Janina visą kaimą apmezgė, o paskutinieji jos darbai iškeliaus į Ameriką - anūkėlėms. (Eimanto Chachlovo, 'Vakarų ekspresas', nuotr.)Šylių kaime (Šilutės rajonas) gyvenančių Janinos ir Stanislovo Janonių namuose, augalų karalijoje, tarp milžinų ir nykštukų jau dvi savaites raudonų atspalvių taurės formos žiedu švyti gigantiškasis amorfofalas. Kiek save atsimena, buvusi agronomė ir vaikų darželio auklėtoja puoselėja gėles ir savame kieme.
Janina ir Stanislovas Janoniai, jau tiek metų besidžiaugiantys vienas kito draugija, moka ir mintimis susikalbėti, o kai jau įsišneka, nesiginčija ir nesipyksta. Sako, jeigu taip būtų, gėlės namuose nuvystų.
Tarp dramblialapės ir auksaūsio
“Man labiausiai patinka svogūnai, nes jie sodinami per mano vardadienį”, – juokavo Stanislovas ir dėjosi pykstąs, kad palangės apkrautos kaktusais, o šie duria katinėliui, kai šis stebeilija į zyles lesyklėlėje.
Eimanto Chachlovo nuotr.
Įstabioji gėlė, kurios lotyniškas pavadinimas yra Amorphophallus titanium, auginta kelerius metus, praėjusiųjų gruodį sukrovė pumpurą, kuris kasdien paaugdavo po 5 centimetrus. Liaudiškas gražuolės pavadinimas – Velnio liežuvis arba Lavongėlė, nes kvapelis jos išties pritrenkiamas. Kai lankėmės, jis jau buvo prislopęs, mat gėlės žydėjimo laikas ėjo į pabaigą.
Moteris savo pomėgio nemistifikuoja ir su gėlėmis nesikalba, greičiau jau praktiškai į jas, sudovanotąsias, žiūri. Antai susipjausčiusi indiškąjį svogūną ir užpylusi degtine naktimis, kai skauda operuotą nugarą, patrina juo. Imuninę sistemą stiprina auksinis ūsas. Veši įspūdingas dramblialapis, remiantis lubas. Jei tik būtų leista, jis ir namo stogą praaugtų.
Moteris mėgaujasi spalvingomis agavomis, ir stebisi, kad kažkodėl jos namuose neprigyja jokios rūšies paparčiai. Daigais keičiasi su kaimynėmis, pasigaili tų gėlių, su kuriomis nebenori vargti kiti.
Kiemo tvenkinyje žuvelės plaukioja tarp nuostabių lelijų. Lauke vasarą žydi ir aibė vienadienių gėlių, parsisiųsdintų pagal katalogą, o, tupinėdama apie vieną jų, parkritusi net susilaužė ranką.
Rūpestį augalais atperka jų skleidžiami kvapai ir grožis, nors gėlininkė sako, kad jos augintinės nėra lepios. Vieną pavasarį sugrįžusi iš kelionės kieme suskaičiavo 240 tulpių, kurių žiedai priminė vaikų veidelius.
Janina turi dar vieną pomėgį – megzti sukneles ir sijonus, jos pirštams paklūsta įvairiausi siūlai bei raštai. Gal kada ir nuotakai suknelę numegs.
Palikę gimtą lizdą
“Trys katės, trys šunys, karvė, kiaulė – štai ir visas ūkis. Penki vaikai jau užauginti. Vasarą jau bus penkeri metai, kaip dukra Ilona su trimis vaikais gyvena Amerikoje. Sūnus Arūnas – Anglijoje”, – atsiduso vyras.
“Ilgiuosi vaikų, pagalvoju, kad gal tų, kurie gyvena svetur, jau ir nepamatysiu. Mes neturime laimės praturtėti. Dukra, atrodo, išvažiavo vieneriems metams į Ameriką, bet susirado pradinių klasių mokytojos darbą, amerikoną vyrą, dirbantį terapeutu senukų globos pensione, ir pasiliko. Įsivaizdavau, kad tas Niu Džersis, kuriame dukra gyvena, nedidelis, bet per televiziją pamačiau ir išgirdau, kad ten gyvena 9 milijonai žmonių. Gerai, kad toje vietovėje nebūna didelių stichijos bėdų.
Sūnus Arūnas buvo sugrįžęs iš Anglijos, kur gamykloje prižiūrėjo įrenginius, ketino likti, bet, patyręs, jog sunku bus išgyventi iš 700 litų saugos tarnybos darbuotojo algos, vėl išvyko.
