Oresto Lidžiaus nuotr.Senųjų Šilutės miesto gyventojų prisiminimai bei dar gyva žodinė tradicija liudija, jog prieškaryje čia buvusios Šilutės dvaro kapinės. Šiandien šitai išduoda tik senų liepų vora bei naujai 1999 m. pastatytas paminklinis akmuo čia palaidotam Šilutės dvarininkui Hugo Scheu (Šojui).
Pagrindinis dvaro kapinių sunaikinimo darbas buvo atliktas dar ankstyvame pokaryje, “buldozerinio ateizmo” metais.
Parama portalui „Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
Anuometinis požiūris į Šilutės dvaro kapines buvęs itin priešiškas, nes čia esą buvo palaidoti vokiečiai, kurie dar buvo dvarininkai – tarybiniais terminais sakant – liaudies engėjai. XX a. 6-7 dešimt. nuniokotų kapinių sklypas pateko į greta besikūrusių Hidraulinių pavarų gamyklos teritoriją, kurią ilgam apjuosė aukšta žalia lentinė tvora. Kapinių vietoje iškilo lentinis sandėlis su pašiūrėmis. Tokiu būdu dvaro kapinės, nūdien galėjusios tapti garbingiausia miesto istoriją reprezentuojančia vieta, buvo paslėptos ir pasmerktos ilgametei amnezijai.
Subjauroto miesto panteono sutvarkymu buvo susirūpinta Atgimimo metais. 1989 m. Šilutės I-os vid. mokyklos bendruomenė kreipėsi į rajono ir Hidraulinių pavarų gamyklos vadovus, prašydama nugriauti žaliąją tvorą ir leisti sutvarkyti kapines. Įmonių darbininkai nugriovė ant kapų pastatytus sandėlius, o taip pat juos slėpusią tvorą. Atkasus eilę kapų, buvo identifikuoti bei perlaidoti H. Scheu’aus palaikai. Jo kapą sutvarkė paminklosaugininkai, visas kapinių plotas buvo apželdintas veja, kapavietę išskirtiniais augalais papuošė ir jos tvarkymu ilgus metus rūpinosi šilutiškis Julius Balčiauskas. Dvaro kapinių teritoriją ėmėsi prižiūrėti komunalininkai ir Šilutės I-os vid. mokyklos moksleiviai. 1999 m. vietoj H. Scheu’aus kapą žymėjusios medinės plokštės, buvo pastatytas velionio valią įkūnijęs lauko akmens antkapinis paminklas. 2003 m. šios dvaro kapinės įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.
Žinios apie Šilutės dvaro kapines buvo šykščios. Išskyrus tarpukario laikus siekiančius senųjų šilutiškių miglotus prisiminimus, dvaro kapinių beveik nebuvo pavykę fiksuoti nei dokumentiškai, nei kartografiškai. Keletas H. Scheu’aus archyve aptiktų dokumentų leidžia įminti Šilutės dvaro kapinių istoriją gaubusias paslaptis ir apie dvaro kapines prabilti istoriškai pagrįstais faktais.
Dvaro kapinės jau buvo fiksuotos 1860 m. išleistame Šilutės miesto ir apylinkių žemėlapyje. Jas galima matyti ir 1912 m. žemėlapyje. Abiem atvejais kapinės pavaizduotos labai schematiškai ir ne itin tiksliai. Tikslesnė dvaro kapinių lokalizacija įmanoma tik aptiktuose detaliuose 1913 ir 1928 m. Šilutės miesto dalies brėžiniuose, kurie nedviparsmiškai rodo kapines buvus dab. H. Šojaus g. ir Atgimimo al. kampe, prie Naujųjų Apaštalų bažnyčios, senomis liepomis juosiančioje plynėje. Vienu atveju vieta pažymėta kaip kapinės, kitu – kaip dvarininkui Hugo Scheu’ui priklausęs žemės sklypas. 1882 m. Šilutės dvaro žemių kadastro registre atskira eilute pažymėta, kad dvaro kapinių plotas buvęs 17,1 a, o kelias, vedęs į kapines sudarė 5,4 a.
