Sekite mūsų naujienas feisbuke
Drabužiai iš gamtos
                             Saulės ir žemės energetika, UAB "Bera Lt", Lietuvininkų 30, Šilutė, tel. 8 645 42747                             

Nuo savęs nepabėgsi

Publikuota: 2015 rugsėjo 11 Kategorija: Nuo'monės

Pamokantis pasakojimas aktualia tema.

Pabėgėlių tema neišsemiama kaip Viduržemio jūra.
Matyt, todėl pastaruoju metu apie tai tiek daug kalbama, rašoma, rodoma.
Todėl ir aš, kaip savo krašto patriotas (tikiuosi, ne idiotas, nors, tiesą sakant, riba tarp šių dviejų sampratų mūsuose dažnu atveju išnyksta, todėl ir mane vadinkite kaip norite – kad tik jums būtų geriau), jaučiu pareigą pasisakyti šia tema.
Plačiau nei kiti.

Pradėsiu nuo paprasto pavyzdžio.
Mano kaimynas Petras, kartą kilus jo šeimoje karo padėčiai, irgi bėgo.
Tiesą sakant, nežinau, ar toli tuomet jam pavyko nubėgti (klausti nedrįsau, o jis pats su kitais pernelyg nesidalija savo patyrimais), tačiau, kai po savaitės parsivilko namo, buvo toks suvargęs, pajuodęs ir apdriskęs, kad net buvo gaila žiūrėti.
Paprastai paprasti žmonės tokius užjaučia ir skuba ištiesti pagalbos ranką.
Tačiau Petro pati nebuvo paprasta.
Ji iš karto pritaikė savo vyrui ekonomines sankcijas, apribojo judėjimo laisvę ir skyrė sunkiųjų darbų „Draugystės“ sodų bendrijoje.
Be to, mažiausiai tris kartus per dieną Petras buvo verčiamas giedoti Tautišką giesmę ir išpažinti meilę savo pačiai.
Dabar man sunku prisiminti, kiek tai tęsėsi, tačiau po to, kai Petro pati atleido varžtus, tas žmogus buvo jau kitoks.
Jis daugiau niekada nebėgo iš namų.
Bet kartais vis dar bandydavo pabėgti nuo savęs.
Nors jis ir žinojo, kad nuo savęs nepabėgsi (kartą pats mane to mokė), tačiau kitaip jis jau negalėjo.
Petro pati į tokius savo vyro pabėgimus žiūrėjo jau gerokai atlaidžiau ir nebetaikė jokių sankcijų.
Užtat Petras – jau minėjau, kad jis pasikeitė – pats pradėjo save bausti.
Po kiekvieno nepavykusio bandymo pabėgti nuo savęs – o kitaip juk ir negalėjo būti – jis pats skirdavo sau namų areštą ir sunkiųjų darbų „Draugystės“ sodų bendrijoje.
Kartais – matyt, už gerą elgesį – jis pritaikydavo sau lygtinį paleidimą su visomis tai lydinčiomis pasekmėmis: niekur toli nenuklysdavo, tarsi būtų pasirašęs pasižadėjimą neišvykti, vengdavo senosios draugijos ir triukšmingų susibūrimų, šį laiką skirdamas sunkiesiems darbams „Draugystės“ sodų bendrijoje, buičiai ir gyvenimo prasmės paieškai, nuo 10-tos vakaro iki 6-tos ryto būdavo namuose ir bent kartą per savaitę atsidėdavo savęs tobulinimui.
Po kiekvieno tokio karto Petrą – kaip žmogų, kaimyną – buvo vis sunkiau atpažinti.
Labai įdomu, į ką jis bus panašus pasibaigus dabartiniam lygtinio paleidimo terminui.
Dėl vieno esu tikras – jis niekada netaps perbėgėliu.
Juolab ekonominiu.
O tokių nereikia toli ieškoti.
Nors kai kas visus tokius vadina politiniais perbėgėliais, tačiau, esu įsitikinęs, dažnu atveju kitaip nei ekonominiais jų nepavadinsi.
Dar esama ekonominių užbėgėlių, kurie, kaip ir tie perbėgėliai (ekonominiai), pasižymi ypatingu darbštumu: išsijuosę stato oro pilis – vardan tos – ir kitus namelius – savo kiemuose.
Visus juos – ekonominius perbėgėlius ir užbėgėlius – vienija viena ypatinga savybė – gebėjimas pabėgti nuo atsakomybės.
Tikrų tikriausi pabėgėliai.
Ir kuo daugiau tokių pabėgėlių, tuo daugiau mūsų, paprastų žmonių, ryžtasi bėgti.
Tiesa, ne visi toli tenubėga.
O nuo savęs – tai jau tikrai niekas.
Ir iš viso, galvoju, ką pas mus veikti tiems pabėgėliams nuo Viduržemio jūros, juolab ekonominiams, kai čia ir savų per akis.

Šviesaus ir šilto visiems savaitgalio.

Kaip visada…
Orestas

Ne į temą
Galima ir taip…

Mano nuotr.

P.S. Šeštadienį – Statybininkų diena. Pasveikinkite.

Rašyti komentarą