Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

VE.lt: Rusnės vėjarodės. Išlikę ženklai

Publikuota: 2016 rugsėjo 06 Kategorija: Kultūra, Paveldas

‚Kaip Tilžė buvo neoficiali Mažosios Lietuvos sostinė, Rusnė, galima sakyti, buvo Nemuno deltos sostinė‘, - sako dr. doc. Martynas Purvinas. (www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.)‚Kaip Tilžė buvo neoficiali Mažosios Lietuvos sostinė, Rusnė, galima sakyti, buvo Nemuno deltos sostinė‘, - sako dr. doc. Martynas Purvinas. (www.silutesetazinios.lt archyvo nuotr.)

Jei, eidamas pro Rusnės bažnyčią, pakeltum akis, pamatytum ant bokšto besisukančią vėjarodę. Joje – skaičiai: 1419 m. Ką jie reiškia? Skaičiai – ne itin jaudinantis dalykas, jeigu jie netampa ženklais, liudijančiais žmonių istorijas, jų likimus. Kiek jų, iškalbingų ženklų, šiandien dar liko Rusnėje? Kalbiname ilgametį Mažosios Lietuvos paveldo tyrėją dr. doc. Martyną Purviną.

Keturis pastaruosius dešimtmečius Mažosios Lietuvos paveldą tiriantis Martynas Purvinas savo atradimus yra sudėjęs į daugiau nei 2500 mokslinių, enciklopedinių ir publicistikos straipsnių, keletą knygų. Mažoji Lietuva – jo protėvių žemė, iš čia, iš lietuvininkų bei kuršininkų, kilęs mokslininko tėvas doc. dr. Erikas Purvinas. Senelis Martynas valdė didelį žemės sklypą su keliais namais Klaipėdos centre, rūpinosi lietuviškos bendruomenės reikalais, buvo lietuviško laikraščio redaktorius.

Parama portalui “Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas

Daugelį metų M. Purvinas už savo lėšas važinėjo į Vokietijos archyvus ir bibliotekas, rinko istorinę medžiagą, parvežė tūkstančius dokumentų kopijų. Už darbus atveriant pamirštą kontinentą – Mažąją Lietuvą, apdovanotas valstybine J. Basanavičiaus, dr. Vydūno, M. Jankaus ir kt. premijomis.

Nykstančius šalies kaimus M. Purvinas tyrinėjo dar tada, kai praeitimi domėtis nebuvo leidžiama. 1980 m. jis dalyvavo kraštotyros ekspedicijoje į Rusnę, vėliau detaliai fiksavo kiekvieną miestelio ir jo aplinkinių kaimų gatvelę, sodybą, trobesį, vėjalentę ir lėkį.

Nuo Vytauto laikų

1419 metai. Vytauto Didžiojo laikai. Melno taikos išvakarės. Netrukus su kryžiuočiais bus pasirašyta sutartis ir Klaipėdos kraštas bus pripažintas vokiečiams. Žinia, toks diplomatinis gestas ne pirmas Lietuvos valstybės ir Mažosios Lietuvos formavimosi istorijoje: Skalvą ir Nadruvą vokiečiams jau dovanojo karalius Mindaugas…

Manoma, kad Rusnės bažnyčia atsirado Vokiečių ordino valstybėje 1419 m. Šis manymas paremtas vėjarode. 1919 metų rugpjūčio 28 d. parapija iškilmingai minėjo 500 metų jubiliejų.

Kas žinoma apie Rusnės bažnyčios bokšto vėjarodę? Kada ji ten atsirado ir kodėl būtent tokia data? – klausiame dr. M. Purviną.

Vargu ar ji ten pritvirtinta Vytauto laikais, – šypsosi pokalbininkas. – Tiek laiko nebūtų išlikusi. Kita vertus, vargu ar ją ten kas užkėlė sovietų laikais. Matyt, kur kas anksčiau. Ir tie entuziastai, kurių iniciatyva ji ten atsirado, galime manyti, buvo pavartę kronikas, kuriose ši data ir šmėstelėjo.

Ar tai gali būti bažnyčios įkūrimo data? Gal tada buvo padėtas kertinis akmuo?

Sunku pasakyti. Yra tokių spėlionių.

Juk Rusnė (Russna) raštuose minima 1420 m., bažnyčia – 1544 m. Vadinasi, įmanoma?

Žinoma, data bus susijusi su krikščionybe. Ji sunaikino pagonybę, tačiau atsinešė raštą. Todėl pirmosios žinios apie Rusnę – iš kryžiuočių šaltinių. Beje, nežinia, kur pirmiau įsitvirtino vokiečiai: Vorusnėje ar dabartinėje Rusnėje. Yra visokių versijų.

