Vietoj sveikinimo

Lyriniai nukrypimai vis dar neprarastosios, tikiuosi, Pamario žemės kronikos motyvais.

Paklausė žmogus kartą saulės…
(čia kitas kartas, ne tas, kur apie alachus: „„Alach akbar“ arba lyriniai nukrypimai politpatologijos tema“).

Taigi, pradėkime iš naujo.

Paklausė žmogus kartą saulės:
Kodėl ant Pamario žemės
Dalykai tokie keisti dedas,
Kad kartą į sostą įkritęs,
Kiekvienas dievu pasijaučia
Ir kaunas dėl jo iki galo,
Įgimtą dorybę pamynęs,
Ant svetimo gero pripratęs,
O nuverstas vėlek iš naujo
Per galvas kitų jo kabinas?
Gal sostas ne toks,
Ar stovi ne vietoj,
O gal spinduliai tavo
Ne iš tos pusės šviečia?

Saulė šįkart nesutriko.
Patraukė debesį,
Atšaukė lietų,
Suvaldė vėją,
Kurs nuplėšė lapą,
Sušildė žmogų,
Nusišypsojo
Ir švelniai tarė:
Nurimk, žmogau.
Naktis atsitraukia,
Diena ims ilgėti,
Prie slenksčio Kalėdos-
Ne metas liūdėti.
Sugrįžk pas mane,
Kai pievos žaliuos,
Kai vieversio giesmę
Šiltas vėjas nešios.
Bet stebuklo nelauki,
Kaip norėsi – taip bus,
Nes jie ne dievai,
Užtat tu – žmogus…

Kaip visada…
Orestas