Nebūk durnas, žmogau

Iš ciklo „Gyvenimas po šlepete“.

-Durnius tu! – nei iš šio, nei iš to pareiškė man kaimynas Petras vieno iš mudviejų draugiškų pasisėdėjimų metu.
Nesutrikau ir neįsižeidžiau – jau tiek kartų tai girdėta.
„Pati tai pati, – nejučia susimąsčiau, - bet jeigu jau Petras taip...“

Paskui prisiminiau tuos laikus, kai ir aš bandžiau – vieną kartą – ateitį į protą.
Bet pritrūkau valios.
„Gal reikėjo pabandyti dar bent kartelį? – kankinausi savo mintyse. – O gal ir dabar dar ne per vėlu?…“
- Nebūk durnas, žmogau, – niekada niekas ne per vėlu, - tarsi perskaitęs mano mintis pareiškė kaimynas Petras.
Tiesiai man į širdį.
Akmeniu krito – vilties paukšte pakilo.
Bet pasirodė pati ir parodė man mano vietą.

Šviesaus ir šilto visiems savaitgalio.

Ir ko čia pykti,
Orestas