Pamokantis pasakojimas apie tai, kaip svarbu išsaugoti šaltą protą. Kad ir kas nutiktų.
Silpnų nervų žmonėms geriau neskaityti.
„Būti ar nebūti? – kankinosi Jurgis (jo vardas, žinoma, pakeistas), vaikštinėdamas iš kampo į kampą. – Su kuo būti? Kada? Kaip?..“
Jurgio pati, visa tai matydama, tik kraipė galvą ir skėsčiojo rankomis, nežinodama, ką dar ji galėtų padaryti, kad tik jam, tam jos vieninteliam, pagerėtų.
Moteris visaip bandė paguosti savo vyrą. Tačiau tas – ir kas tądien jį buvo apsėdęs? – pačios meiliai užkalbintas, tik dar labiau įsiaudrindavo.
- Apie kokį nusiraminimą tu kalbi?! – kriokė ne savu balsu. – Kai aplinkui tokie dalykai dedasi!.. Kai Rytai su Vakarais vėl niekaip nesueina, o pas mus vėl visokie į valdžią veržiasi!.. – skėryčiojo rankomis. – Ir dar tas euras – kad jį kur!.. O jie – tie!.. – kibo sau į plaukus. – Geriau jau nebūč!..
Matėsi, kad žmogus labai kenčia. Tačiau toks jau jis buvo – pratęs kentėti. Nuo mažumės…
Buvo penktadienis, dangus už lango niaukėsi…Šviesaus ir šilto visiems savaitgalio.
Ir nepraraskite vilties.
Be pykčio,
Orestas
