Žiemos raštai, arba Diena prieš Naujuosius

Vietoj  sveikinimo.

-Ant slenksčio Naujieji, – iškilmingai pareiškė tarpduryje pasirodžiusi pati.
-Eina jie sau! – šaukiu susierzinęs. – Su tais dar ne viskas baigta!
O pats sau galvoju: „Kas iš tų Naujųjų, kad ateina tik kartą per metus. O štai kaimynas Petras – tas tai visai kas kita: jis ne tik dažniau užsuka, bet ir gero žodžio niekada nepašykšti. Vien jo palinkėjimai “į sveikatą” ką reiškia…“
Paskui keliuosi iš lovos, apsirengiu ir einu į lauką.

Parke pasilenkiu ir skaitau žiemos raštus (nuotrauka dešinėje).
Man patinka skaityti.
Neseniai, pavyzdžiui, skaičiau, kad švėkšniškiai renka savo metų žmogų.
Jeigu būtų mano valia, be jokios abejonės, išrinkčiau kaimyną Petrą.
Nors jis tėra mano paties išgalvotas personažas, tačiau tik su juo pastaraisiais metais man visada sekėsi rasti bendrą kalbą, tik jis visada mokėjo mane suprasti, padrąsinti, patarti.
Bet ką pasakytų mano pati?
O jeigu dar imtų pavyduliauti?
Neramu kažkaip.
Kad pabėgčiau nuo tokių minčių, imu skaičiuoti, kiek dienų liko iki Kalėdų.
Bala nematė.
Viena aišku, kad 2016 metai – keliamieji, vadinasi, ir Kalėdų teks laukti viena diena ilgiau.
Staiga atminty iškyla neseniai nugirstas vienos brandaus amžiaus moters atradimas: žiūri į veidrodį be akinių – veido oda lygi, jokios raukšlelės.
Įdomu, ką turėjo galvoje Šilutės meras Vytautas, praeito trečiadienio posėdyje linkėdamas visiems tarybos nariams didesnės politinės brandos?
Jeigu būtų mano valia…
Bala nematė.
Traukiu namo.
Pas savo gyvenimo bendrakeleivius.
O kur daugiau?
Dangus giedras, širdyje gera.
Ant slenksčio Naujieji.

Jeigu ką – su Naujaisiais!

Ir laikykite kojas šiltai.

Kaip visada,
Orestas