Organizatorių nuotr.Laivadirbio amatas šiandien turtų neatneša. O šlovė tokia – proto ir nagingų rankų dėka keletas kurėnų, venterinių valčių skrodžia Kuršių marių bangas, saugomas etnografinis paveldas, bet reikia imtis kitų darbų, kad išlaikyti šeimą. Taip teigė rusniškis laivadirbys Simas Knapkis, dalyvavęs Drevernoje Jono Gižo etnografinėje sodyboje praėjusį šeštadienį vykusiame renginyje „Laivadirbio diena“.
Garsaus Drevernos meistro Jono Gižo ( 1867–1940 m. ) laikais pastatyti laivą kainavo tiek pat, kiek pastatyti namą. Meistras vertėsi puikiai, gausi septynių vaikų šeima nieko nestokojo, už vyro tekėdama vyriausioji dukra kraičio gavo didžiosioms burvaltėms priskiriamą kiudelinę valtį.
Dabar, anot S. Knapkio, sunku išsirinkti tinkamą medieną, iš kūbo lentų vos keletas pasitaiko tinkamų. Kalvio darbas kainuoja mažiausiai 10 tūkst. litų, su pagalbininkais taip pat reikia atsiskaityti ir, nors laivą pastatyti kur kas sunkiau nei namą, meistrui ne kaži kas lieka.
Vis dėlto laivadirbystė dar gyvas amatas ir yra žmonių, kuriems įdomi istorinių laivų tema. Tai įrodė Gargždų krašto muziejaus filialo J. Gižo etnografinės sodybos surengtas renginys „Laivadirbio diena“. Šis renginys – jau antrus metus Drevernoje vykdomo projektosenųjų amatų ir istorijos mokykla „Darau laivelį, mezgu tinklelį“ programos dalis. Sumanymas kilo siekiant įprasminti muziejaus, skirto laivadirbui Jonui Gižui, atsiradimą ir buvimą Pamaryje. Todėl laivadirbystė, Kuršių marių žvejiškos tradicijos, Pamario krašto etnografinis palikimas, kulinarinis paveldas tapo pagrindinėmis projekto edukacinių užsiėmimų temomis.
„Laivadirbio diena“ prasidėjo paplaukiojimu Kuršių mariose Lietuvos jūrų muziejaus plaukiojančiu eksponatu kurėnu, plukdomu kapitono, Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus. Tądien lynojo, tačiau įspūdžiai nustelbė į kūną besismelkiančią žvarbą. Vandens platybė ir buvimas senoviniame laive leido suvokti žvejiškas tradicijas, kad marios – galinga jėga, suteikusi ir tebesuteikianti žmonėms galimybę gyventi.
Istorinė-šviečiamoji renginio dalis vyko J. Gižo sodyboje, po stogu, todėl galima buvo ramiai klausytis lektorių pasakojimų ir žiūrėti rodomus filmuotus vaizdus apie senovinių burvalčių statybą. Laivadirbys S. Knapkis papasakojo, kaip susidomėjo amatu, iš ko sėmėsi žinių ir įgūdžių. Šis jaunas vyras buriuoti išmoko anksčiau, nei vairuoti automobilį. Pirmąjį laivą – venterinę valtį – pasistatė sau ir tik paskui ėmė statyti kitiems. Meistras atskleidė daug technologinių laivadirbystės subtilybių, kurios ir šiandien išlieka archaiškos, todėl nieko apie amatą neišmanantiems žmonėms atrodo egzotiškos.
Istorikas R. Adomavičius papasakojo apie Lietuvos jūrų muziejaus statytą kurėną ir linksmas su juo susijusias istorijas, mat vyrai ėmėsi darbo iki galo nežinodami kaip jis dirbamas. Todėl užtruko dvi vasaras, tiesa, antrąją vasarą darbas jau ėjosi kaip iš pypkės.
R. Adomavičius prisiminė ir pažintį su dreverniškio laivadirbio J. Gižo dukra Eva bei jos jaunesniuoju broliu Martinu. Istoriko pasakojimu, Eva, kuri gyveno dabartinėje etnografinėje sodyboje, buvo palinkusi nuo gyvenimo naštos, bet valinga, aiškios atminties ir nestokojanti humoro. Pirmą kartą išvydusi R. Adomavičių ir jo kolegą, Eva juos išvadino Klaipėdos žydeliais, mat abu vyrai barzdoti buvo. Vėliau, jau susidraugavus, papasakojo apie tėvą, parodė dirbtuves ir įrankius, nuo ko svečiams akys vartėsi. Juk neįkainojamą laivadirbio lobį regėjo.
O Martinas Gižas ašaras braukė tėvo įrankius ir darytą laivo modelį regėdamas jau Lietuvos jūrų muziejaus Žvejo sodyboje. Atvykęs iš Vokietijos, tuolaik jau senyvo amžiaus vyras džiaugėsi, kad tėvą prisimena ir taip gražiai pagerbė. Dėl tos pačios priežasties Martino vaikai Irėnė ir Johanas, taip pat gyvenantys Vokietijoje, praėjusią vasarą ašaras braukė lankydamiesi Drevernoje, jų seneliui Jonui Gižui skirtame muziejuje.
„Laivadirbio dienoje“ dalyvavo ir kraštotyrininkas bei leidėjas Kęstutis Demereckas. Svečias akcentavo, jog apie Dreverną, J. Gižą, laivadirbytę žinių yra labai nedaug, todėl būtinas kraštotyrinis darbas. Nors ir po kruopelytę reikalinga surinkti kuo daugiau informacijos, kol dar yra gyvų jos pateikėjų ir yra visagalis internetas, padedantis surasti dalykus, kurie atrodytų niekaip nesurandami.
Renginys neapsiėjo be žuvienės. Juk ir laivadirbystė neatsiejama nuo žvejybos. Pamario krašte žuviene rūpinosi žvejytės, taip vadindavo žvejo žmonas. Todėl renginio dalyvius žuviene vaišino tikra dreverniškė žvejytė Aldona Stasiulėnienė, o pasistiprinus dar vyko parodos atidarymas, kurią parengė Klaipėdos fotomėgėjų klubas „Fotoburė“. Ekspozicija„Pamario novėlės“ buvo kurta specialiai Drevernai, minint 760 –ies metų vandenvardžio paminėjimo sukaktį. Fotografijas pristatė klubo narė Violeta Mačienė. Paroda J. Gižo etnografinėje sodyboje veiks iki rugsėjo vidurio.
Gargždų krašto muziejaus filialo J. Gižo etnografinė sodyba vykdomą projektą „Darau laivelį, mezgu tinklelį“ finansuoja Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija ir Klaipėdos rajono savivaldybė.