Dvaro kapinės galėjo būti įsteigtos tik po 1819 m., kai Šilutės dvaras buvo parduotas ir tapo privačia dvarininkų Radke’ių giminės nuosavybe. Iki tol dvaras su visomis žemėmis buvo tik nuomojamas.
Kada tiksliai buvo įsteigtos dvaro kapinės, po Verdainės kapinių uždarymo praėjus vieneriems, penkiems metams ar visam dešimtmečiui, lieka nežinoma. Iš rasto dokumento galima matyti, kad pirmasis palaidojimas dvaro kapinėse bus įvykęs 1845 m., kai čia buvo palaidotas penkiametis Oskaras Radke. Remiantis išdėstytais faktais, dvaro kapinių įsteigimo laikotarpis yra 1830-1845 m.
Būtina aptarti Šilutės dvaro, o tuo pačiu ir dvaro kapinių nuosavybės aspektą, nes tai iš dalies atskleidžia, kokie asmenys buvo palaidoti kapinėse. Žinoma, jog 1835 m. Franzas Wilhelmas Radke dvarą perdavė vyriausiam iš penkių savo sūnų (turėjo dar dvi dukras) Richardui Eduardui Radke’ei (1805-1863). Pastarajam mirus 1863 m., dvarą paveldėjo jo antroji žmona Frederike (g. von Trentovius, 1821-1880), po kurios mirties 1880 m., dvaras atiteko šešiolikmečiui sūnui Eduardui Radke’ei (1863-1904). Šis nugyventą ir įsiskolinusį dvarą 1889 m. pardavė iš Klaipėdos kilusiam Lėbartų dvarininkui Hugo Scheu’ui (1845-1937).
Vertas dėmesio yra faktas, kad 1889 m. kovo 27 d. Šilutės dvaro pirkimo-pardavimo sutartyje atskiras paragrafas (§ 7) yra skirtas dvaro kapinėms: “Pirkėjas (H. Scheu – D. B.) įsipareigoja išlaikyti kapinėse esančius Pardavėjo (E. Radke – D. B.) šeimos kapus”. Nors pardavėjas, t.y. E. Radke, mirė gana anksti, tačiau H. Scheu’us šį sutarties punktą, regis, išlaikė nepažeistą. Kaip H. Scheu’us prasitarė viename laiške Radke’ių giminės atstovui, 1930 m. dvaro kapines jis buvo paliepęs aptverti tvora, nutiesti į jas kelią, o visus jose išlikusius kryžius naujai perdažyti juodais aliejiniais dažais. Be to jo paties iniaciatyva buvo suregistruotos beveik visos dvaro kapinių kapavietės. Išlikusioje ataskaitoje, kurią, spėjama, pateikė kapinių tvarkymo darbams vadovavęs dvaro sodininkas, liko užfiksuoti ne tik dvaro kapinėse palaidoti asmenys, tačiau iš jos taip pat paaiškėja egzistavusi kapaviečių grupuotė, stovėję antkapiniai paminklai bei kitos detalės.
Kaip matyti iš šio ataskaitos, dvaro kapinėse gausumu pirmiausia išsiskyrė vienoje eilėje buvusių 7 kapaviečių grupė, kurią buvo galima laikyti svarbiausiu kapinių akcentu.
