Išgalvotas pasakojimas aktualiomis temomis.
Buvo pavasaris, balandžio pabaiga.
Pakirdęs iš neramaus miego Prezidentas giliai susimąstė apie savo šalį ir jos ateitį. „Toliau taip tikrai nebegalima, reikia kažką daryti, – drąsino save prieš lemiamą sprendimą. – Bet ką konkrečiai turėčiau padaryti? – štai kur klausimas…“
Tomis dienomis šalyje buvo kilęs visokių gražių iniciatyvų vajus: žmonės buvo kviečiami švarinti ir gražinti savo kraštą; buvo skubiai sudaromi sąrašai tų, kuriems bus lemta pagrindiniame šalies parke susikibus už rankų ir kitokiomis išraiškos priemonėmis garsinti protėvių žemę; netgi buvo paskelbta visuotinė mobilizacija galimai agresijai iš Rytų ir jau beveik garantuotai euro invazijai iš Vakarų deramai pasiruošti; Premjeras, ir tas su visu kabinetu nėrėsi iš kailio – kad tik jų valstybė iš šalies gražiau atrodytų, o savi žmonės apie savo bėdas mažiau galvotų, juolab kalbėtų.
Ir kai jau visa tauta buvo pakilusi už gražesnį gyvenimą, tuomet pagaliau ir patį Prezidentą aplankė išganinga mintis…
Nedelsdamas jis sukvietė į vieną vietą įvairaus profilio specialistus ir kad suvadovaus: „Balandis – švarinimo ir sodinimo mėnuo! Todėl aš įsakau jums!…“
Ir pasileido visi strimgalviais vykdyti įsakymo, kad, duokdie, ir jie neprarastų pasitikėjimo: miestų ir miestelių gatves, taip pat valdžios ir jai pavaldžių įstaigų kabinetus išvalė nuo visokių nenaudėlių, visus juos susodino į ratus ir suvežė į didelę salą, paskui nugriovė vienintelį tiltą į ją ir sustiprino sienos apsaugą.
Džiaugėsi Prezidentas nudirbęs titanišką darbą. „Jūs tiktai pažiūrėkite, kaip gražu ir šviesu pasidarė mūsų žemėje! – pakiliai kreipėsi jis į žmones. – Ar ne to mes siekėme? Ar ne link to ėjome visus tuos metus?…“
Tačiau žmonės tik kraipė galvas, baukščiai žvalgydamiesi po ištuštėjusią protėvių žemę, ir taip tarpusavyje kuždėjosi: „Tai kas dabar bus?… Kaip reikės toliau gyventi?… Mes taip nepratę…“
Paskui sušaukė privalomąjį referendumą ir balsų dauguma – 87 proc. balsavus „už“, o daugiau kaip 12 proc. – „prieš“ (3 biuleteniai buvo sugadinti) – nusprendė, kad savi nenaudėliai geriau už visokius atėjūnus – mat tie tik ir laukė, kada galės užvaldyti to krašto žemes su visais gelmių turtais, – todėl būtina kuo greičiau atkurti susisiekimą su sala…
O kai užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas – reikia pastebėti, kad be didesnių kliūčių, – šalyje buvo paskelbta valstybinė šventė: žmonės tris dienas ir keturias naktis šventė demokratijos pergalę, geruoju minėdami Prezidentą, kad suteikė jiems galimybę bent kartą pasijausti tikrais savo šalies šeimininkais…
Be pykčio,
Orestas
.
P.S. Nepamirškite, kad rytoj, balandžio 12 d., Rusnėje - “Šaktarpio” šventė. Pradžia 12 val.
Daugiau: “Kviečia į „Šaktarpio“ šventę Rusnėje”