Ar bažnyčioje liko bent gabalėlis kryžiuočių laikų?

Gal koks gabalėlis ir liko bažnyčios apatinėje dalyje. Viskas tik spėlionės. Spėjimų esama ir tokių, kad čia galėjo būti ir pilis ar pilaitė.

Ar vieta aplink bažnyčią tyrinėta archeologų?

Būta žvalgomųjų tyrimų. Čia yra senkapių, ta vieta išties įdomi ir dar reikalinga tirti. Įdomu ir tai, kad priešais bažnyčią, kur aikštė, yra žemesnė vieta: čia galėjo būti protaka. Kai sovietų laikais tiesė kanalizaciją, kasant buvo rasta kažkas panašaus į buvusią krantinę, uostelį.

Prie bažnyčios? Ir čia atplaukdavo valtimis?

Taip, galėjo įplaukti į pačią gyvenvietę. Rusnė prieš kelis šimtus metų galėjo būti tokia salelių ir protakų raizgalynė. Pati Rusnės pradžia galėjo būti ties šita bažnyčia.

Sostinė

Kokie, Jūsų manymu, šiandien dar išlikę ženklai Rusnėje autentiškiausi?

Senamiestis. Neringos, Šilutės gatvės. Čia išlikę mediniai 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios namai. Senesnių nebėra. Dar, žinoma, Pėterso tiltas, tiksliau, jo liekanos, senasis žibintas, grindinys… Tiltas buvo labai brangus dalykas ir, be to, keblus: iš Rusnės smėlio ir dumblo tilto nepastatysi, medžiagas reikėjo atsivežti. Įsivaizduokite: Tilžė 20 a. pradžioje buvo didmiestis, čia tiltas pastatytas 1905-1906 m., ir tai po ilgų valdžios įkalbinėjimų. Ir štai antras tiltas per Nemuną Mažojoje Lietuvoje statomas Rusnėje. Vadinasi, valdininkai ją pripažino kaip strategiškai svarbią vietą, nelaikė kokiu nors užkampiu.

Užtat ir gavo valdininko vardą. Otas Pėtersas gi buvo apskrities administratorius.

Matyt, kad buvo vertas tokios padėkos, nors ne jo vieno pastangos čia buvo.

Šalia Pėterso tilto yra likęs toks neišvaizdus baltas mūrinis pastatas…

Tai elektros stotis. Atsirado nutiesus tiltą. Matyt, elektra naudota gatvėms, viešbučiams, restoranams apšviesti.

Kaip Rusnė tapo tokia turtinga?

Tai lėmė vandens kelias ir laivyba. “Furų” gi nebuvo. Plaukti Nemunu pasroviui didelių motorų nereikdavo. Pakrauni baržas, iškeli kokią burę ir keliauji. Upės tėkmė nešė pinigus. Keliautojams reikėjo paslaugų – laivą pataisyt ar virvių nusipirkt, į karčemą nueit. Rusnė buvo strategiškai geroje vietoje: Atmata, Skirvytė, Pakalnė. Rusniškiai kontroliavo vandens kelius į Klaipėdą ir Kuršmares. Didžioji Lietuva, galima sakyti, juos maitino: tranzitinis eksportinių krovinių srautas iš LDK, o paskui ATR ir Rusijos imperijos ėjo per Rusnę. Turėjo žmonės darbo: čia buvo apdorojama dalis žaliavos, plukdomos į Klaipėdą ir toliau, į Europos šalis. Čia buvo perrišami sieliai, kad neiširtų mariose, kol pasieks Klaipėdą. Sieliai būdavo 200 metrų ilgio ir 50 m pločio, plaukdavo du tris šimtus kilometrų, o vielinių trosų nebuvo. Tik kai Šilutėje nutiesė geležinkelį ir naują plentą iš Tilžės į Klaipėdą, Rusnė liko nuošaly. Tada Šilutė ėmė augti kaip ant mielių. O iki tol, iki 19 a. antrosios pusės, Rusnė buvo centras, lyderė.

Didesnė už Šilutę.

Gerokai. Kaip Tilžė buvo neoficiali Mažosios Lietuvos sostinė, Rusnė, galima sakyti, buvo Nemuno deltos sostinė.

Už padarytą žalą

Sakote, Rusnę maitino LDK.

Taip, galima sakyti, buvo atlyginta už padarytą žalą po Melno sutarties. Tai buvo tikra ekonominė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos brolybė. LDK ekonomika laikėsi ant medienos eksporto į Vakarus. Vandens kelias buvo tokios paskirties ir reikšmės kaip dabar autostrados. Kaip matote, jau senų senovėje buvo sugalvotas pelningas bizniukas – įsitvirtinti prie rimtesnės upės, ypač prie santakos ar išsišakojimo, ir rinkti duoklę iš praplaukiančiųjų. Vėliau iš to atsirado muitinės, mokėjimo užkardos dabartinėse autostradose ir pan. Tokiems dalykams Rusnės salelės prie upės išsišakojimo labai tiko.

