M. Jankaus mokyklos nuotr.Ar įmanoma per vieną savaitę pažinti miestą, kuriam neužtenka vieno žemyno? Miestą, kuriame rytietiškų prieskonių aromatai susipina su jūros vėju, minaretų siluetai kyla virš nesibaigiančio stogų labirinto, o Bosforo bangos skalauja Europos ir Azijos krantus? Tikriausiai ne. Tačiau kartais septynių dienų pakanka, kad svetimas miestas taptų artimas, nepažįstami žmonės – draugais, o paprasta kelionė – istorija, kurią norėsis pasakoti dar ilgai.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad tarp milijonų žmonių ir nesibaigiančio Stambulo šurmulio atrasime ne tik naujų draugų, bet ir mažą dalelę Lietuvos – šilauogės sodinuką, kurio šaknys galbūt įaugo į mūsų gimtojo Šilutės krašto durpes?
Būtent tokia – kupina atradimų ir netikėtų sąsajų – tapo 2026 m. spalio 25–31 dienomis vykusi Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų „Erasmus+“ projekto „EKO Intelektas“ kelionė į Stambulą. Mus svetingai priėmė Büyükçekmece rajone įsikūrusi Recep Güngör Anadolu Lisesi mokyklos bendruomenė. Jau pirmąją dieną pasitiko muzika, tradiciniai šokiai ir nuoširdžios šypsenos. Pristatėme savo šalį bei mokyklą, susipažinome su turkų bendraamžiais, o pirmąjį nedrąsumą greitai pakeitė pokalbiai ir juokas. Mokiniai gyveno turkų šeimose, todėl šalies kultūrą pažino ne tik per organizuotas veiklas, bet ir per kasdienį gyvenimą, tradicijas bei naujas draugystes. Juk apie šalį daugiausia sužinai ne tada, kai perskaitai jos istoriją, o tada, kai esi pakviečiamas prie bendro stalo.
Kai mokslas išeina iš klasės, prasideda tikrieji atradimai. Viena svarbiausių projekto „EKO Intelektas“ krypčių – ugdyti mokinių inžinerinį mąstymą, skatinti ieškoti technologinių sprendimų aplinkosaugos problemoms spręsti ir formuoti atsakingą požiūrį į gamtos išteklių naudojimą. Tyrinėdami priimančiosios mokyklos aplinką, Lietuvos ir Turkijos mokiniai lygino atliekų rūšiavimo galimybes, vandens bei elektros energijos vartojimo įpročius, analizavo taupyti išteklius skatinančius ženklus – priminimus užsukti vandens čiaupą ar išjungti nereikalingą apšvietimą. Diskutuodami apie panašumus ir skirtumus, jie ieškojo tvarių sprendimų, kuriuos galėtų pritaikyti savo mokyklose.
Šias patirtis pratęsė apsilankymas biologinio nuotekų valymo įrenginiuose. Čia mokiniai iš arti susipažino su vandens valymo procesais ir technologijomis, padedančiomis mažinti žmogaus veiklos poveikį aplinkai. Tai, kas vadovėliuose atrodo kaip sudėtingos schemos ar formulės, virto realiais inžineriniais sprendimais. Kūrybinėse dirbtuvėse mokiniai išbandė tradicinį turkišką Ebru meną – piešimą ant vandens, mokėsi kūrybiškai panaudoti antrines žaliavas, o bendros sportinės veiklos dar labiau suartino skirtingų šalių bendraamžius.
Viena šilčiausių ir simboliškiausių patirčių laukė šilauogių ūkyje. Čia klausėmės paskaitos apie bitininkystę, sužinojome apie bičių svarbą gamtai, ragavome įvairių šilauogių produktų, o kūrybinėse dirbtuvėse kiekvienas savo rankomis pasigaminome žvakę ir gavome edukacijos sertifikatą. Ypatinga akimirka tapo bendras visų projekto dalyvių šilauogės sodinimas. Nustebino tai, kad jai sodinti naudotas substratas atkeliavo iš Lietuvos. O gal net iš mūsų Šilutės krašto, garsėjančio durpių pramone? Nors tikslios jo kilmės nežinome, ši netikėta sąsaja su gimtine suteikė akimirkai dar daugiau prasmės. Pasodintas augalas tapo gražiu tarptautinės draugystės ir rūpesčio gamta simboliu.
Kelionės metu gamtą pažinome ir kitose erdvėse. Botanikos sode stebėjome augalų įvairovę, kalbėjome apie biologinės įvairovės išsaugojimą, o Stambulo akvariume atsivėręs povandeninis pasaulis dar kartą priminė, kokia trapi ir saugotina yra mūsų planetos gyvybė.
Tačiau už edukacinių veiklų ribų mūsų laukė pats Stambulas – miestas, kurio, regis, neįmanoma iki galo pažinti per vieną kelionę. Istorinės mečetės, spalvingi turgūs, siaurų gatvelių šurmulys ir Bosforo sąsiauris atskleidė miestą, kuriame šimtmečių istorija susilieja su šiuolaikiniu gyvenimu. Plaukiant Bosforu prieš akis atsivėrė nepakartojama panorama: vienoje pusėje – Europa, kitoje – Azija, o tarp jų – vanduo, jungiantis du pasaulius.
