Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Šilutės dvaro istorija

Publikuota: 2013 lapkričio 19 Kategorija: Kultūra, Paveldas

Šilutės muziejaus nuotr.Šilutės muziejaus nuotr.

Nuo 1889 iki 1944 m., taigi, 55 metus Šilutės dvaras priklausė Scheu šeimai. Neretai ši valda pagal paskutinius savininkus vadinama Scheu dvaru. Pastarajai šeimai valdant, Šilutės dvaras tapo garsus ir žinomas Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidėjo anuomet plačiai žinomas dr. H. Scheu vardas, jo visuomeninės, kultūrinės veiklos įvertinimas. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio, pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia taipogi siejama su dr. H. Scheu vardu. Tai buvo laimingas kelių šimtmečių senumo dvaro istorijos epilogas, prieš prasidedant sovietiniam dvaro nugyvenimo laikmečiui.

Šilutės dvaras buvo įkurtas 1721 m. Prūsijoje vykdytų administracinių reformų metu. Tuomet didysis Klaipėdos valsčius buvo padalintas į mažesnius valsčius (Sendvario, Klemiškių, Priekulės, Rusnės ir Šilutės), kuriems valdyti buvo įsteigti valstybiniai dvarai, tarp jų ir Šilutėje.

Nuo 1724 m. Šilutės valstybinį dvarą, tikintis, kad jis tokiu būdu duos daugiau pajamų, pradėta nuomoti. Nuomos konkursą laimėjęs asmuo, dar kitaip vadintas generaliniu nuomininku, tuo pačiu tapo ir valsčiaus valdytoju – amtmanu. Be dvaro ūkinės veiklos, amtmanas privalėjo vykdyti ir valsčiaus administratoriaus funkcijas: rinkti ir vesti mokesčių, duoklių bei kitų pajamų apskaitas, vykdyti jurisdikciją civilinėse pavaldinių bei laisvųjų valstiečių bylose ir kt.

Pirmąjį amtmaną Jakobą Mülerį 1724 m. iš pareigų išstūmė ir pirmuoju generaliniu Šilutės valstybinio dvaro nuomininku tapo Gottfried Sperber, kurį 1730 m. pakeitė Friedrich Werner. Pastarasis tuo pat metu nuomojosi Priekulės valstybinį dvarą ir Šilutėje negyveno, todėl čia laikė vietininką Christoph Bernhard Rabe. 1752 m. dvarą ir tarnybą perėmė Friedricho Wernerio anūkas Christoph Friedrich Radcke, o šį 1761-1785 m. pakeitė brolis Ewald Radcke. Pastaroji giminė Šilutės dvarą savo rankose išlaikė bemaž 150 metų, o jos valdymo metais dvaro žemės išsiplėtė nuo keliasdešimties iki kelių šimtų hektarų: įvairiais metais Radke giminė įsigijo Urbiškius (Hermannlöhlen), Barzdūnus, Likertiškius, Kleiniškius, Šlažus ir kt.

Nuo 1785 m. dvarą valdė našlės Charlottes Radkes (g. Potschke) antrasis vyras Carl Heinrich Beyer, kuris dvaro nuomą 1804 m. perdavė posūniui Franzui Wilhelmui Radkei (1770-1840 m.). Minėtasis 1819 m. Šilutės valstybinį dvarą už beveik 37 tūkst. talerių įsigijo visiškon nuosavybėn. 1808-1818 m. Prūsijoje buvo vykdomas valstybės valdymo reorganizavimas, kuris palietė Rusnės ir Šilutės valsčius: jų vietoje buvo sudaryta viena Šilutės apskritis su centru Šilutėje. Apskričiai vadovauti buvo paskirtas valstybės pareigūnas – apskrities viršininkas (vok. Landrat), kuris pakeitė iki tol valsčių administravusį amtmaną. Valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, todėl juos buvo nuspręsta išparduoti. Privačion nuosavybėn perėjusį karališką arba valstybinį dvarą, kaip anuomt buvo įprasta, imta vadinti kilminguoju dvaru.

Naujasis Šilutės dvaro savininkas vietoj 1757 m. septynmečio karo metais rusų sudegintų ir po to vėl atstatytų dvaro rūmų iš lauko akmenų (80 pėdų ilgio ir 40 pėdų pločio) dar tais pačiais 1818 m. pastatė naują dvaro sodybą. Pagal valdytus žemės plotus Šilutės dvaras anuomet buvo vienas iš didžiausių regione (1460 ha). Didesnis buvo tik Tilžės apskričiai priklausęs Šilininkų dvaras (apie 2500 ha). Tuo tarpu Priekulės dvaras buvo apie 1200 ha, Klemiškės – 750 ha, Šernų – apie 700 ha, Gedminų – apie 460 ha, Lapynų ir Kiškėnų – po 400 ha ir t.t dydžio.