Toje pat ataskaitoje minimi dar du kapai, buvę aptverti aukšta ketaus tvora su dvivėriais vartais, kuriems, kaip pastebėta, jau reikėjo remonto, nes netgi jų spyna buvo visiškai surūdyjusi. H. Scheu’us savo atsiminimuose rašė, jog jam nupirkus dvarą, Alfredas Radke, kaip buvo numatyta dvaro pirkimo-pardavimo sutartyje, gyveno viename iš dvarui priklausiančių pastatų ir kas mėnesį gaudavo 45 markes rentos. Sumanus, padorus, impozantiško stoto vyras, dalyvavęs 1870-1871 m. kare, leitenantas Alfredas Radke buvęs populiarus pašnekovas ir elegantiškas šokėjęs, ne kartą mėginęs atsidėti pjesių rašymui. Išpildant jo paskutinę valią, jis buvęs palaidotas dvaro kapinėse su visa karine pagarba, pritariant Tilžės dragūnų orkestrui bei dalyvaujant karių sąjungai.
Kita kapaviečių grupė, kurią sudarė 4 kapai, irgi buvo aptverta aukšta ketaus tvora, jos vienvėriai vartai buvę išlaužti ir, kaip spėta, greičiausiai pavogti. Maždaug 0,75 m aukščio 3 antkapiniai paminklai buvo iš natūralaus šviesaus granito, ant kurių buvo pritvirtintos lentelės su įrašais. Iš pastarųjų paaiškėja, jog čia buvo palaidotas R. E. Radke’ės brolis John Alexander su šeima. Kitaip nei brolis Richardas Eduardas, kuris iš tėvo Franzo Wilhelmo Radke’ės perėmė Šilutės dvarą, ar Heinrichas Dietrichas, po tėvo mirties paveldėjęs Barzdūnus, John Alexander po tėvo mirties valdė Uostadvarį (Kuwertshof). Tad, kodėl jis su šeima buvo palaidotas Šilutės dvaro kapinėse, lieka neaišku.
Johnas Alexanderis su žmona be anksti mirusių dviejų vaikų buvo susilaukę dar vienos dukters Elisabeth (1845-1900), kuri buvo ištekėjusi už Šilgalių dvaro savininko Juliaus Habedanko. Spėjama, kad, būtent, pastarųjų sūnus, kurio vardas, deja, nežinomas, 1936 m. buvo susisiekęs su H. Scheu’umi, ieškodamas genealoginių ryšių su Beerbohmų gimine. Be to viename iš laiškų (1936 gegužės 24 d.) jis H. Scheu’aus prašė leisti iš Šilutės dvaro kapinių pasiimti ir į Šilgalius pasigabenti senelių Johno ir Malwine Radke’ių bei jo mamos Elisabeth brolio ir sesers antkapinius paminklus. H. Scheu į tokį prašymą pažiūrėjo geranoriškai. Deja, taip ir lieka nežinoma, ar p. Habedankas pasinaudojo šiuo leidimu ir ar iš Šilutės dvaro kapinių buvo išvežti Johno Alexanderio šeimos kapus ženklinę paminklai.
Dvaro kapinėse be minėtų kapaviečių buvo užfiksuota dar penkių kapų grupė – neaptverta, tačiau paženklinta penkiais kryžiais. Ataskaitoje šios kapavietės nėra detalizuotos – tik nurodyta, kad čia yra palaidoti Rogge’ės šeimos nariai. Iš genealoginių Radke’ių giminės tyrinėjimų pavyko nustatyti, kad viena iš Franzo Wilhelmo Radke’ės dukterų bei R. E. Radke’ės seserų Lucinda Radke (1802-1848) buvo ištekėjusi už Naujųjų Urbiškių dvarininko Samuelio Rogge’ės. Tad galima spėti, kad pastaruosiuose kapuose ilsėjosi minėtų sutuoktinių bei jų vaikų palaikai.
H. Scheu užsimena, kad Richardo E. Radke’ės ir jo žmonos palaikai buvo palaidoti bendrame mūriniame rūsyje, kuris buvęs uždengtas storomis ąžuolinėmis lentomis. Pastebima, kad į 1936 m. sudarytą dvaro kapinių registrą yra įtrauktos tik Radke’ių giminės kapavietės.
