H. Šojaus muziejaus nuotr.„Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…
– Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
Atsiliepė: – Aš čia – gyva.“
Brazdžionis „Aš čia gyva“ (1940 m.)
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Jau 30 metų Baltijos kelio atmintis telkia mus iš naujo prasmingam, vieningam ir ryžtingam tikslui – ginti ir saugoti mūsų valstybingumą. Istorinis simbolis, bylojantis apie trijų Baltijos šalių stiprybę ir draugystę ypatingai svarbus ir šiandien, kuriant saugų, ramų pasaulį mūsų vaikams. Dabar Baltijos kelias – ir gražios ateities simbolis, kurią kursime mes visi. Būkime vieningi ir mokėkime vertinti savo laisvę!
Primename, jog šiandien 16.00 val. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vyks Baltijos kelio 30-mečio minėjimo renginys. Kviečiame atvykti!
Apie Baltijos kelio akciją kviečiame skaityti muziejaus istoriko Igno Giniočio parengtame pranešime.
Baltijos kelio politinis kontekstas
Rugpjūčio 23 d. sukanka 80 metų nuo Vokietijos ir SSRS pasirašyto Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kurie nustatė abiejų valstybių įtakos sferas Rytų Europoje, bei 30 metų nuo Baltijos kelio akcijos, bet apie viską nuo pradžių.
1985 m.Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga tuomet išgyveno gilią ekonominę, finansinę, socialinę ir moralinę krizę. Pasirodė, kad komunistinė imperija nebeturi perspektyvų. Naujajam šalies vadovui teko kreiptis pagalbos į Vakarus. Šios aplinkybės lėmė šalyje prasidėjusį pertvarkymą („perestroiką“). Politinės permainos suaktyvino ir Lietuvos inteligentiją, kuri ėmė į viešumą kelti Lietuvai aktualias problemas. Kūrėsi nepriklausomos draugijos, klubai, kuriuose buvo viešai diskutuojama visuomenę jaudinančiais ekologijos, tautos praeities ir kitais klausimais.
1988 m. birželio 3 d. Lietuvos SSR Mokslų akademijos salėje Vilniuje vyko renginys, skirtas LSSR Konstitucijos projekto svarstymui. Jo metu išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) iniciatyvinė grupė. Šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – Sąjūdis asocijavosi su XIX a. tautinio atgimimo sąjūdžiu. Persitvarkymas buvo Michailo Gorbačiovo vykdomos „perestroikos“ lietuviškas vertimas. Jis turėjo ne taip gąsdinti komunistinę nomenklatūrą. Į LPS iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 nariai, iš kurių daugiausia – meno ir mokslo veikėjai.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai rengėsi kalboms įvairiose auditorijose, dalyvavo išvykose į krašto vietoves. Keliami viešumo, demokratijos, Lietuvos suvereniteto stiprinimo šūkiai buvo populiarūs, todėl juos greitai ėmė remti dauguma gyventojų.
1988 m. birželio 3 d. prasidėjęs masinis lietuvių tautinis judėjimas vedė į Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimą 1990 metų kovo 11-ąją, be to, tapo ir grandininės reakcijos, sugriovusios Sovietų Sąjungą, pradžia.
Vienas iš LPS sėkmės veiksnių buvo visoje Lietuvoje pradėję vykti mitingai. Didžiausiu lūžiu lietuvių politinėje sąmonėje galima laikyti 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Jis buvo skirtas Molotovo–Ribentropo pakto metinėms. Mitingas buvo organizuojamas slapta ir truko 4 valandas. Jame dalyvavo keli šimtai žmonių. Kitą dieną prasidėjo isteriška komunistų ideologinio atkirčio akcija, siekusi apjuodinti lietuvių disidentų pastangas. Šiais valdžios veiksmais buvo pasiektas priešingas rezultatas. Lietuvos žmonėms mitinge pirmą kartą viešai atskleista istorinė tiesa.
1988 m. rugpjūčio 23 d. sąjūdiečiai surengė mitingą Vingio parke. Jo metu buvo protestuojama prieš Molotovo–Ribentropo paktą. Šioje protesto akcijoje dalyvavo apie 200 tūkstančių žmonių, mitingas pirmą kartą buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją.
