Šilutės miesto mecenato, aistringo kolekcininko, veiklaus piliečio, kuriam paroje niekuomet nepritrūkdavo laiko, nelengvo likimo vyro ir tėvo dvarininko Hugo Šojaus (Hugo Scheu) gyvenimo vingiai atgyja restauruotoje jo dvaro paveikslų kolekcijoje, kuria didžiuojasi Šilutės muziejus.
Susipažinti su dvaro paveikslais, kuriems restauruoti prireikė ne vienerių metų, kovą galės ir Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos lankytojai. Dailės kūrinių rinkinyje – H. Šojaus ir jo šeimos narių portretai, tipiški to meto tapybos darbai.
Šilutės dvaras, kuriame prieš gerą šimtmetį su šeima įsikūrė progesyviai mąstęs ir toli ateitin žvelgęs klaipėdietis H. Šojus, lūkuriuoja rekonstrukcijos, kuriai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta apie 7 mln. litų.
Anot Šilutės muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės, po rekonstrukcijos visi dvaro eksponatai – nuo įstabaus medžioklės kambario iki paveikslų kolekcijos – sugrįš į savo vietas ir visiems norintiesiems praskleis istorijos šydą, kuris ilgainiui įsupa praėjusio amžiaus pradžios asmenybes ir įvykius.
Modernus ūkininkavimas
1845 metais turtingo pirklio bei malūnininko dukters šeimoje Klaipėdoje gimęs H. Šojus pasirinko dvarininko kelią – po studijų Berlyno žemės ūkio institute įsigijo Lėbartų dvarą. Vedęs tėvo draugo dukterį Mary Jane (jos motina buvo anglė), čia ir įsikūrė bei susilaukė atžalų.
1889-aisiais jis įsigijo merdintį Šilutės (Šilokarčemos) dvarą. Kaip pats rašė memuaruose – nenoriai, juolab kad ir pinigų tokiam pirkiniui nelabai būta. Pagelbėjo jo paties auklė, kuriai H. Šojus skolą grąžino per porą metų. Tačiau šis sprendimas nulėmė ne tik paties dvarininko gyvenimą, bet ir viso krašto raidą.
Dvaras buvo milžiniškas, bet prastai valdomas. Nuo XVIII a. vidurio čia šeimininkavusi Radcke giminė iki kalbamojo momento išsigimė. Silpnos sveikatos dvaro paveldėtojai nebegalėjo susidoroti su kasdieniais dvaro rūpesčiais, tad ūkis atrodė pasmerktas. Vienas iš giminės atstovų, sutikęs H. Šojų traukinyje į Tilžę ar Karaliaučių, maldaute maldavo įsigyti dvarą, tapusį našta.
H. Šojus perėmė jį pačiu laiku. Pamatęs, kad pusantro tūkstančio hektarų ploto dvaras atsilieka nuo gyvenvietės vystymosi tempų, pradėjo skaidyti žemę sklypais ir lanksčiais nuomos pagrindais bei parduodamas dalijo juos norintiesiems. Dvaro rūmai buvo atnaujinti, ūkis – išplėtotas, pašonėje atsirado ne tik pieninė bei tvartai, bet ir parkas su tvenkiniais bei promenada. Dvare praktiką atlikdavo žemės ūkio mokyklos ugdytiniai.
Vietoje miego – pomėgiai
Dalį žemių H. Šojus dovanojo bendruomenės poreikiams – dabartinė Šilutė nuo turgaus aikštės iki uosto iškilo būtent buvusiose dvaro žemėse. Paviešėti čia nesibodėjo nei Vokietijos kronprincas, nei Lietuvos prezidentai.
Nieko keista – H. Šojus buvo ne tik puikus ūkvedys, bet ir įdomus pašnekovas bei nepaprastai patraukli asmenybė. Miegodavęs vos ketvertą valandų per parą, po dienos triūso ūkyje ilgus vakarus jis paskirdavo anuomet madingam pomėgiui – kolekcijoms pildyti. Savo dvare jis įkūrė pirmąjį Klaipėdos krašto muziejų. Karaliaučiaus universitetas už aktyvią visuomeninę bei kultūrinę veiklą H. Šojui suteikė filosofijos garbės daktaro vardą.
