Negyvenkime pažadais – ieškokime pigesnio sprendimo

Kelios mintys apie estakados į Rusnę statybą. Ar pirktumėte skolintais pinigais kombainą 20 arų bulvių nukasti?

Mūsų gyvenamoji teritorija yra specifinė ir nepaprasta tuo, kad pavasarį, o kartais ir žiemą Nemuno deltą užlieja potvynių vanduo. Vienaip žiūrint tai – gražus reginys, kitaip žvelgiant tai – žmogui priešiška gamtos stichija, kurią galime mėginti arba kaip nors suvaldyti, arba prie jos prisitaikyti, arba išsikelti iš šios teritorijos, palikdami ją gamtos valiai.

Žinoma, tiems, kurie atvyksta pasigrožėti stichija (kaip Niagaros kriokliu Amerikoje), persikėlimas per potvynio apsemtą kelio ruožą, užsilipus ant traktoriaus tempiamo tralo, yra atrakcija, puiki galimybė stichijos fone nusifotografuoti, nusifilmuoti, parsigabenti šiuolaikinėmis technologijomis užfiksuotų kadrų, o paskui sėdint šiltuose namuose džiaugsmingai dalintis įspūdžiais su draugais ir nebegalvoti apie tuos žmones, kuriems dažnos ir neišvengiamos kelionės per potvynių vandenis yra vargas.

Tie vargstantys žmonės yra rusniškiai arba kokiais nors ryšiais su Rusne susiję gyventojai: rusniškių giminės, vaikai, išvykę į miestus ar į užsienį uždarbiauti, nes tik ten veda Europos, Lietuvos ir Šilutės politikų pažadai.

Prisiminkime strateginį Šilutės politikų šūkį, skelbiantį, kad Pamario kraštas yra „ryškėjanti žvaigždė Europos turizmo žemėlapyje“. Tą šūkį tikriausiai reikėtų suprasti taip: atvažiuokite pasižiūrėti, nusifotografuoti prie nusigyvenusio ūkininko ar nusigėrusio žvejo, parodysim padažytą medinę Rusnės architektūrą, kuri per stebuklą dar nesudegė, parodysime plastikinius „europinius“ langus, skardinius, „čerpes“ imituojančius stogus…

Laukai – nedirbami, pievos – nešienaujamos. „Paukštelių rojus“ gali pavirsti sparnuočių rojumi tikrąja ta žodžio prasme, nes vietinių, pasiliekančių žiemoti, nebeliks (turiu mintyse vietinius gyventojus).

Sodybas užvaldys svetimi, kitataučiai, atvykstantys čia tik pailsėti, įmerkti meškeres nuo tilto ar „iš balkono“ į gausius vandenis. Žinoma, kuriant tokį scenarijų, reikalinga kapitališka estakada – bet kokiu metu, kada panorėjau, turiu pasiekti savo sodybą: ar tai Naujųjų metų švęsti, ar tuomet, kai „eina“ stintos, vėgėlės. Vienu žodžiu, – „mon reek“…

O dar ir bičiuliai turi atvažiuoti. „Kas? Ar potvynis…? Baikit juokus, pakelkit kokį nors kaimietį su tralu, perveš. O tai ką, dar estakados nėra?..“

Vartau Šilutės bibliotekininkų išleistą fotografijų albumą „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ ir stebiuosi vietinių gyventojų išmone prisitaikyti ir susitaikyti su stichija. Gražūs veidai, nugairinti vėjo ir saulės, išvagoti rūpesčių raukšlėmis. Anksčiau dailininkai jų portretus tapė, dabar su fotoaparatu – paprasčiau, svarbu tinkamą personažą surasti. Taigi, rankomis ant aukšto sukelti gyvulėliai: avys, ožkos, karvytė, arklys, sukilnoti baldai, pasirūpinta maisto atsargomis, prie durų – valtis, aukšti guminiai batai, net poliesterolio plokštė kartais pakeičia plaustą.

Artėju prie kito scenarijaus, kai prisitaikymas (susitaikymas) su potvyniu yra tik mūsų pačių reikalas. Reikalas tų, kurie vis dėlto niekur nežada pasitraukti ar užleisti sodybas turtingiesiems.

Manau, kad žmogus, turėdamas, pavyzdžiui, 20 arų žemės, tikrai nesvaigs nuo minties skolintis pinigų, kad tą lopinėlį galėtų įdirbti nuosavu traktoriumi, arba kad šiame sklypelyje galėtų bulves sodinti ar kasti tik nuosavu kombainu. Įsigyti tą techniką būtų per didelė prabanga, nes bulvių užaugs tik šeimai išmaitinti, vargu, ar liks ką parduoti. O bankui dar reikės grąžinti ir paskolą su procentais…

Todėl ir siekiu, kad būtų galvojama apie tokį nebrangų sprendimą, kaip laikinas tiltas, estakada ar dar kitaip pavadintas techninis įrenginys, kurį naudotume tik per potvynį. O jis per metus užtrunka tik 20 – 30 dienų. Kitu, sausuoju metų laiku, toks tiltas – nereikalingas, užtenka veikiančių pralaidų ir tvarkingos kelio dangos.

E. Vidrinskas
Architektas