Lietuva pelnytai gali didžiuoti esanti viena iš tų šalių, kuriose surenkama daugiausia pakuočių. (www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.)Lietuva pelnytai gali didžiuoti esanti viena iš tų šalių, kuriose surenkama daugiausia pakuočių. Tačiau, kur patenka stiklas, plastikas bei metalas iš taromatų? Kokias ekonomines bei aplinkosaugines problemas mes sprendžiame grąžindami kiekvieną tuščia gėrimo butelį?
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Stiklas perdirbamas Lietuvoje
Gintaras Varnas, VŠĮ „Užstato sistemos administratorius“ direktorius, pasakoja, jog iš visų parduotuvių Lietuvoje surinktos pakuotės vežamos į Vilnių, į skaičiavimo centrą. Čia jos paruošiamos perdirbimui.
„Praėjusiais metais surinkta 340 mln PET pakuočių, 210 mln metalinių pakuočių ir apie 30 mln stiklinių pakuočių“, – įspūdingus skaičius vardija pašnekovas.
„Visos stiklinės pakuotės perdirbamos Lietuvoje. Todėl skaičiavimo centre surinkti stikliniai buteliai ne tik suskaičiuojami, bet ir išrūšiuojami pagal spalvas: rudas, žalias ar skaidrus stiklas. Tada jie susmulkinami ir perduodami perdirbėjams, kurie parenkami konkurso būdu. Skaidrus stiklas šiuo metu keliauja į „Panevėžio stiklą“, o rudas ir žalias – į „Kauno stiklą“. Šie du fabrikai ir vėl pagamina stiklinius
Visos metalinės pakuotės keliauja į Vokietiją, jos parduodamos didžiausiam pasaulyje aliuminio perdirbėjui, kuris taip pat specializuojasi surinktų skardinių perdirbimu į naujas skardines.
„Tai labai efektyvus ir nebrangus būdas, nes nereikia naudoti pirminių resursų. Kaip žinia, aliuminio gavyba labai brangi, lydyti aliuminio rūdą reikia daug energijos. Pagaminti naują aliuminio skardinę iš senos sunaudojama dešimtis kartų mažiau energijos nei gaminant iš pirminės žaliavos. Tai reiškia, kad reikia mažiau kasti aliuminio rūdų, bet ir mažiau eikvojama kitų išteklių, kurių reikia energijai gauti,“ – sako VŠĮ „Užstato sistemos administratorius“ direktorius.
Ką galima pagaminti iš vieno gramo PET pakuotės?
G.Varnas aiškina, kad plastikinės pakuotės taip pat labai paklausi bei vertinga antrinė žaliava: „Užstato sistemoje dalyvaujančių PET butelių anaudojimas labai įvairus: galima ir vėl gaminti butelius, galima gaminti sintetinį pluoštą. Visos mūsų visos surinktos PET pakuotės perdirbamos į sintetinį siūlą. Iš vieno gramo PET pakuotės pagaminamas 10 km ilgio siūlas, o iš vieno PET butelio pagaminamas siūlas, kurio ilgis nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Iš tokio siūlo gaminami drabužiai, naudojami automobilių pramonėje sėdynių apmušalams ir t.t“
Nors šiuo metu Lietuvoje surinktas plastikas vežamas perdirbti į Rumuniją, tačiau artimiausiu laiku jis bus pradėtas perdirbti irgi mūsų šalyje.
Užstato sistema išmokė ir rūšiuoti
Tačiau ne visos pakuotės dalyvauja užstato sistemoje. Yra žmonių, kurie nerūšiuoja, bet meta visas atliekas į bendrųjų atliekų konteinerį. Ar turi šansą tos atliekos būti panaudotos?
„Galiu tik pasidžiaugti, kad absoliuti dauguma užstato pakuočių surenkama. Pernai surinkome net 92 procentus pakuočių. Labai tikėtina, kad tokia pakuotė net ir atsidūrusi gatvėje ar lauke, bus nunešta į taromatą, nes atsiras žmogus, kuris ją pakels ir už tai gaus 10 cnt.“, – sako G.Varnas.
Jis įsitikinęs, kad užstatinės pakuotės jau nėra aplinkosauginė problema, nes net ir ta nežymi dalis, kuri negrįžta į užstato surinkimo sistemą, nebūtinai atsiduria gamtoje: „Nepamirškime, kad visoje grandinėje yra likę butelių ir pas gyventojus, ir parduotuvėse, ne visi jie jau atidaryti ar parduoti. Taigi, jei jie negrįžo į sistemą, nebūtinai teršia aplinką, galbūt jie grįš vėliau ar bus išrūšiuoti su kitu plastiku.“
Akivaizdu, kad dabar taršos mastai daug mažesni nei buvo iki užstato sistemos įdiegimo.
„Prieš pradedant veikti užstato sistemai būdavo surenkama tik apie trečdalis butelių, tai reiškia, kad kasmet apie 400 mln butelių kažkur „nusėsdavo“, teršdavo gamtą. Dabar jau labai reta pamatyti gamtoje ar gatvėje numestą butelį ar skardinę“, – sako G.Varnas ir pastebi, kad užstato sistema pakeitė daugelio gyventojų požiūrį į rūšiavimą bei aplinkosaugą.
