žmona Kristina tiek daug nereikia. Jam ir drabužių nedaug reikia, nes eigulio uniforma – patogi, o žmona dar ir pasiuva marškinius.

“Grįžęs namo juk neisi miegoti, dirbi ir nepasiunti. 2002 metais teko iškelti gyvulius, nes tvartus apsėmė. Dabar jau senokai bebuvo tokių didelių potvynių. Juodmargės, kurias Kristina prižiūri su didele meile, duoda skanaus pieno ir neserga – sveikos, kaip ir aš. Šiais metais turiu net aštuonis bičių avilius. Aš tiesiog įleidžiu spiečių, o kokios tos rūšys – net nežinau. Medų neša iš užliejamų pievų ir miško, keturi vaikai ir šeši anūkai mėgsta pasmaližiauti. Viena dukra dabar gyvena Airijoje, sūnus važinėja po komandiruotes, šiuo metu yra Rusijoje.

Mus maitina ir miškas, parsinešu iš beržyno pagal kanalus išdygusius grybus – baravykų, raudonviršių, o lepšių net nerenku. Ir avietynų daug”, – sakė žmogus.

Kaip vieną nepaprasčiausių įvykių Sakūčiuose jis paminėjo tą, kai vokiečiai kaime filmavo “Pabėgimą ir tremtį” – filmą apie Mažosios Lietuvos pabėgėlius, kurie nuo Raudonosios armijos arklių traukiamais vežimais traukėsi per Miniją į Vokietiją. Daugelis veržėsi filmuotis, nes buvo smagu, o ir pinigus didelius mokėjo.

“Kaip du balandėliai”

Aplankėme ir ponią Kristiną. Ji mus vaišino kepta žuvimi ir medumi. O Antanas nedrįso paskambinti gitara, kurią nupirko vaikai. Dar viena poros pramoga – lesinti miško paukštelius. Kai nugaišo prijaukinta pelėda, pasidarė jos iškamšą.

Ponia Kristina saugo šeimos relikviją - krucifiksą, kuriam jau 200 metų. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)

Ponia Kristina saugo šeimos relikviją - krucifiksą, kuriam jau 200 metų. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)

“Į savo ūkį svetimų dirbti nesamdau. Kad tiems jauniems vyrams rūpi tik išgerti. Šaukia, kad nėra darbo… Kaime visada yra darbų, niekas nedraudžia auginti karvę ar avį, paukščius, bites ar agurkus”, – sakė Kristina.

Juokėsi, kad jaunai galvą vienuolika metų vyresnis Antanas susuko. Bet nesigailėjo už jo ėjusi, nes buvo jis jau subrendusi asmenybė, išmintingas. Tai tik grįžusį iš kariuomenės, kai dirbo vairuotoju-mechanizatoriumi, jos vyrą pravardžiavo Vanagu, mat aršokas, karštakošis buvo. O dabar jis nurimo, o jeigu kokią taurelę ir išlenkia, žmona jam į akis nešoka. Bet juk jis ir naudingas namams: dukros vestuvėms ketino tik palapinę pastatyti, bet paskui surentė medinį vasarnamį, kuriame vasarą gyventi labai patinka svečiams. Ir pirtį surentė. Tvenkinyje vyras prigaudo karpių.

“Aš neturiu laiko pas kaimynus vaikščioti, draugė pas mane iš Lankupių atvažiuoja, – sakė buvusi kanalo prižiūrėtoja Kristina. – Reikėdavo krūmus iškapoti. Sovietiniais metais dirbome fermoje kaip negrai. Keturis vaikus, kurie gimė vienas po kito – Jūratė, Vilma, Vaiva ir Gediminas, nebuvo lengva auginti: nebuvo nei skalbyklių, nei įklotų, nei vandens kartais nebūdavo, važiuodavau į upę skalauti. Mes su vyru jokio gerumo nematėm: buvo galima laikyti tik vieną karvę, 3 hektarus žemės, ir jeigu ta karvė nuklysdavo kelis metrus į kolūkio pievas, atėję kolūkiečiai ją nuo “lenciūgo” paleisdavo. Ir bulves kasėm, į turgų sena “Pobeda” vežėm, o dabar aš jokio vargo nematau. Tik anūkai išdykę. Rokas, mažesnis, vyro numylėtinis, kai tik kalbėti išmoko, tuoj su seneliu į traktorių sėdo, gal paveldėjo ir jo nagingumą”, – pasakojo moteris.

Nepaiso ūkininkė ligų, net ir skaudžiai parvirtusi, nugarą susimušusi, mina takus. Na, o jeigu labai pavargsta, atsigauna skaitydama knygas – apie Lietuvos vyskupus, šviesuolius.

Paprastas Kristinos ir Antano Balandžių gyvenimas – gamtos ritmu, bet nutviekstas kasdienybės šviesos. Jie moka džiaugtis mažais dalykais ir buvimu kartu, ir nebijo prisipažinti, kad yra laimingi.

Ivona ŽIEMYTĖ, “Vakarų ekspresas”

Rašyti komentarą