Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Kodėl šiltą žiemą šildymo sąskaitos nesumažėjo kartais?

Publikuota: 2020 kovo 10 Kategorija: Aktualijos, Lietuvoje, Verslas

www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.

Klimatologai išmatavo – praėjusį žiema buvo šilčiausia per visą stebėjimo laikotarpį. Kodėl tada šildymo sąskaitos nesumažėjo reikšmingiau?

Skaitantiems vien antraštes, atsakymo toli ieškoti nereikės, nes viskas kaip ant delno – „kalti šilumos tiekėjai – monopolininkai“.

Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Visgi, jei paviršutiniški ir galvoti neskatinantys atsakymai jūsų netenkina, kviečiu įdėmiau pažvelgti į šilumos kainos struktūrą.

Ją lengva įsivaizduoti kaip sluoksniuotą pyragą, sudarytą iš dviejų pagrindinių ingredientų. Įstatymas sako šilumos tiekėjams į sąskaitą vartotojams visada būtina įtraukti abu šiuos ingredientus, nors sudėti į vieną pyragą jie nelabai dera. Suvalgius nevykusio pyrago vėliau pilvą suka ir vartotojams, ir verslui – pirmiesiems sukelia lūkesčius dėl kainos pokyčių, o antruosius kone kiekvieną žiemą skatina žegnotis, jog tikrai viskas suskaičiuota teisingai.

Iš ko susideda galutinė kaina?

Lietuvoje galiojanti tvarka šilumos tiekėjams sako į vieną sąskaitą įtraukti ir nuo vartojimo priklausančias (kintančias) ir nuo vartojimo nepriklausančias (pastoviąsias) išlaidas. Priešingai yra Vakarų Europoje, kur galioja dvinaris kainos modelis, t. y. vartotojai gauna dvi atskiras sąskaitas. Tai yra skaidri ir logiška kainodara. Kodėl?

Kintamosios išlaidos skirtos apmokėti už „žaliavą“ – kurą, elektrą ir kitus šaltinius, kurie naudojami tiesiogiai šilumos energijai pagaminti. Kintamosios išlaidos turi maždaug 50 proc. (kai kuriuose miestuose 40 proc., kai kuriuose 60 proc.) „svorį“ galutinei kainai. Būtent ši kainos dedamoji kinta priklausomai nuo termometro stulpelio judėjimo – kuo už lango šilčiau, tuo ir kuro reikia mažiau. Tiesa, reguliavimas numato kurą pirkti už kainą, kuri galiojo prieš du mėnesius – pvz., vasarį už gruodžio kainą, kovą už sausio kainą.

Būtent su šia kintamąja dalimi siejami vartotojų lūkesčiai šiltą žiemą už šildymą mokėti gerokai pigiau nei šaltą žiemą. Šis lūkestis pagrįstas, tačiau priminsiu, kad kintamoji dalis tik viena iš dviejų.

Antrasis ingredientas kainos struktūroje – pastoviosios išlaidos, kurios nuo sezono nepriklauso. Tai yra infrastruktūros išlaikymo ir priežiūros sąnaudos – investicijos į katilus, vamzdynus, mokesčiai valstybei (NT, žemės, aplinkos, PVM, Sodros), palūkanos bankams, darbuotojų atlyginimai, karšo vandens cirkuliacijos palaikymas vamzdyne ištisus metus ir t.t. Deja, šios sąnaudos beveik nepriklauso nuo šilumos suvartojimo. Ar už lango +30°C liepos kaitra, ar stingdo -30°C vasario šaltis, šios sąnaudos beveik nesikeičia, jos patiriamos kiekvieną mėnesį ir tai sudaro maždaug 50 proc. galutinės kainos vartotojui svorio (kai kuriuose miestuose 40 proc., kai kuriuose 60 proc.).

Priėjome prie stereotipais labiausiai apaugusios kainos „pyrago“ dedamosios – šilumos tiekėjo maržos (antkainio). Dalį skaitytojų nuvilsiu, pasakydamas, kad marža visame kainos „pyrage“ prilygsta pabarstukams ant pyrago viršaus. Maržos vidurkis 2018 m. nesiekė ir 1 proc.. Visgi, jei įmonė vieną šildymo sezoną uždirbs ir daugiau, reguliatorius – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) – kitą šildymo sezoną kainos „lubas“ sumažins. Taigi, pelno sukaupti „juodai dienai“ neleidžiama. Priminsiu, kad valstybės reguliuojami šilumos tiekėjai viską perka viešai ir aukcionuose, o šias išlaidas kontroliuoja eilė įstaigų.

Kas nutinka iškepus tokį pyragą?

Kintamuosius ir pastoviuosius kainos ingredientus sumetus į vieną dubenį, iškepamas sunkiai tiek vartotojams, tiek šilumos tiekėjams kramtomas produktas.

