Šiuo metu parduotuvių vitrinose ir kavinių bei restoranų meniu galime pastebėti daug egzotiškų žuvų. Kai kurių jų pavadinimai skamba labai intriguojančiai, tačiau kas iš tikro slepiasi po šiais pavadinimais dažnai taip ir lieka paslaptimi.
Sunku pasakyti, ar skirtingi tos pačios rūšies žuvies pavadinimai yra perdirbėjų, prekybininkų ir maitinimo įstaigų apgaulė, siekiant parduoti menkavertę žuvį kaip egzotišką ir gurmanišką, ar tiesiog atsainus požiūris į parduodamą žuvį ir jos kilmę. Perskaičius žuvies pavadinimą, dažnai tenka pasukti galvą, kokią iš tikro žuvį nusipirkai. Pastebima, kad tokios klaidingai pavadintos žuvies kasmet vis daugėja. Visos Lietuvoje parduodamos žuvys turi lietuviškus pavadinimus, kurie nurodyti 2008 m. Žemės ūkio ministerijos patvirtintame komercinių žuvų sąraše.
Šiame sąraše nerasime skorpionžuvės. Žuvies pavadinimas skamba labai apgaulingai, nes yra panašus į vienos iš žuvų šeimos – skorpenžuvių (Scorpaeniformes) pavadinimą. Skorpenžuvės dažnos pietų jūrose ir koraliniuose rifuose, todėl natūralu, jog perkant taip vadinamą skorpionžuvę kyla asociacijos su egzotiškom tropinėm žuvim, tačiau po šiuo pavadinimu slepiasi ne kas kita kaip mažaakis pangasijas (Pangasius hypophthalmus), geriau žinomas kaip pangasija. Pangasijai auginami pietryčių Azijoje, daugiausiai Vietname, tad ar iš vietos žuvininkystės ūkių atgabentą žuvį derėtų laikyti egzotiška?
Deja, tai ne vienintelis toks atvejis. Tokių pervadintų žuvų parduotuvėse ar kitose prekybos vietose galima rasti ir daugiau. Pastaruoju metu gan dažna prekybos centruose ir kitose prekyvietėse žuvis – sviestažuvė. Anglų kalba sviestažuvėmis vadinamos medūznaminių (Stromateidae) šeimos žuvys. Ši žuvų šeima taip vadinama, nes jų lervutės gyvena tarp medūzų čiuptuvų, taip pasinaudodamos medūzų suteikiama apsauga. Medūznamės užauga tik iki 35 – 40 cm ilgio ir sveria 300 – 400 g, rečiau apie 1 kg, todėl natūralu, jog iš tokios žuvies 1,5 kg filė gabalo tikrai neišpjausi. Po sviestažuvės pavadinimu slypi net negiminingų rūšių žuvis – geltondryžė riebžuvė arba taukinė skumbrė. Pastarosios mėsa yra prastesnės kokybės, todėl pirkdami sviestažuvę greičiausiai perkame kaip tik ją.
Panaši situacija yra ir su jūrų lydekomis ir tunais. Komercinių žuvų sąraše nurodytos net 10 jūrinių lydekų ir 8 tunų rūšys, realiai Lietuvoje jūrinių lydekų galima rasti 5 – 6, o tunų 3 – 4 rūšis. Tačiau perdirbėjai ir prekybininkai labai retai tiksliai nurodo žuvies rūšį. Kai kurios jūrinių lydekų rūšis yra stipriai pergaudytos, o iš 8 tunų rūšių net penkioms gresia išnykimas arba jos yra pergaudytos. Jūrinės lydekos tai pat klaidingai vadinamos hekais (iš anglų k. hake), o pastaruoju metu pradėtos vadinti ir karališkosiomis vėgėlėmis.
Esama ir tokių atvejų, kai ta pati vitrinoje gulinti žuvis vadinama dvejopai. Ledjūrio menkė (Pollachius virens) ir amerikinis polakas yra ta pati žuvis, tik dažnai priklausomai nuo dydžio gauna ir skirtingą pavadinimą: mažesnės žuvys – amerikiniai polakai, o didesnes – ledjūrio menkės. Tiesa, Žemės ūkio ministerijos parengtame komercinių žuvų sąraše rasime tik amerikinio polako pavadinimą, tačiau vienintelis naudotinas pavadinimas šiai žuviai turėtų būti ledjūrio menkė. Perdirbėjai įsigudrino pervadinti net ir konservuotus rūkytus Baltijos šprotus, dabar jų jau galima nusipirkti atlantinių sardinių pavadinimu.
Perkant žuvį reikėtų ją rinktis kruopščiau: pirkti tik žinomas žuvis, idealiu atveju – vietines bei tas, kurių ištekliai yra gausesni; atkreipti dėmesį į žuvies sugavimo regioną, jei žuvys yra sugautos ar užaugintos toli, jos turi būti šaldomos, dėl ko praranda dalį maistinių savybių; rinktis šviežią žuvį, šviežios žuvies akys yra skaidrios, žiaunos – raudonos, o pelekai neapdžiūvę.
Radus klaidingą žuvies pavadinimą arba neatitikimą tarp lietuviško ir lotyniško jos pavadinimo, apie tai galima pranešti Maisto ir veterinarijos tarnybai užpildžius nesudėtingą anketą internete. Už klaidingą pirkėjų informavimą pardavėjams gresia piniginės baudos, kurios turėtų priversti prekybininkus atsakingiau žiūrėti į pirkėją.