„Pernai atlikome gyventojų apklausą, klausdami, kaip jie vertina užstato sistemą, ar pastebėjo pasikeitusią aplinką? Atsakymai buvo vienareikšmiški. Net 95 proc apklaustųjų teigė pastebėję, kad gamtoje daug mažiau šiukšlių atsakė, 97 proc mano, kad užstato sistemos įdiegimas buvo teisingas sprendimas. 88 proc prisipažino, kad užstato sistema juos paskatino būti atsakingais, jie ėmė rūšiuoti ir kitas pakuotes, net ir tas, kurios nedalyvauja užstato sistemoje“, – džiaugiasi G.Varnas.
Taigi, žmonės suprato svarbiausią dalyką, kad gamtos tarša didelė, bet kiekvienas galime prisidėti prie jos mažinimo. Ir tai tampa didelių pokyčių pradžia.
Turbūt šiandien jau visi supranta, koks neigiamas šiukšlino poveikis. Pavyzdžiui, šiukšlės miške pavojingos ir žmonėms, ir gyvūnams. Stiklas sudūžta, gyvūnai susižeidžia, būna, kad kai kurie plastiką suryja ir neišgyvena.
Taigi, rūšiuoti turi kiekvienas. „Žinoma, mesti pakuotes į mišrias atliekas mažesnė blogybė, nei palikti šiukšlę bet kur. Tačiau mišrios atliekos augina sąvartynų kalnus, mažesnė tikimybė, kad ten patekusios žaliavos bus perdirbtos. Taigi, reikės daugiau resursų naujoms medžiagoms“, – sako G.Varnas.
Užstato sistema yra ir daugiau galimybių
Nors užstato sistema Lietuvoje veikia ir labai sėkmingai, tačiau nemažai pakuočių joje nedalyvauja, pavyzdžiui, stipriųjų gėrimų buteliai arba vienkartiniai kavos puodeliai. Ar galima tikėtis ateityje pokyčių?
G.Varnas sako, kad užstato sistemos administratorius pats negali turėti tikslo plėsti užstato sistemą: „Mūsų funkcija kiek kita. Mes esame gamintojų ir pardavėjų sukurtas įrankis, kuris leidžia jiems vykdyti įstatyme numatytas pareigas. Šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja tos pakuotės, kurios įvardintos įstatymu. Mes galime pasakyti, ar techniškai įmanoma įtraukti kažkurias naujas pakuotes ir kiek tai gali kainuoti. Pavyzdžiui, nemažai stipraus alkoholio butelių techniškai šiandien galėtų būti įtraukti į užstato sistemą. Tačiau sprendimą dėl sistemos plėtros turėtų priimti Aplinkos ministerija, pasitarusi su verslu ir įvertinusi aplinkosauginį bei ekonominį tokio sprendimo poveikį.“
Pašnekovas sako, kad šiuo metu kaip tik ir vyksta diskusija dėl užstato sistemos plėtros įtraukiant į ją stipriųjų alkoholinių gėrimų butelius.
Tačiau vienkartinių kavos puodelių taromatai priimti negalėtų, nes tam nėra pritaikyti. „Kol kas tokiems pokyčiams nėra pasiruošę net taromatų gamintojai“, – sako G.Varnas.
Visos atliekos pasiekia perdirbėjus
Kartais žmonės piktinasi matydami, kaip ta pati šiukšliavežė paima kelių konteinerių turinį ir net nutaria nerūšiuoti, neva, vis tiek viskas atsiduria bendroje atliekų krūvoje, tai kam vargintis.
G.Varnas sklaido tokius įsitikinimus: „Visos išrūšiuotos, ne tik užstato sistemoje dalyvaujančios, atliekos yra perdirbamos. Visos antrinės žaliavos turi finansinę vertę. Jų sumaišyti ir užkasti tiesiog neapsimoka“.
Pašnekovas sako, kad siekiant, jog pakuočių tvarkymas būtų kuo efektyvesnis ir pigesnis, atliekų vežėjai taupo kaštus ir siunčia atliekų paimti vieną automobilį, kuriame įrengtos trys, kartais net keturios sekcijos: „ Į mano kiemą, pavyzdžiui, atvažiuoja sunkvežimis, kuris paima visas atliekas, tiek išrūšiuotas, tiek mišrias. Bet visoms yra atskiros sekcijos. Būtų neracionalu ir brangu, jei vietoje vieno sunkvežimio atliekoms paimti atavažiuotų 3 ar 4 sunkvežimai.“
Itin skrupulingai rūšiuojantys kartais susiduria su klausimu, ką daryti, jei ant pakuočių lieka maisto likučių, ant stiklinių butelių – metalinių kamštelių žiedai.
G.Varnas ramina: „Perdirbėjai turi rūšiavimo linijas, kurios padeda viską išrūšiuoti. Žinoma, nėra gerai, kad į stiklo lydimo krosnį patektų metalai. Todėl gamintojai turi technologijas, kurios atskiria medžiagas, jie tikrai negali pasitikėti tik vartotojo sąmoningumu. Beje, net PET pakuotės yra iš įvairių rūšių plastiko. Pavyzdžiui, kamšteliai ir etiketės paprastai būna jau iš kitos plastiko rūšies pagaminti nei pats butelis. Perdirbant viską pavyksta atskirti: smulkinami, plaunami PET buteliai, rūšiuojami susmulkinti gabalėliai pagal skirtingas plastikų frakcijas.“