Dažniausiai mus aplanko dešimties metų anūkas Deividas iš Klaipėdos. Neseniai gimtadieniui atvežė su mama išaugintą kone žmogaus dydžio rožę. Labai judrus vaikas, viskuo domisi. Prisigaudo vabalų, griovyje pasigavęs stiklainyje augina buožgalvius, išbarsto akmenukais kiemo takus, padeda ravėti. Kartą su seneliu pririnko kolorado vabalų, o sunaikinti, sakė, ranka nekyla, tokie gražūs – paleido į smėlio dėžę”, – pasakojo močiutė.Pernai Janonių kaimynė ieškojo anties, kurią, pasirodo, vanagas buvo sudraskęs. Jai padėti pasišovė Deividas. Per Velykas upė buvo patvinusi, prie skardžio palinkęs ir įsmuko, paniro visas, kepurę nunešė vanduo, o vaikas įsikibo į pasvirusį medį. Visa laimė, kad kaimynė ištraukė.
Šiuo metu vaikas įniko rankomis lipdyti iš molio žvakides – namelius, domisi ginklais. Seneliams teko jam net nuo Kalėdų Senelio kartu su dovanėle perduoti laišką, kuriame rašoma: “Tebūnie pasaulyje taika, meskim ginklus.”
Mažytė praeities nostalgija
Janinai kartais atrodo, kad Šylių kaimas traukte susitraukė. Ji sakė, kad anuomet kaimas gyvas buvo, dabar jaunimas išvažinėjo į didelius miestus arba užjūrius, kas gėrė – nusigėrė. Yra vos keli tikri ūkininkai, kurie laiko daug gyvulių, o kiti – senukai ir vargetos. Yra kaime ir ištuštėjusių sodybų, numirė per 100 žmonių, kuriuos buvo radę, kai čion atsikėlė daugiau nei prieš porą dešimčių metų. Stanislovas buvo paskirtas partinės organizacijos sekretoriumi, vėliau – tarybinio ūkio direktoriumi.
“Užsidarius dešimtmetei, vėliau – aštuonmetei mokyklai, kai liko vos kelios pradinės klasės, maitinau vaikus ir kartu buvau direktorės pavaduotoja ūkio reikalams. Po sunkių ir nepavykusių dviejų stuburo operacijų nebegalėjau grįžti į darbą, džiaugiuosi, kad dar galiu vaikščioti, nors pusiausvyrą sunkiai išlaikau. Kūrenu, sėju ar raviu daržą, melžiu karvę”, – pasakojo moteris.
Susigyveno ji su daugeliu šyliškių. Kai moteris sirgo ar ranką buvo susilaužiusi, kaimynės atskubėdavo vaistų suleisti, karvę pamelžti, kiaulę pašerti, indus suplauti, burokų pasodinti.
“Man gaila žiūrėti, kad iš fermų, dirbtuvių liko tik “epizodai”, viskas išardyta, išnešiota. Ūkis anksčiau kultivavo gyvulininkystę ir žemdirbystę, gaudavome premijas už pašarų gamybą, bulvių derlius. Ūkis nebuvo iš stipriausių rajone, tačiau žemdirbiai važiuodavo į ekskursijas po Šiaurės Kaukazą, Bulgariją, Kazachstaną”, – sakė inžinieriumi – hidrotechniku dirbęs, numelioruotais plotais rūpinęsis pokalbininkas.
Vyras vadovauti ūkiui buvo paskirtas kaipsyk tada, kai dėl tuberkuliozės teko sunaikinti didelę produktyvią karvių bandą ir pirkti naują “veislinį branduolį”. Vyras prisiminė ir tai, kaip tarybiniais metais teko gaudyti ir “auklėti” naminukę variusius kaimiečius.
“Aš pats – aukštaitis, man skaniau alus. Naikinome per reidus su milicininkais “bravorus”, juos sudaužydavome tiesiog kirviais. Pigus tuomet buvo “samagonas”. Randi, būdavo, “bravorą”, o prie jo sėdi ne pats naminės varytojas, o samdytas sargas. Sykį vienas “verslininkas” pasipiktino, kad sunaikinome įrangą – ąžuolinę statinę. Tada sakiau: “Rašyk pareiškimą, kad tavo “fabriką” sunaikinome – gal kompensuos”, – juokėsi Stanislovas.
Dabar jo pramogos – meškeriojimas, poledinė žūklė, rudenį – grybai. Juokiasi nuolat savo krauju maitinantis erkes. Esąs vienišius, nereikia jam kompanijos. Kartą kaimynas pasigyrė pasienio su Kaliningrado sritimi muitininkams, kad Šyliai – grybų kraštas. Kai tie atvažiavo, kaimynas sutriko, nes tų grybų jis net nepažįsta, ir priprašė Stanislovą nenuslėpti raudonikių nei baravykų augimviečių.
Ivona ŽIEMYTĖ, “Vakarų ekpresas”