Klaipėda tapo didžiausiu medienos uostu Baltijos jūroje, o Rusnė – Nemuno deltoje.

Rusnė tapo turtinga, puošni, medinė. Ir ne iš gluosnių, kurie čia augo, namus statydavosi, o iš geresnės, eksportinės, medienos žaliavos, kuri pro čia plaukdavo, dalis likdavo ir būdavo perdirbama. Turėjo žmonės darbo…

Kam jūs statytumėt paminklą Rusnėje? Gal Ankeriui?

Ankeriai – rimta šeima, kelis šimtus metų ten gyveno, nemažas valdas turėjo.

Rodos, skandinavai?

Taip, jie siejami su garsiomis Norvegijos giminėmis. Kas domisi smulkiau – rusniškė istorikė Rasa Banytė plačiai yra aprašiusi Ankerių šeimą.

Kaip dėl paminklo?

Įvairūs žmonės įamžinimo nusipelnė. Ne tik pirkliai ir administratoriai, bet ir žvejai, ir jų žmonos, kurios, beje, Rusnės turguje, tokiose specialiose būdelėse, pridengtose burėmis, pardavinėdavo vyrų laimikį, dar ir daržais užsiėmė, bulvių auginimu… Ir mokytojai, kunigai atminimo nusipelnė. Mokykla gi viena pirmųjų Klaipėdos krašte, labai sena. Galima atsekti pirmuosius mokytojus, kunigus, kurie po Mažvydo lietuvių kalbą puoselėjo…

Rusniškis Juozas Kinderis kraštotyros darbe “Senųjų Rusnės lietuvininkų gyvenimo istorijos” užsiminė, kad pirmasis Rusnės mokytojas Mikalojus Siautila buvo Martyno Mažvydo bendražygis. Bet šio teiginio plačiau nepaaiškino. Gal jūs žinote?

Visko gali būti. Reikia paieškoti. Iki Rusnės detaliai dar nepriėjau. Kol kas pristačiau pirmąją “Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais” knygą, kuri pasakoja apie gyvenvietes, istorinę jų raidą, nuo Smalininkų iki Ragainės. Antroji knyga bus nuo Tilžės iki Kaukėnų, trečioji prieis ir iki Rusnės. Vėliau, dar kitų tomų puslapiuose, tikiuosi nukeliauti iki Klaipėdos ir Nidos, gal ir dar toliau.

Apie senąją Rusnę ar daug archyvinės medžiagos išlikę? Kur jos ieškote?

Yra likę, ir labai daug. Kalnai. Kilometrai lentynų. Daugiausiai Vokietijoje, Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo archyve. Ir, svarbiausia, dabar nebereikia parašius 10 eilučių apie senovę šalia prirašyti 50 eilučių apie nuostabią tarybinę santvarką, kaip būdavo privaloma anais ekspedicijų laikais.

Rusnę, senuosius jos apylinkių kaimus, sodybas, pradėjote fiksuoti dar sovietmečiu.

Tai buvo sunykti pasmerktas kraštas. Pasišventėlių dėka 1980 m. buvo surengta kraštotyros ekspedicija, aš vadovavau paminklotyrininkų grupei. 1987 m. vasarą dėl per didelio domėjimosi kaimų praeitimi likau bedarbiu… ir pradėjau fiksuoti senuosius kaimus Rusnės apylinkėse. Tik 1992 m. šiai neįkainojamai medžiagai buvo leista išvysti dienos šviesą knygos “Rusnė” pavidalu.

Šišion, ir baigta

Daug kas į senuosius lietuvininkus žiūri kaip į suvokietėjusius lietuvius. Neigiamai. O kaip jūs apibūdintumėte senųjų rusniškių “tautybę”?

Kur susikirto didieji keliai, tautos maišėsi. Nemunas nuplovė daug istorijos, kaip ir Rambyno kalno didžiąją dalį. Nesunku įsivaizduoti, kad prieš kokius tūkstantį ir du šimtus metų koks nors vikingas pamatė čia skalvių vado dukrą ir nebegrįžo į savo Švediją. Mišrios santuokos. Taip, Rusnėje vis maišėsi vakariečiai. Bet nereikia manyti, kad vokiečių riteriai čia suplūdo masiškai, kad jų čia buvo tūkstančiai. Nebuvo. Atvykėliai daugiau patys iš čia perimdavo papročių negu atveždavo. Reikėjo prisitaikyti prie vietos sąlygų. Įsivaizduokite, per Kuršmares plaukia didžioji žvejų valtis, kurioje – lietuvininkas, vokietis ir kuršininkas. Kaip jie susikalbėdavo? Bendruosius laivybos terminus vis tiek diktuodavo kuršininkas, ne vokietis. Arba toks folkloras: 20 a. pradžioje šišioniškiui teisme vertėjo reikėdavo, nes jis mat nesupranta vokiškai – dažniau iš principo. Namie supranta, valdiškoj įstaigoj – nebe. O po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas susijungė su Lietuvos Respublika, tas pats šišioniškis jau Kauno valdininko nesuprasdavo. Irgi, matyt, iš principo. Jis – šišioniškis, ir baigta. Šišion.