Tų pačių metų rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje suorganizavo mitingą, skirtą slaptajam Molotovo–Ribentropo protokolui išviešinti. Nors leidimas mitingui nebuvo gautas, tačiau akcija buvo įgyvendinta. Jos metu dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Mitinguojantiems išvaikyti buvo pasitelkti milicijos daliniai, nebuvo apsieita be smurto. Prievartos panaudojimas diskreditavo „pertvarkos“ politiką. Ši prievartinė akcija buvo pavadinta „bananų baliumi“. Po jos su Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto (toliau –LKP CK) pirmojo sekretoriaus pareigomis turėjo atsisveikinti Ringaudas Songaila. Kartu su juo buvo priverstas pasitraukti ir LKP CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas. Tai buvo akivaizdus laimėjimas, atvėręs vartus Sąjūdžiui įsitvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime.
Kitas veiksnys, turėjęs didžiulės įtakos tolesniems įvykiams, buvo 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvykęs Lietuvos, Estijos ir Latvijos tautinių judėjimų atstovų suvažiavimas – Baltijos Asamblėja. Jos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių, įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Asamblėjos metu buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas –Nepriklausomybė.
1989 m. liepos 15 d. Pernu (Estijoje) įvykusiame Baltijos Tarybos posėdyje nuspręsta rugpjūčio 23 d. pažymėti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos slaptųjų susitarimų 50-ąsias metines, sujungiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine, pavadinta Baltijos keliu.
Prie šios akcijos prisijungė ir šilutiškiai. Nuo Šilutės Sąjūdžio būstinės pajudėjo 21 autobuso kolona. Prie Šiaulių įsijungė melioratorių 12 autobusų kolona, taip pat kitų rajono organizacijų transportas. Baltijos kelio akcijoje iš viso dalyvavo per 2 mln. žmonių, iš kurių apie 3–4 tūkst. Šilutės rajono gyventojų.
Tą pačią dieną Lietuvos Sąjūdis bei Estijos ir Latvijos liaudies frontai paskelbė bendrą kreipimąsi į pasaulį, kuriame išsakytas priekaištas dėl to, kad demokratinės visuomenės neretai laikėsi dvigubų standartų SSRS imperializmo atžvilgiu ir Baltijos tautos ilgus metus buvo užmirštos.
Baltijos kelio akcija sukėlė didelį atgarsį: Molotovo–Ribentropo pakto padarinių panaikinimas ir trijų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo klausimas, peržengęs Lietuvos ir SSRS ribas, atsidūrė tarptautinės bendruomenės akiratyje. Po šios akcijos plintanti tarptautinė parama privertė 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas buvo neteisėtai sutryptas. Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse ir pačioje Sovietų Sąjungoje.
Dar vienas veiksnys, padėjęs Lietuvai atgauti Nepriklausomybę, buvo Lietuvos komunistų partijos (toliau –LKP) skilimas. Po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo (1988 m. spalio 22–23 d.) pakito politinė situacija Respublikoje. Tarpusavyje ėmė konkuruoti dvi politinės jėgos –LKP ir LPS.
Visuomenės pasitikėjimą pelnęs Sąjūdis ėmė siekti politinės valdžios. 1989 m. kovo 26 d. vyko rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Rinkimuose dalyvavo daugiau nei 80 proc. rinkėjų. Didžiule persvara rinkimus laimėjo LPS atstovai – iš 42 galimų vietų jiems atiteko net 36. Su sąjūdiečių nuomone dabar privalėjo taikstytisir aukščiausi Lietuvos SSR pareigūnai.
Susiformavus Sąjūdžiui, LKP reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Tik nedidelė grupelė Sovietų Sąjungos komunistų partijos narių Lietuvoje liko ištikimi imperijai. Visi Lietuvos komunistų partijos nariai, nepaisant to, ar rinkimuose buvo remiami Sąjūdžio, ar ne, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje balsavo už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. 1991 m. žlugus Rugpjūčio pučui Maskvoje, LKP buvo uždrausta.
Muziejaus istorikas Ignas Giniotis
