Kaip aš atradau pavasarį

Pasaka – nepasaka Raudonos nosies dienos proga.
Subalansuota vaikams, bet tinka ir kitiems protingiems žmonėms.

Šiandien, vaikštinėdamas po parką, sutikau voverę.
Beje, pirmąją šiais metais.
-Labas, pūstauodege, – sakau jai.
O toji tik žiūri į mane, kraipo galvą ir nieko nesako.
Įsižeidžiau: kur tai matyta, kad toks menkas Dievo sutvėrimas šitaip nepagarbiai elgtųsi su žmogumi!

-Ei! – šaukiu jai, – ar girdi?
O ta tik liuokt liuokt – nuo šakos ant šakos, nuo medžio į kitą medį – ir dingo iš mano akiračio.
Stoviu sau sutrikęs ir nežinau, ką begalvoti.
O čia dar pulkas žąsų pralėkė dangum visu balsu klegėdamos.
-Tai jūs šitaip! – ne juokais supykau.
„Eisiu ir strazdui pasiskųsiu“, – nusprendžiau.
Mačiau jį ryte patvoriais bestrikinėjantį.
Bet ir tas, vos tik mane išvydęs, strimgalviais nėrė slėptis.
Balandžiai, sutūpę ant stogo krašto, į mane atidžiai žiūrėjo ir tarpusavyje apie kažką tyliai burkavo.
Kaimynų rainiui, kuris lig tol ant palangės tingiai šildėsi saulės spinduliuose, ir tam staiga parūpo, kas vyksta už lango.
„Genys!“ – staiga toptelėjo man į galvą išganinga mintis.
Sutikau jį prieš kelias dienas nagais į senolio medžio kamieną įsikabinusį, skiedras į visas puses barstantį.
„Su tuo tai tikrai rasiu bendrą kalbą“, – pagalvojau sau ir patraukiau atgal į parką.
Bet ir nesisek tu man šitaip: genio – nė kvapo, o ant šakos kėkštas tupi.
Tačiau nespėjau nė burnos praverti, kai tas išskleidė sparnus ir garsiai klykaudamas nulėkė į parko gilumą.
Nuliūdau.
O tuo metu žvirbliai senoje slyvoje kėlė puotą.
„Įdomu, kur dieną slepiasi tas ežys?“
Galvojau, galvojau, bet taip daugiau nieko ir nesugalvojau.
-Et! – galiausiai tariau sau pralinksmėjęs ir patraukiau namo.
Savo įspūdžių aprašyti, su jumis pasidalinti.

Gražaus visiems savaitgalio.

Kaip visada…
Orestas