DEDIKACIJA. Ant vienos buvusios siurblinės sienos pavaizduota meldinė nendrinukė, ant kitos - ūkininkas. (VE.lt nuotr.)Šilutės rajono turizmo centro interneto svetainė Tulkiaragės pažintinį taką pristato kaip objektą, pasakojantį unikalią šios vietovės susiformavimo istoriją. Iš tiesų vieta unikali, tačiau reikia žinoti, kada geriau ją lankyti.
Krokų Lankos ežero pašonėje įsikūręs Tulkiaragės pažintinis takas pasakoja unikalią Tulkiaragės istoriją, kurią kūrė vanduo ir žmogus. Pasak pateikiamos informacijos, nuo pat šios vietovės susiformavimo (maždaug prieš 400 m.), joje įsikūrė žmogus: statė pylimus, įrenginėjo polderį, derlingas pievas šienavo ir prižiūrėjo.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Tulkiaragės ekosistema tapo priklausoma nuo žmogaus ir tik jam esant, čia gali klestėti daugybė įvairiausių rūšių.
Kai 1993 metais sugedo Tulkiaragės vandens siurblinė, buvo nutarta palikti teritoriją tvarkytis pačiai gamtai. Deja, dėl žmogaus įtakos šios vietovės ekosistema buvo išbalansuota, įrengti pylimai, užterštas vanduo, pievos nebetręšiamos, neganomos, suvešėjo nendrynai, priaugo krūmų, kaupėsi nunykusių augalų sluoksnis ir teritorija daugeliui tipinių pievų paukščių tapo nebetinkama.
Prieš keletą metų teritoriją nuspręsta atgaivinti, pritaikant ją ir lankytojams – įrengtas pažintinis takas, poilsio ir apžvalgos aikštelės, informaciniai stendai.
Tako ilgis, skirtingų šaltinių teigimu, yra 1,2-1,8 km į vieną pusę.
Tulkiaragės pažintiniame take „įsikūrė“ ir didžiausia pasaulyje meldinė nendrinukė. Šis globaliai nykstantis paukštis, vis dar perintis Lietuvoje, „nutūpė“ ant restauruotos siurblinės, kuri tarnauja kaip paukščių stebėjimo bokštelis bei gyvoji gamtos mokykla. Ant kitos sienos pavaizduotas ūkininkas, o pietinėje pastato pusėje pakabinti inkilai paukščiams, šikšnosparniams ir vabzdžiams.
Tulkiaragės pažintinį taką nusprendus aplankyti prieš keletą savaičių atrodė, kad laukia smagus pasivaikščiojimas gamtoje, tačiau tai tapo tikru iššūkiu, nes, panašu, kol peri paukščiai, pievos yra visiškai neliečiamos.
Nusprendus vis dėlto pabandyti eiti sunkiosios technikos šiek tiek pramintu taku, teko bristi per pusantro metro ir net aukštesnę suvešėjusią žolę. Braunantis per žolę pavyko įveikti tik pusę tako – iki pirmosios poilsio aikštelės.
Nepaisant sunkiai įveikiamų žolynų ir begalės aplink besisukusių alkanų uodų, įspūdis einant taku tikrai geras. Nuostabūs vaizdai atsiveria prisėdus poilsiui skirtoje pakyloje. Joje įrengtas aukštas svajoklių suolelis – kad ant jo atsisėdus būtų galima gėrėtis aplinka, svajoti ir tabaluoti kojomis. Tako pabaigoje įrengta aukštesnė apžvalgos aikštelė.
Iš jų galima geriau apžvelgti Krokų Lankos ežerą, didžiausią (plotas 787 ha) Nemuno deltos ežerą, kuris, beje, yra vienintelis Lietuvoje lagūninės (jūrinės) kilmės ežeras, susidaręs Nemuno sąnašoms atitvėrus dalį Kuršių marių.
Pasidomėjus Šilutės rajono turizmo centre, ar šis takas tikrai turėtų būti toks užžėlęs, ar galbūt jis tiesiog nėra prižiūrimas, centro darbuotoja taip pat spėjo, kad pievos neliestos saugant paukščius, ir siūlė taką dar sykį aplankyti rudenį.
