A. Kantminui – jau 76 – eri, bet jis vis dar tvirtai stovi ant pačiūžų. (Oresto Lidžiaus nuotr.)„Mat tik 76 – eri,“ – šypsosi Antanas Kantminas, trumpam nustojęs pačiūžomis raižyti Šilutės miesto H. Šojaus parko tvenkinio ledą, ant kurio, kaip netrukus paaiškėjo, jis pats, nuvalęs dalį sniego, ir įsirengė čiuožyklą.
„Skaityti knygas nusibosta, televizorių irgi tiek težiūriu – tik vakare. Tai kodėl gi gražią žiemos dieną nepačiuožinėjus ant ledo? – retoriškai klausia garbaus amžiaus čiuožėjas. – Ateinu čia du kartus per dieną ir čiuožinėju po valandą. Tai tikras malonumas, – nė akimirkai nenustoja šypsojęsis A. Kantminas. – Gaila, mano anūkai nemėgsta pačiūžų, o bendraamžiai bičiuliai jau pritingi pajudėti. O taip norėtųsi dar ir pakalbėti su kuo nors…“
Prieš kurį laiką A. Kantminui teko pagyventi Vokietijoje. Ten, sako, žiemos čiuožyklos, nors ir mokamos, bet labai populiarios – žmonės traukia į jas šeimomis.
„Ten prisirenka tiek daug žmonių, kad neįgudusiam čiuožėjui – kaip aš – net baisu lipti ant ledo, kad neapsijuoktų, – vis taip pat šypsodamasis pasakojo pensininkas, buvęs profesinės mokyklos darbuotojas. – Mačiau per televizorių, kad ir Lietuvoje yra miestų, kur žiemą įrengiama čiuožyklų. O čia, Šilutėje, deja, nėra net kam sniego nuo parko tvenkinių nukasti.“A. Kantminas sakė esąs įsitikinęs, kad jauni tėvai čia tikrai atsivestų savo vaikus pačiuožinėti. Bet ar tai jo vieno jėgoms nukasti sniegą nuo viso tvenkinio ledo?..
Oresto Lidžiaus nuotr.
