Iš jaunojo sodininko dienoraščio.
Kai kūnas įšyla nuo saulės ir darbo, būtinai pasirodo bent viena musė.
Ji suka ratus aplink galvą, įkyriai zyzia.
Lenda į ausis, tarsi norėdama ką svarbaus pranešti.
Tačiau veltui stengiasi, nes aš jos nė velnio nesuprantu.
O ji vis zyzia.
Laimei, kad ji tik vilko pusė.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Tačiau ir mano kantrybė ne begalinė.
Sulaukęs tinkamos akimirkos, kai įkyrioji zyzeklė, apsukusi naują ratą, vėl taikosi į mano ausį, ir aš suplasnoju sparneliais.
Bet niekur nenuskrendu.
Tik dar labiau pritūpiu ir pasislepiu bulvių vagoje.
Tikra palaima!
Deja, neilgai.
Mat po akimirkos kitos musė ir vėl kaip čia buvusi.
Ji vėl suka ratus, lenda į ausis, įkyriai zyzdama.
Bet šį kartą jau aš atkaklesnis.
Laikausi iš paskutiniųjų.
Musė atsitraukia.
Lengviau atsidūstu.
Bet staiga…
Aklį pažinsi iš jo sukelto skausmo.
Nuo akmenų krūvos mano gyvenimo dramą stebi driežas su pačia.
Ramūs kaip kokie…
Kokie…
Gal jie kokie šaltakraujai?
Bet tai nesvarbu.
Geriau jau tas aklis būtų musė.
Bet pats kaltas – nereikėjo taip prieš ją išsidirbinėti.
Suskaičiavau visus tris.
Bet negali pykti – visi mes to Paties tvariniai.
Na bet tai turėjo fantazijos tas vyrukas, kai tvėrė mūsų pasaulį!
Uodų nebelaukiu.
Patys suprantate.
Bet jau turiu baigti – girdžiu, kaip už balkono durų braižosi musė…
O jūs nesirkite.
Dėl visa ko, tskant.
Orestas