1889 m. Šilutės dvarą įsigijus naujam savininkui – iš Klaipėdos kilusiam Hugo Scheu’us logiška būtų manyti, kad nuo anų metų dvaro kapinėse galėjo būti laidojami ir H. Scheu’aus šeimos bei giminės nariai. Pavyko nustatyti, kad H. Scheu’aus tėvas, pirklys ir laivų savininkas Arnoldas Carlas Scheu’us ir motina Wilhelmine Rosette Ziegler, o taip pat pamotė Wilhelmine Krohne buvo palaidoti Klaipėdos miesto kapinėse. Brolis, advokatas ir justicijos tarėjas Gustavas Arnoldas Karlas Scheu’us, mirė Įsrutyje (Insterburg), kur ilgą laiką dirbo ir gyveno
H. Scheu’aus žmona Mary Jane Scheu mirusi po jauniausio sūnaus Hugo gimdymo Lėbartų dvare, jau karste, įkeltu į šiaudų pridėtą vežimą, žingsnis po žingsnio vyro lydima maždaug 12 km, prastu keliu buvo pergabenta į Klaipėdą. Ji buvo palaidota Klaipėdos miesto kapinėse, prieš tai pastoriui prie karsto pakrikštijus jos naujagimį.
Dvaro kapinės netapo amžino poilsio vieta ir dviem H. Scheu’aus vaikams. Jauniausias H. Scheu’aus sūnus Hugo, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pašauktas į kaizerinę vokiečių kariuonenę. Kaip rašoma 1916 m. birželio 13 d. štabo vado Karaliaučiuje atsiųstame pranešime, vyr. leitenantas bei kulkosvaidininkų kuopos vadas Hugo Schue’us žuvo pakirstas priešo kulkos prie Verdeno (Prancūzija) 1916 m. gegužės 20 d. Kartu su kitais vokiečių kariais jis buvo palaidotas Liny devant Dun (apie 25 km nuo Verdeno) vokiečių kapinėse. Duktė Ellen Scheu, buvo ištekėjusi už vokiečių mokslininko, Walterio Rogowskio, gyveno Jenoje, po to Achene, kur ji 1959 m. ir mirė.
Tik vienintelis Erichas Scheu’us (g. 1876 12 03), vyriausias H. Scheu’aus sūnus, medicinos tarybos narys ir Šilutės apskrities gydytojas, 1929 m. birželio 29 d. miręs nuo plaučių uždegimo kelionės metu į Švediją, į kurią vyko su jaunesniu savo sūnumi Giunteriu, buvo palaidotas dvaro kapinėse.
H. Scheu’aus anūkai bei Ericho Scheu’aus sūnūs su savo motina Helene Scheu) Šilutę buvo apleidę besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Jauniausias anūkas Hugo, gimęs Šilutėje žuvo Priekulėje (Latvija) 1944 m. lapkričio 7 d. Šilutiškio Prano Snarskio, kuriam teko karo metais tarnauti Šilutės dvare, atsiminimuose, tarp kita ko užsimenama, kad į Šilutės dvarą, regis, iš Rygos buvo atsiųsta žuvusio vermachto kareivio uniforma. Tai buvę jau minėto anūko kariška apranga, kuri dvare sukėlė gedulą ir raudas.
Vidurinysis H. Scheu’aus anūkas Günteris Scheu’us, gimęs Karaliaučiuje, baigęs Šilutės Herderio gimnaziją, vėliau Müncheno universitete studijavęs miškininkystę, 1998 balandžio 10 d. mirė ir buvo palaidotas Denzlingine (Baden-Würtenberg žemė).
Vyriausias anūkas Werneris, po senelio mirties paveldėjęs dvarą, dirbo gydytoju Šilutėje. Po karo pasitraukė į Vokietiją.
