Išgalvotas pasakojimas aktualia tema.
-Kas dabar bus? – aimanavo kaimynas Petras, sėdėdamas namo prieangyje. – Kas dabar bus?
-Lietus dabar bus, – raminau jį.
Petras pažvelgė į mane. Jo akyse atsispindėjo pilki debesys – matyt, teisūs buvo sinoptikai – ir begalinis nerimas.
Pagailo žmogaus.
Parama portalui “Šilutės ETA Žinios”, kad išliktų nepriklausomas
-Gal – į gastronomą? – pasiūliau. – Galiu nubėgti.
-Kažin ar padės.
Ir nuleido akis.
-Padės nepadės, bet kodėl ne, – jaučiau pareigą padėti žmogui nelaimėje, – kol dar laikas, kol dar prieinamumo nesumažino ir akcizų nepadidino.
Petras pakėlė akis. Įžvelgiau jose vos regimą vilties kibirkštėlę. Tačiau tai tetruko vos vieną akimirką. Ir jo akys vėl apsiblausė.
-Nežinau nežinau.
Ir nubraukė ašarą.
Ir prapliupo lietus
-Vis dėlto sinoptikai buvo teisūs, – pabandžiau įkvėpti Petrui optimizmo. – Teisingai išprognozavo.
-Ruduo juk – daug proto nereikia, – atkirto Petras ir pakėlė akis į dangų.
-O vakar Žemaitijoje iškrito pirmasis sniegas, – nenuleidau rankų.
-Ir ką?
-Nieko, tik vienas autobusas nuslydo nuo kelio.
-Sakai, nuslydo? – pažvelgė į mane.
-Taip rašo.
-Sakai, rašo?
-Ir per žinias pranešė.
-Ką dar pranešė?
-Kad artinasi permainos.
-Tai dabar supranti?
-Nė velnio nesuprantu.
-Kaip tai?
-O ką čia suprasti?
-Taigi vėl permainos.
-Ar ne to siekėme?
-Siekėme. Bet ne to.
-O ko?
-Permainų. Bet ne tokių.
-O kokių?
-Ir kaip tau paaiškinti?
-Tai neaiškink.
-Bet juk tu nesupranti.
-Nesuprantu, bet man viskas aišku.
-Kas tau aišku?
-Viskas.
-Kaip tai?
-Tokia daugumos valia.
-Tik nereikia dabar čia…
-Ko nereikia?
-Tik nepradėk man aiškinti…
-Tai kaip kitaip paaiškinti?
-Ir tu toks pat.
-Koks?
-Kaip tie.
-Kurie?
-Kuriems visada viskas gerai.
-Visiems niekada nebus gerai.
-Būtent.
-Kas būtent?
-Pats žinai.
-Žinau.
-Tai ko klausi?
-Nes man rūpi.
-Kas tau rūpi?
-Viskas.
-Dar negimė toks, kuris viską apie viską…
-Tai ką tu siūlai?
-Nieko.
-Iš nieko niekas neatsiranda.
-Žinau.
-Tai gal reikia kažką daryti.
-Tai gal galvą pelenais pasibarstyti?
-Kodėl turėtum?
-Kad taip išėjo.
-Jautiesi kaltas?
-Ne.
-Tai kur problema?
-Gyvenimas pilkas.
-Gyvenimas pilkas geriau nei gyvenimas juodas, – taip sakė poetas.
-O tu?
-O ką aš?
-Ką tu sakai?
-Aš ne poetas.
-Labai gaila.
-Bet galiu pacituoti.
-Nereikia, skaičiau.
-Kaip sau nori.
-Kaip noriu, taip jau nebus…
Taip mums besišnekučiuojant, atėjo vakaras.
Atsisveikinau su Petru ir pakilau laiptais.
Petras liko sėdėti namo prieangyje.
Gaila žmogaus – jis šitaip kankinasi.
Norėjau grįžti pas jį, dar paguosti, bet tarpdury pasirodė pati…
Be pykčio,
Orestas
Patinkantis. Įvertink komentarą: 7 3