Kalėdinė – nekalėdinė (arba prieškalėdinė) pasaka – nepasaka – koks skirtumas – be pradžios ir pabaigos.
-Ei! – net krūptelėjau. – Nebūk briedis!
Stovi prieš mane visa tokia simpatiška. O jos akyse žaižaruoja kaži kokios ugnelės.
„Ta tai jau tikrai ne iš kelmo spirta, – pamaniau sau. – Bet ir aš ne paskutinis mulkis (bent jau taip man kartą sakė kaimynas Petras)“.
Todėl nusprendžiau taip lengvai nepasiduoti, kad ir kas ji tokia būtų.
-Ar matosi? – klausiu rimtu veidu.
-Kas matosi?
-Ragai.
-Kokie dar ragai?
-Kaip tai kokie – briedžio.
-Ne, nesimato.
-Tai kodėl, leiskite paklausti, pavadinote mane briedžiu?
-Na, tai, kad stovite ant tako, praeiti trukdote.
-O turėčiau?
-Žinoma. Juk aš dama.
-Šit kaip.
-Taip taip.
-O jūsų ar nemokė mokykloje, kad kliūtį, kurios negali įveikti, geriau apeiti?
-Žinau. Tačiau mane mokykloje taip pat mokė, kad niekada neverta mesti savo kelio.
-O dar sakoma „duok durniui kelią“… atsiprašau, nenorėjau įžeisti.
-Išties į nepatokią situaciją patekome.
-Bet, kaip sakoma, nėra padėties be išeities.
Taip žodis po žodžio…
O kai jau ėmėme suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, nusprendžiau veikti.
-Tai gal, – sakau – į „Astoriją“?
Ta klausiamai nužvelgė mane.
-Į apartamentus, – parodžiau akimis. – O gal iš pradžių į bufetą?
-Ei! – net krūptelėjau. – Nebūk briedis!
Stovi prieš mane visa tokia simpatiška. O jos akyse žaižaruoja kaži kokios ugnelės…
Ir laikykite kojas šiltai.
Kaip visada…
Orestas
P.S. Muzikinį kūrinį išsirinkite patys: https://www.youtube.com/results?search_query=kal%C4%97dos