H. Scheu’aus marti Helene Scheu sulaukusi beveik 90 metų, mirė Borkum saloje (Žemutinė Saksonija). Viename nekrologų užsimenama, kad kartą ji buvo išreiškusi troškimą surasti amžiną poilsį garbingose dvaro kapinėse, šalia čia palaidoto savo vyro. Tačiau anuomet, kaip žinome, dvaro kapinių beveik nebuvo likę nė pėdsakų – jų vietoje stovėjo pagalbiniai Hidraulinių pavarų gamyklos pastatai. Tad Helene’os Hauser palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Baltijos jūrą, kurioje, kaip rašoma nekrologe, vietos randa ir tėviškės Šyšos upės vandenys.
Kad ir kaip būtų keista, tačiau nedaug trūko, kad netgi pats Šilutės dvaro savininkas Hugo Scheu’us (1845 04 01-1937 07 25) būtų palaidotas ne dvaro kapinėse. Žinomas 1932 m. rugpjūčio 13 d. H. Scheu’aus laiškas Šilutės evangelikų parapijos klebonui Eichei, kuriame dvarininkas prašė leidimo po mirties būti palaidotam Šilutės evangelikų bažnyčioje. Tam jis netgi buvo sugalvojęs antkapinį įrašą, kuriame pats save buvo įvardinęs šios bažnyčios įkūrėju. Šitokiam dvarininko, kuris iš tiesų buvo vienas iš aktyviausių bažnyčios Šilutėje steigimo iniciatorių, bažnyčios bei klebonijos statyboms padovanojęs sklypus, norui neprieštaravo nei klebonas, nei parapijos bažnytinė taryba. Visgi atsakyme H. Scheu’ui buvo užsiminta, kad detalesnį nutarimą parapijos bažnytinei tarybai reiks priimti vėliau. Ar tas sprendimas vėliau buvo priimtas ar atmestas, ar įtakos tam turėjo opozicionieriai, buvę nepatenkinti tokiomis H. Scheu’aus pretenzijomis, lieka tiksliai nežinoma.
1937 m. liepos 25 d. miręs 92 metų sulaukęs Hugo Scheu’us, liepos 29 d. 4 valandą popiet iš ev. bažnyčios buvo palydėtas į dvaro kapines, kur amžino poilsio atgulė šalia savo sūnaus Ericho. Kaip rašo Petras Jakštas, ant H. Scheu’aus kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas, kuris nežinia kur dingo 1945 m..
Apibendrinant išanalizuotą istorinę medžiagą apie Šilutės dvaro kapines, galima teigti, kad dvaro kapinės buvo įsteigtos 1830-1845 m. šiandien teisingai vadinamoje “dvaro kapinaičių” teritorijoje. Iki jų sunaikinimo 1945 m. jose buvo 20 kapaviečių: 18 priklausė dvarininkų Radke’ių ir 2 – Scheu’jų šeimoms.
P.S. Vienas išeivis iš Šilutės papasakojo vieną kuriozišką dvaro kapinėse nutikusią istoriją. Pasak jo, vienas tarnautojas, eilinį kartą prisigėręs, norėdamas sutrumpinti kelią namo, pasukęs per dvaro kapines. Jose beieškodamas praėjimo, įkrito į naujai paruoštą laidojimo rūsį, kuriame kitą dieną turėjo būti palaidotas dr. H. Scheu’us. Kadangi nelaimėlis savo jėgomis iš duobės išlipti nebevaliojo, joje saldžiai užmigo. Kitą dieną, priešpiet, toje duobėje jis buvo užtiktas dar tebemiegantis.
MORALAS: ŠIS NUTIKIMAS – GERA PAMOKA ŠILUTIŠKIAMS, KURIE, TRUMPINDAMI KELIĄ, BE GRAUŽATIES VIS DAR PĖDINA PER GARBINGĄ ISTORIJĄ SLEPIANČIAS SUNAIKINTAS DVARO KAPINES.
GERBKIME ČIA PALAIDOTŲ ŽMONIŲ ATMINIMĄ.