Lietuvininkų buities rakandai ir kostiumai, vabzdžiai ir archeologiniai radiniai, žemėlapiai ir solidi biblioteka – H. Šojus buvo plačių interesų žmogus. Ir, beje, laisvai kalbėjo lietuviškai – kaip pats rašė, išmokęs per praktiką po studijų, kai laukuose teko drauge su lietuvininkais rinkti akmenis. Būdamas krašto istorijos mėgėjas, jis pradėjo kaupti namų apyvokos daiktus, tautinius drabužius, tautosaką ir t. t.
Ekspozicijoje galima pamatyti ir jo pieštą piešinį, kurį dėl smulkučių kruopščių štrichų gali pamanyti esant graviūrą – žemės ūkio darbus vaizduojantį paveikslą dvarininkas parengė tarptautinei žemės ūkio parodai, kuriose reguliariai dalyvaudavo. Iš jų parsiveždavo naujausių žinių apie ūkininkavimo inovacijas.
Tvirtos dvasios ir universalių pažiūrų asmenybei likimas nešykštėjo smūgių. Mylima žmona mirė gimdydama. Kitos šeimos H. Šojus nesukūrė. Pats rūpinosi sūnumis bei silpnos sveikatos dukra – gydytojams rekomendavus jai sausesnį klimatą, jiedu ilgai keliavo per šiltus kraštus. Iš tolimojo Egipto lauktuvių parsivežė įspūdingą drožinėtą medinę lovą, kuri papuošė rekonstruoto dvaro ekspoziciją.
Istorijos žymės
Šeimos metraštyje likę nemažai pasaulinės istorijos žymių. Jaunėlis sūnus Arnoldas Hugo žuvo Prancūzijoje, mūšyje prie Verdeno, Pirmojo pasaulinio karo metais. Vėliau tėvas pats nuvažiavo susirasti jo žūties vietos. Iš ten parsivežė vietinio dailininko pieštą paveikslą, kuriame įamžintas kuklus kario kapas. Kad tai – ne liaudies menininko piešinys, o liūdna šeimos relikvija, muziejininkai suprato įskaitę tapyto kryžiaus lentelės užrašą.
Užaugusi dukra ištekėjo už mokslininko ir išvyko gyventi į Vokietiją. Vyriausiasis sūnus Erichas tapo gydytoju. Veiklus specialistas vadovavo dvaro žemėje pastatytai Šilutės apskrities ligoninei, su gražuole žmona šveicare susilaukė trijų vaikų. Ironiško likimo valia po jūrinės kelionės į Švediją gydytojas mirė nuo plaučių uždegimo, o jo našlė liko dvare su vaikais. Šeimos galva H. Šojus šį pasaulį paliko 1937-aisiais, sulaukęs 92 metų.
Trijų anūkų likimai taip pat paženklinti istorijos gairių. Vienas iš jų žuvo Antrojo pasaulinio karo metais prie Rygos, kitas tapo iškiliu Vokietijos miškininkystės specialistu. Trečiasis – Verneris, dvaro paveldėtojas – pasekė tėvo pėdomis ir tapo gydytoju.
Nacionalsocializmo klestėjimo metais jis tapo šio judėjimo nariu, dirbo gydytoju koncentracijos stovyklose Lietuvoje ir Lenkijoje, paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus. Pokariu dirbo pediatru vaikų sanatorijoje Vokietijoje, tačiau teisiant nacių nusikaltimų kaltininkus, neišvengė bausmės – buvo nuteistas iki gyvos galvos. Pasakytina, kad šie kaltinimai ir nuosprendis sukėlė didžiulę jo mažųjų pacientų tėvų nuostabą – jie jį pažinojo kaip kompetentingą specialistą ir malonų žmogų.
Karo metais į Šilutę įžengus sovietų kariuomenės daliniams, dvaras ir jame likę dailės kūriniai buvo žiauriai suniokoti. Pokariu paveldu buvo susirūpinta, tačiau supjaustyti ir sušaudyti paveikslai dar ilgus metus gulėjo Šilutėje įkurto kraštotytos muziejaus fonduose. Dailės rinkiniu susirūpinta po Nepriklausomybės atkūrimo – 1998-aisiais Šilutės rajono savivaldybės ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis jie pradėti restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre.
Valerija Lebedeva, Viliaus Mačiulaičio nuotr.
