Prisimenu, žiūrėjome krepšinio varžybas.
Nervinomės, pykome, paskui ėmėme save raminti, kad ne viskas taip blogai, kol galiausiai ėmėme džiaugtis mūsų rinktinės pasiekimais.
Tačiau visą laiką manęs neapleido kaži kokia bloga nuojauta…
Po to, prisimenu, važiavau į miesto centrą, kur buvo žadėję rinktis balsingi vyrai pergalės dainų dainuoti.
Deja…
Tuomet aš ir pamečiau galvą.
Iš pradžių jaučiausi kaip nesavas.
Ir aplinkiniai į mane kažkaip keistai žiūrėjo.
Jeigu būčiau buvęs su galva, tuomet, ko gero, būčiau pagalvojęs, kad su manim kažkas ne taip.
Tačiau, kaip jau turbūt supratote, tuo metu aš jau buvau pametęs galvą, todėl ir galvoti man nebuvo jokio reikalo.
Todėl, nieko negalvodamas, šokau į mašiną ir nulėkiau į pernykštę moliūgų šventę.
Bet buvo jau labai vėlu, ir aš ten nesutikau nė gyvos dvasios.
Todėl tik nusifotografavau su dviem moliūgais (žiūrėti nuotrauką) ir leidausi atgalios.
Grįžtant sustabdė policija.
-Kur taip leki it galvą pametęs? – užsipuolė.
-Kad taip ir yra, – kultūringai atsakiau. – Labai atsiprašau, jeigu kas ne taip.
Tie žiūrėjo į mane, žiūrėjo, neišmanydami, ką daryti: nei bausti – o ką bausi, kaip nustatysi vairuotojo asmenybę, kai už vairo žmogus be galvos, – nei paleisti – juk be galvos nesaugu vairuoti.
Ilgai tie du galvojo, kaip čia geriau pasielgus.
Paskui vienas iš jų pasilenkė ir sako: „Mudu čia pasitarėme ir nusprendėme, kad bus geriausia, jeigu mes važiuosime priekyje, o jūs seksite mums iš paskos“.
Žinoma, aš tokiam sumanymui neprieštaravau, tik paprašiau, kad jie įsijungtų švyturėlius – kad man nebūtų taip nuobodu kelyje.
Taip besilinksmindamas aš ir grįžau namo.
Nors buvo labai tamsu ir baisiai lijo, bet man, kaip jau turėjote patys suprasti, galva dėl to nė kiek neskaudėjo.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos tą naktį išgirdau prieš užmigdamas, buvo mano pačios:
-Ar tu jau visai galvą pametei?!…
Sapnavau, kad… (spausti čia).