Vienu įspūdingiausių atradimų tapo Galatos bokštas. Pakilus į jo apžvalgos aikštelę, prieš akis nusidriekė nesibaigianti miesto stogų jūra, Bosforo sąsiauris, tiltai, mečečių kupolai ir į dangų kylantys minaretai. Atrodė, kad visas didžiulis ir nuolat skubantis Stambulas akimirkai sustojo po mūsų kojomis. Visai kitokį, tačiau ne mažiau stiprų įspūdį paliko Bazilikos cisterna (Yerebatan Sarnıcı) – paslaptingas požeminis vandens rezervuaras, įrengtas dar VI amžiuje. Švelnioje šviesoje iš tamsos išnyrančios marmurinės kolonos, jų atspindžiai vandenyje ir ypatinga atmosfera leido pasijusti tarsi kitame pasaulyje. Žavėjomės ne tik nepaprastu reginiu, bet ir senovės inžinierių gebėjimu sukurti tokią įspūdingą vandens saugojimo sistemą.
Dar viena netikėta inžinerijos pamoka tapo pats Stambulo eismas. Milžiniškame mieste, kuriame automobilių spūstys yra kasdienybė, pamatėme, kaip sumanūs sprendimai gali palengvinti milijonų žmonių gyvenimą. Ypatingą dėmesį patraukė „Metrobüs“ – greitųjų autobusų sistema su atskiromis eismo juostomis. Kol automobiliai stovi spūstyse, autobusai gali judėti beveik netrukdomi, taip taupydami laiką ir skatindami rinktis aplinkai palankesnį viešąjį transportą.
Ne mažiau nustebino kelionė „Marmaray“ geležinkeliu, jungiančiu Europą ir Aziją po Bosforo sąsiauriu. Sirkeci stotyje leidomės vis gilyn po žeme – ilgi eskalatoriai, tuneliai ir maždaug 60 metrų gylyje įrengta stotis vertė stebėtis šiuolaikinės inžinerijos galimybėmis. Vos kelios minutės traukiniu – ir jau kitame žemyne! Stambulas tapo tikra inžinerijos laboratorija po atviru dangumi, kurioje kiekvienas tiltas, tunelis ar transporto sistema liudija žmogaus išradingumą.
Pažinome ir azijinę Stambulo pusę – Üsküdar bei Kadıköy rajonus, pasigrožėjome pakrantėmis, stebėjome vietinių gyvenimą. Mūsų viešnagė sutapo ir su spalio 29-ąja – Turkijos Respublikos diena, todėl galėjome pajusti ypatingą šventinę miesto atmosferą, pažinti šalies tradicijas ir istorinę atmintį.
Ši savaitė buvo ypatinga ir tuo, kad joje vietos atsirado kiekvienam. Skirtingų gebėjimų ir patirčių mokiniai dalyvavo bendrose veiklose, mokėsi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems ir įveikti nedrąsumą. Vienam didžiausias laimėjimas buvo nauja draugystė, kitam – pirmasis drąsus pokalbis anglų kalba ar savarankiškai priimtas sprendimas. Tai ir yra viena gražiausių „Erasmus+“ projekto dovanų – galimybė augti kiekvienam savo tempu, tačiau visiems kartu.
Mūsų dienos Stambule prasidėdavo apie aštuntą ryto, o baigdavosi tik aštuntą, devintą ar net dešimtą vakaro. Telefonų žingsniamačiai kasdien fiksavo įspūdingus skaičius, tačiau nuovargį nustelbdavo patirti įspūdžiai. Vis norėjosi dar kažką pamatyti, sužinoti, paragauti ar išgirsti. O vakare, dalijantis dienos įspūdžiais, paaiškėdavo, kad kiekvienas iš mūsų parsineša savą, šiek tiek kitokį Stambulą.
Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko ne pastatai, muziejai ar net nuostabūs Bosforo vaizdai. Tai buvo žmonės. Turkijos mokytojai, mokiniai, mus priėmusios šeimos ir visi, kurie savo dėmesiu bei nuoširdumu pavertė šią kelionę ypatinga.
Spalio 31-ąją į Lietuvą sugrįžome pavargę, bet kupini naujų žinių, prisiminimų ir draugysčių. O kažkur Turkijoje auga mūsų kartu pasodinta šilauogė – mažas, bet prasmingas bendrystės simbolis, galbūt savo šaknimis siekiantis net Šilutės kraštą. Tegul ji auga ir stiprėja, kaip ir mūsų užsimezgusios draugystės.
Nes „Erasmus+“ kelionės nesibaigia sugrįžus namo. Jos tęsiasi mumyse – naujose idėjose, didesnėje drąsoje, platesniame akiratyje ir draugystėse, kurioms nereikia nei sienų, nei žemėlapių.
Mokytojos Rita Barkauskienė ir Aida Skarbalienė, Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla„Erasmus+“ projektas „EKO Intelektas“, Nr. 2025-1-LT01-KA122-SCH-000325186.