Dalis vartotojų nepatenkinti, nes šildymo sezono metu – 5-6 mėnesius – juos pasiveja per pavasarį, vasarą ir rudenį prisikaupusios (tačiau neapmokėtos) pastoviosios išlaidos. Aš juos suprantu, nes vietoj lauktų „kartais“ sumažėjusių šildymo sąskaitų matome tik kelių ar keliolika procentų sąskaitų susitraukimą. Šaltą žiema taip veikianti tvarka vartotojus prislegia dar labiau – jie moka už šilumos tiekėjų šiltuoju metų periodu patirtas sąnaudas plius už einamąjį kuro suvartojimą vandens pašildymui žiemos periodu. O jeigu labai šalta ir biokuro katilų galios nepakanka, tuomet įjungiami didelės galios dujiniai katilai ir šildymo sąskaitos tokiais mėnesiais išauga dar labiau. Vis dėlto, kol šiltos žiemos netapo kasmetiniu ir įprastu reiškiniu, didelės galios katilai būtini, kad šilumos nepritrūktų šalčių metu.

Šilumos tiekėjai – privatūs ir savivaldybių – irgi nelaimingi, nes jų gaunamos pajamų apimtys juda sinusoide ir šiltojo bei šaltojo metų laiko skirtumai yra dramatiški, nepaisant to, kad šilumos tinklo išlaikymo sąnaudos patiriamos daugmaž vienodos visus metus.

O jeigu pasitaikė šilta žiema, kaip šiais metais, nesurinktos pastoviosios išlaidos „persikelia“ į sekantį šildymo sezoną. O jeigu ta žiema bus labai šalta, o jeigu dar kuras pabrangs? Dėl to gaunasi, kad Lietuvoje šilumos kainos vienos mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau žiemos mėnesių sąskaitos – vienos didžiausių, nes mokama ne tik už vasaros, bet galimai ir už praėjusių metų išlaidas.

Ką daryti?

Centralizuotą šildymą turinčios Vakarų Europos šalys su šildymu susijusias sąskaitas skaido į dvi dalis. 12 mėn./metus gyventojai sulaukia sąskaitų už 12 mėn./metus šilumos tiekėjų patiriamas eksploatacines išlaidas (remontus, darbo užmokestį, visus mokesčius ir t.t.). Pastovioji šilumos kainos dalis yra vienoda kiekvieną mėnesį. Šildymo sezono metu prisideda sąskaitos tik už faktiškai suvartotą šilumą.

Ar tai panacėja, kuri sumažins metines gyventojų išlaidas, susijusias su šildymu? Ne. Tačiau gyventojams tai leis aiškiau suprasti, už ką moka bei šiltomis žiemomis gauti gerokai mažesnes mėnesio sąskaitas už suvartotą šilumą. Įmonėms dvinaris tarifas leistų išlyginti finansus – vasarą patirtos sąnaudos būtų apmokamos vasarą. Valstybės biudžetui dvinaris tarifas irgi naudingas – mat išlyginus gyventojų išlaidas už šildymą, šalčiausiais mėnesiais namų ūkiai nepatirtų dramatiško sąskaitų šoko, o tai reiškia, kad atkristų poreikis dalį namų ūkių remti mokesčių mokėtojų pinigais. Visgi, jei toks poreikis yra, socialiai remtini šilumos vartotojai galėtų gauti šildymo kompensacijas ne už atskirą mėnesį, bet už šildymo 6 mėnesius arba už visus metus iš karto.

Alternatyva irgi yra. Vartotojams galima teikti sąskaitas tiek vienanarės kainos, tiek ir dvinarės kainos formatu. Prieš pereinant prie dvinario tarifo tai padėtų palyginti šildymo išlaidas ir geriau suprasti už ką mokama, kurios išlaidos keičiasi ir kiek. Tokiu atveju vartotojai žinotų pas juos įrengtą šiluminę galią, jos kainą, o tai motyvuotų pačius vartotojus rūpintis, ar galios nepernelyg daug, taip pat ją mažinti, taip taupant šildymo išlaidas. Šilumos tiekėjas tokiu atveju turėtų galimybę optimizuoti savo vamzdynus ir taip mažinti bendrąsias sąnaudas.

Valdas Lukoševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas

1 skaitytojų komentaras
SAB 2020 kovo 10d., 16:055.20.112.140
O jei UAB-as monopolistas įdarbins dar daugiau darbuotojų (savo giminaičius), tai visai gyventojus suries. Mes mokame, tai vadinasi- mes esame darbdaviai, argi ne su mumis reikia derinti darbuotojų skaičių ir jų užmokesčio dydį.

Patinkantis. Įvertink komentarą: Thumb up 11 Thumb down 2

Atsakyti

Rašyti komentarą