Kai vokiečiai ir kiti šio krašto gyventojai 1944 m. kėlėsi į Vokietiją, ten į juos irgi nežiūrėjo kaip į vokiečius. Ir patys kitokie jautėsi. Buvo “sulietuvėję”. Baltiškumas jų kraujyje buvo. Ir kalbėjo specifiškai.

Lietuvininkus rimčiau imta germanizuoti 19 a. pabaigoje, kai susikūrė Vokietijos imperija su savo vienos tautos politika. Prasimušti, įgyti išsilavinimą buvo lengviau mokantiems vokiškai. Rusnėje gi nebuvo aukštosios mokyklos, – šypsosi. – Rimčiau mokytis reikėjo važiuoti į Karaliaučių, Berlyną. Bet prieš tai, iki 19 a., šimtmečius lietuviai buvo gausūs, vokiečiai čia buvo mažuma ir turėjo prisitaikyti. Galima sakyti, jie čia skendo baltiškame liūne.

VARDAI

Deivileitis

1968-ųjų rugsėjį Šyšos kaimo kapinėse buvo palaidotas vienas paskutiniųjų lietuvininkų, dar kalbėjusių senąja tarme, žvejys ir Rusnės parapijos sakytojas Augustas Dėvilaitis. Visa Augusto giminė buvo šišioniškiai, išskyrus vienintelę vokietę ir vieną kopininkę (kuršę). Tėvas – pamario žvejas Dovas, motina – vietinė Anė Skėrikė. Senelis Erčius irgi buvo žvejys, o mama (senelė) – Ana Raišukikė. Tolimesni proseneliai – Dovas ir Elzė Toritaitikė, Marė Vanagikė, Mikis ir Eldzė… 18 a. bažnytinėje knygoje jo protėvis įrašytas kaip Deivileitis.

Augustas buvo pirmasis Rusnės kunigo pagalbininkas, kantorius (choro vadovas, giedojimo mokytojas). Prižiūrėjo Šyšos kapines, rengė Kapinių šventes (ši tradicija išlikusi iki šiol). Išmanė žoleles, mokėjo pagydyti ir gyvulį, ir žmogų. To išmoko iš omamos. Pasak rusniškės etnografės Birutės Servienės, Augustas sovietų okupacijos laikais Rusnės bažnyčioje kibo į atlapus rusų kareiviams, kai šie degino spaudinius kaip pakuras. Buvo smarkiai sumuštas, dėl kojos ir stuburo pažeidimo liko su negalia. Dalį knygų jam pavyko išgelbėti.

Šio krašto tautosakos rinkėjui Vytautui Kalteniui 1956 m. Augustas pripasakojo istorijų, šišioniškių
tarme įdainavo dainų.

“Pas Dėvilaičius, būdavo, ne visuomet pateksi ir vasarą. Kartą pūtė nuo marių toks stiprus vėjas, kad keltas per Atmatą nekėlė. Tada dar tilto nebuvo. Pakrante nuėjau iki Šyšos žiočių, išmaldavau iš žmogaus luotą. Šyša kaip nekaip dar galėjau pasiirti, nors vėjas varė vandenis prieš srovę, bet į Atmatą nė neįplaukiau. Neatsimenu, kaip grįžau atgal. Tebejaučiu tas Nemuno siautulingas bangas, baisius vandenų kalnus ir įtampą.” (Iš Vytauto Kaltenio prisiminimų, “Voruta”)

Augusto žmona Madlynė (Madlė) palaidota šalia vyro. Šalia atgulė ir trys jųdviejų vaikai: Edvikė, Gertrūda ir Valneris.

Andromeda Milinienė, VE.lt

Bus daugiau.

1 skaitytojų komentaras
uzauges rusneje 2016 rugsėjo 9d., 08:2478.56.147.251

pasirodo ,dar tiek idomiu istoriniu ivykiu negirdejes,skaiciau su malonumu.

Įvertink komentarą: Thumb up 0 Thumb down 0

Atsakyti

Rašyti komentarą