1835 m. Šilutės dvarą perėmė F. W. Radkes sūnus Eduardas Richardas (1803-1863 m.), kuris testamentu po savo mirties dvarą paliko žmonai Frederikei von Trentovius (1821-1880 m.). Po pastarosios mirties Šilutės dvarą paveldėjo tuomet dar nepilnametis buvęs jų sūnus Eduardas Radke (1863-1904 m.), kuris neturėjo patyrimo, noro ir sveikatos valdyti didžiulį ūkį. Neprižiūrimas dvaras paskendo skolose ir tapo visiškai nerentabilus. E. Radkei nusprendus parduoti dvarą, jį 1889 m. už beveik 540 tūkst. markių įsigijo Lėbartų dvarininkas H. Scheu.

Naujasis Šilutės dvaro savininkas iškart ėmėsi reorganizuoti ūkį. Dvaro reikmėms pasilikęs apie 750 ha, likusias žemes suskirstė į sklypus, juos pardavė bei išnuomojo. Tokiu būdu buvo sumažintos ūkio išlaidos ir gautos pajamos, kurias galėjo panaudoti skoloms grąžinti bei ūkiniams pastatams sutvarkyti. Po 1896 m. gaisro, kuris sunaikino beveik visus dvaro ūkinius pastatus, senųjų vietoje buvo pastatyti nauji pastatai, o dvaro kiemas nuo upės potvynio paaukštintas apie metrą ir išgrįstas akmeniniu grindiniu. 1906-1907 m. H. Scheu iniciatyva buvo pertvarkyti ir dvaro rūmai: pristatytas rizalitas, medinė veranda bei priestato antras aukštas. Prie dvaro buvo įrengtas parkas, iškasti 3 tvenkiniai, o palei miškuotą Šyšos upę ir prie jos prisišliejusiame miškelyje, vadinamajame Varnamiškyje, sukurta promenada. H. Scheu dėka dvaras įgavo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Šiame dvare ne kartą lankėsi Vokietijos kronprincas, Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai. Dvaro trauką stiprino ir rūmuose dvarininko H. Scheu įkurtas privatus muziejus.

Sėkminga dvaro raida buvo naudinga ir visam Šilutės miestui. Stipri dvaro ūkinė padėtis leido dvarininkui H. Scheu dovanoti žemės sklypus miesto bendruomeninių pastatų statyboms. Svarbi Šilutės miesto dalis – apskrities ligoninė, turgaus aikštės, gimnazija, pradžios mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, ev. bažnyčia ir kt. – yra pastatyta ant buvusių dvaro žemių. Ne be pagrindo H. Scheu tuomet ir dabar vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei mecenatu.

Po dvarininko mirties 1937 m. dvarą paveldėjo anūkas Werner Scheu, kuris 1944 m. rudenį, artėjant karo frontui, palikęs dvarą, su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. dvaras, smarkiai nukentėjęs nuo jame kurį laiką stovėjusių sovietų armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. 1948 m. pagalbinį ūkį perėmė tarybinių ūkių ministerija ir jį pavedė Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. 1950-52 m. vietoje daržininkystės skyriaus veikė 10 mėnesių ūkvedžių kursai, o 1953-59 m. – dvimetė Žemės ūkio mokykla, kuri rengė tarybinių ūkių direktorius, ūkvedžius ir zootechnikus. Ilgiausiai buvusiame Šilutės dvare 1959-1985 m. buvo įsikūręs Žemės ūkio technikumas.

Dvaro pastatai buvo perstatyti ir pritaikyti mokyklos poreikiams: dvaro rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai; svirne įrengtas berniukų, o buvusioje kiaulidėje – mergaičių bendrabutis. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka ir pan.

Dr. H. Scheu dvaro restauracija pradėta 1990 m. Restauruotą dvaro kompleksą numatoma pritaikyti kultūros ir turizmo reikmėms. Centriniuose rūmuose ir dalyje buvusių dvaro ūkinių pastatų planuojama įrengti muziejų bei Mažosios Lietuvos amatų centrą. Tad Šilutės muziejuje saugotos dvarininko dr. H. Scheu muziejinės vertybės po daugiau nei pusšimčio metų vėl bus grąžintos į dvarą.

Darius Barasa

Rašyti komentarą