Anoniminio kvailio išpažintis (N-16)

Išgalvotas pasakojimas aktualia tema.

Silpnų nervų žmonėms geriau neskaityti.

- Sveiki, aš Jurgis (Jurgio vardas, žinoma, pakeistas). Esu kvailys…
- Sveikas, Jurgi!
- Nebekvailioju jau maždaug tris dienas…
(padrąsinantys plojimai)

- Pirmieji mano kvailybės simptomai pasireiškė prieš kokius dešimt metų… Prieš tai – dar kokius dešimt metų prieš tai – buvau anoniminis alkoholikas… Tiesą sakant, toks esu ir dabar. Tik į anų – anoniminių susirinkimus jau seniai nebevaikštau… Vartoju visiškai anonimiškai – vienas pats… Turiu gražią šeimą ir seną automobilį… Gyvenu iš to, ką uždirbu…
(plojimai)
- Viskas prasidėjo – kaip jau sakiau, prieš kokius dešimt metų, – prasidėjo nuo to, kad nusprendžiau imtis iniciatyvos – kad visiems būtų geriau… Jokio atlygio už tai, žinoma, neėmiau… Todėl kiekvieną kartą, kai tik ką nors nuveikdavau, būtinai atsirasdavo tokių, kurie apšaukdavo mane kvailiu… Ir tokių rasdavosi vis daugiau… Taip pat ir darbe… Kiek kartų mane kvietė, siūlė… „Dėkis prie mūsų,- sakydavo, – žmogumi tapsi. Pinigo daugiau turėsi ir bėdos nematysi“. Bet ne, aš juk ne toks – negaliu šitaip… Iš pradžių ir žmona su vaikais neleisdavo ramiai praeiti. „Na, ko tu spyriojies šitaip? – maldaujamai klausdavo. – Paimtum bent vieną sykį… O tai vis už dyką ir už dyką – viskas vardan tos… O apie mus ar kada pagalvoji?.. Kodėl kiti gali, o tu – vis ne ir ne?..“ Bet galiausiai ir jie su tuo susitaikė, – staiga susigraudino Jurgis, prisiminęs savo šeimą. – Todėl šiandien aš čia…
(plojimai)
Jurgis būtų galėjęs dar daug ką papasakoti iš savo – kvailio gyvenimo, bet jo mintys jau buvo kažkur toli – su šeima. „Prašau man atleisti,“ – teištarė jis ir, tyliai pakilęs nuo kėdės, išėjo…

Be pykčio,
Orestas

P.S. Šiandien – Šeimos diena. Su tuo visus ir sveikinu.