Iš gyvenimo paraščių.
Silpnų nervų žmonėms geriau neskaityti.
Kai aplink Žemę ėmė siausti magnetinės – ar dar kokios ten? – audros, Jurgis (jo vardas, žinoma, pakeistas) jų poveikį patyrė savo kailiu.
Blūdijo jis visą naktį, kai kiti grožėjosi reta viešnia mūsų platumose – šiaurės pašvaiste. Sapnavosi jam, kad kažką laimėjo, tačiau kažkokie pavyduoliai iš karto kažkam apskundė… Regėjo save kažkur kylantį ir netikėtai klumpantį… Dar jis matė kažkokius mistinius skaičius – 1, 2, 7, 9 ir 12, kartkartėmis besikaitaliojantį su 13 – ir aplink jį tirštėjantį kažkokį šešėlį…
Ir kitas dvi dienas Jurgis jautėsi lyg ne savas: į širdį smelkėsi begalinis nerimas, akyse temo, viskas – tiksliau, beveik viskas – krito iš rankų…
Galiausiai krito jis pats.
Ir tik trečią dieną, – buvo maždaug 35 minutės po vienuoliktos, – kai visa Lietuvos žmonija stovėjo užvertusi galvas į pritemusią Saulę, Jurgis – tuo metu jis žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje – pajuto, kaip jam grįžta jėgos ir šviesėja protas.
Keturios minutės po dvyliktos Jurgio protas jau buvo prašviesėjęs maždaug 22 proc…
Matėsi, kad žmogus vis dar kenčia. Tačiau toks jis jau buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…Buvo penktadienis, pavasario lygiadienis.
Šviesaus visiems savaitgalio.
Be pykčio,
Orestas
Bet penktadienis, gal praeis…
Patinkantis. Įvertink komentarą:
8 
1